Skirtinga ir tokia pati vasara: atostogos tarpukariu ir sovietmečiu

„Dvi, trys, keturios savaitės vasaros atostogų, naudingai praleistos, gali sudaryti tvirtą sveikatos ir geros nuotaikos kapitalą“, – rašoma „Lietuvos aide“ 1929 metais. Atostogų svarba pabėgant nuo darbų ir pakeičiant fizinę aplinką suvokta jau tarpukariu ypač intelektinį darbą dirbantiems žmonėms. Vėliau įvertintas ir fizinį darbą dirbančiųjų poreikis pailsėti. Populiariausi vasaros atostogų praleidimo būdai pernelyg nepakito: turistavimas, sveikatos procedūros kurortuose, gulėjimas paplūdimyje ir buvimas arčiau gamtos kaime ar sode. Nors kai kurie įpročiai liko tie patys, dalį jų nulėmė to meto ideologijos bei mados.

Kelionės aplink Lietuvą ir pasaulį

Tarpukariu, ypač 4 dešimtmetyje, valdžia skatino atostogauti Lietuvoje. Sykį Lietuvos pajūryje aktyvų poilsį mėgęs prezidentas Kazys Grinius kartu su grupe žmonių žygiavo 28 kilometrus iš Juodkrantės į Nidą. Vis dėlto jie sunkiai rado kur apsistoti nakvynei, nes nepasitikėjo vietiniais vokiečiais – būtinai ieškojo lietuviškos šeimos. Kartais atostogaudamas prie jūros ir prezidentas Antanas Smetona leisdavosi tyrinėti Klaipėdos kraštą, kad susipažintų su vietinių žmonių papročiais ir to krašto gamta. Prieš išvykstant atostogauti, tautiečiams buvo skelbiamas aukščiausių pareigūnų poilsio grafikas ir kas juos tuo metu pavaduos. 4 dešimtmetyje prezidentas atostogauti buvo išlydimas su gėlėmis, maršais bei iškilmingomis kalbomis. Norėdami paironizuoti tokią tradiciją, neseniai išrinkto Kauno miesto tarybos nario, operos dainininko Kipro Petrausko draugai surengė iškilmingas sutiktuves Palangoje, įteikdami simbolinius raktus, vietoj duonos ir druskos – jūros vanduo ir pajūrio smėlis. Lietuviai mėgdavo sustoti pasižvalgyti po Lietuvos gamtą ir istoriškai reikšmingas vietas: piliakalnius, pilis, architektūros paminklus. Kartais surengdavo ir savas ekspedicijas. Dažnai, turint ekonominių tikslų, keliauta su šeimomis, bet dėl to kelionė būdavo tik linksmesnė. 

Nepaisant valdžios skatinimų poilsiauti tėvynėje, kartais žmonės vis tiek vykdavo į užsienį. Vieni – į Alpes ar Tatrus, kiti – pasimėgauti Viduržemio jūros saule ir paplūdimiu. Apie K. Grinių pasakojama, kad 1919 m. kartu su sūnumi Kaziu jis vyko į Nicą bei Monaką. Nicoje mėgavosi maudynėmis, o Monake bandė aplankyti Monte Karlo lošimo namus. Radę užrakintas duris jiedu užsuko į tuo metu didžiausią pasaulyje jūros muziejų. Mažiau pasiturintys lietuviai dažnai laukdavo kvietimų iš šeimos narių ar bičiulių, gyvenančių užsienyje, kartais jiems užtekdavo pakeliauti po kaimynines valstybes. 

Apie keliones į Vakarus sovietmečiu žmonės galėjo tik pasvajoti, tie, kuriems pavykdavo išvykti, buvo akylai stebimi saugumiečių. Paprasčiau buvo keliauti po draugišką Sovietų Sąjungai užsienį, nors kelionės taip pat buvo ribotos. Labai populiaru buvo važiuoti į Krymą ir Bulgariją. Nomenklatūrininkai galėjo rinktis, į kurį Sovietų Sąjungos kurortą jie norėtų nuvykti. Jų ir jų šeimų keliones apmokėdavo, kartais net duodavo dienpinigių. Į Palangą atvykusieji dažnai gudravo nepastebimai įtraukę kelias poilsio dienas į kelias savaites trukusias darbines komandiruotes.

Sovietmečiu buvo populiaru plaukti valtimis, leistis į pėsčiųjų žygius su laužais bei nakvynėmis lauke. 1968 m. buvo sukurtas naujas terminas – žygeivis. Juo stengtasi išsiskirti nuo kitokio tipo turistų: ekskursantų, poilsiautojų ir komercinių turistų. Žygeivių kultūra labiausiai plito per aukštųjų mokyklų turistų klubus. Vėliau paplito ekskursijos autobusais. 8 dešimtmetyje padaugėjus automobilių skaičiui, Sovietų Sąjungoje žmonės vis dažniau ėmėsi keliauti savarankiškai ir kelionių metu gyventi kempinguose.

Sveikame kūne sveika siela – kurortai 

Tarpukaris buvo geriausias laikas klestėti Lietuvos kurortams. Dar XIX a. pab. – XX a. pr. Europoje formavosi supratimas, kad priešprieša purvinam miestui yra sveikos aplinkos užmiestis. Ebenezero Howardo „miesto-sodo“ koncepcija stengtasi sujungti urbanistinio ir užmiesčio gyvenimo ypatybes ir panašioje į parką aplinkoje steigti poilsio ir pramogų miestelius. Po Pirmojo pasaulinio karo atkurti dar carinėje Rusijoje funkcionavusius kurortus paskatino sparti industrializacija ir miestų augimas dėl padidėjusios grėsmės užsikrėsti ūminėmis ligomis. Tapus madinga rūpintis sveikata ir pakilus pragyvenimo lygiui, iš pradžių tuštoki buvę kurortai atgijo. 

Birštonas jau istoriškai tarnavo kaip kurortas, tačiau kai 1924 m. jį pradėjo valdyti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija, dar labiau išryškėjo šio miesto kaip vietos gydyti nuo karo nukentėjusius ir sunkiai sergančius ligonius funkcija. Kitaip nei cariniu laikotarpiu, Birštono pramoginė funkcija buvo suvokiama kaip antraeilė. Tačiau manyta, kad sveikatinimąsi reikia derinti su pramogomis, dėl to Birštone buvo pramogų salė, du bufetai, grodavo orkestrai ir atvažiuodavo koncertuoti garsenybės, pavyzdžiui, K. Petrauskas.

Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos iniciatyva 1930 m. Medicinos taryba perengė pirmąjį Lietuvos kurorto įstatymo projekto siūlymą, kad vietovės gali skelbtis kurortinėmis, jeigu atlieka gydomąsias paslaugas. Pagal šį siūlymą 1932 m. Vyriausybė patvirtino Kurortų įstatymą. Jis išskyrė dar pirmajame tarpukario laikotarpyje numatytas kurortų kryptis –  sveikatingumo ir laisvalaikio pramogų vietas. Tam įgyvendinti pradėtos rinkti rinkliavos. Tiesa, dažnai taikytos lengvatos šeimoms. Tokiu būdu Birštone padaugėjo pramogų, o, pavyzdžiui, linksmybėmis garsėjusioje Palangoje – reabilitacijos galimybių. 

4 dešimtmečio pradžioje egzistavo jau 14 kurortinių vietovių, kurių skaičius tik augo. Jų sėkmę rodo ir tai, kad kai kurie miestai bei priemiesčiai skelbdavosi kurortais, nors nebuvo oficialiai pripažinti, pavyzdžiui, Kazlų Rūda, Viekšniai, Jurbarkas, Pasvalys. 

Viena iš tarpukario ypatybių, susijusių su kurortais, buvo ta, kad laikraščiuose skelbta, kokie žinomi žmonės lankysis kokiuose kurortuose, tokiu būdu reklamuodami vietą. Taip pat stengtasi poilsiautojus pritraukti specialia kurortiniam turiniui apžvelgti skirta spauda, vakarietiškų produktų reklama. 

Sovietmečiu sąjunginės reikšmės liko šie kurortai: Birštonas, Likėnai, Druskininkai ir Palanga. Nors Birštonas toliau garsėjo gydomosiomis voniomis, mineraliniu vandeniu, ramybe gamtos apsuptyje, ten valdžios atstovai plūsdavo retai. Dėl mineralinio vandens, kaip ir, beje, tarpukariu, taip pat garsėjo Likėnai. Ten gydyti žmonės su judėjimo sutrikimais, rūpintasi žmonėmis po sunkių traumų ir operacijų. Likėnai traukė žmones savo lokacija – aplink civilizacijos mažai, patogu atvykti viešuoju transportu. Į Druskininkus dažnai važiuodavo tie, kurių neviliodavo Palanga dėl didelio žmonių srauto, triukšmo, buvimo paplūdimyje. Poilsiautojai dažniausiai buvo turtingesni ir vyresnio amžiaus bei labiau vertino ramybę. Druskininkuose buvo galima naudotis druskų, purvo, angliarūgštės, elektros, saulės ir oro voniomis, vandens kaskadomis. Taip pat tiektos masažo ir gydomosios gimnastikos paslaugos. Jis mažiausiai iš visų kurortų kentėjo nuo sezoniškumo, nes orientuotas į medicinines paslaugas, o ne pramogas. Taip pat buvo įvestas centrinis šildymas, todėl buvo galima atvažiuoti gydytis ir žiemos metu.

Veidu į jūrą 

Populiariausias visų laikų kurortas buvo ir yra atostogų karaliene tituluojama Palanga. Lyginant su kitais kurortais, Palangoje didesnis dėmesys buvo skiriamas pramogoms, kai kiti kurortai labiau koncentravosi į sveikatingumą. Taip nutiko ne tik dėl skirtingų gamtinių aplinkybių, bet ir kitokio istorinio konteksto. 

Dar XIX a. antroje pusėje aristokratiškos šeimos vykdavo į Palangą dėl kultūrinių pramoginių veiklų. Tačiau Palangos neaplenkė Pirmojo pasaulinio karo padariniai. Grafai Tiškevičiai nesugebėjo apmokėti visų jiems priklaususių vilų remonto darbų, dėl to nemažą jų dalį pardavė pasiturintiesiems. Vis dėlto vienu metu sumažėjo turtingesnių poilsiautojų skaičius dėl dažnesnių šiltinės susirgimo atvejų ir Palangą neva sunaikinusios vokiečių ir latvių okupacijos. Nespręsta kurortą prikelti naujam gyvenimui siekiant toliau tęsti jo istoriškai susiklosčiusį aristokratišką pobūdį. Palangą norėta kurti kaip europinio masto kurortą, kur būtų galima leisti vasaras, esant moderniai išvystytoms laisvalaikio ir pramogų galimybėms. Sveikatingumo atžvilgiu iš pradžių buvo orientuotasi tik į profilaktinius gydymus, pavyzdžiui, saulės vonios, tačiau nebuvo plėtojamas sunkių ligų gydymas. Vėliau, siekiant paįvairinti kurorto veiklas su daugiau gydomosiomis reabilitacinėmis funkcijomis, dalyje vilų ir sanatorijų leista kurtis tarpukario organizacijoms, tokioms kaip Mokytojų sąjunga, Policijos sporto klubas, Lietuvos karo invalidų sąjunga ir pan. Taip pat steigiami privatūs gydymo kabinetai. Buvo galima mėgautis pašiltintu jūros vandeniu, mineralinėmis ir gydomųjų žolelių voniomis. 

Palangoje buvo galima pamatyti orkestro pasirodymus, įvairius spektaklius, kiną, apsilankyti kazino. Buvo galima žaisti ir tenisą. Tarp siūlomų renginių buvo įvairūs literatūriniai vakarai, diskusijos apie meną, kultūrą, politiką, sporto šventės, labdaringos akcijos. Vaikai leido dienas ant karuselių, žaisdavo kroketą, lauko biliardą bei supdavosi ant sūpynių. Pačiame paplūdimyje žmonės skaitydavo, žaisdavo kamuoliu. Antanas Smetona labiausiai mėgdavo atostogauti Palangoje, kur praleisdavo net 4–6 savaites. Ten jis važiuodavo iš valstybinių lėšų specialiai jam užsakytu traukiniu, kartu vykdavo jo tarnautojai: rūmų karininkai, virėja, 2 vairuotojai, tarnaitės. Atvykęs jis rasdavo laukiančius ir energingai jį sveikinančius tautiečius su trispalvėmis. Smetona apsistodavo netoli paplūdimio buvusioje Baltoje viloje. Esant prastam orui, jis ten pasilikdavo, priimdavo svečius, skaitydavo ir žaisdavo kortomis. Kitu atveju vykdavo į paplūdimį su apsauga. Paplūdimyje Smetona mėgdavo degintis, skaityti naujienas. Ten būdavo ne ilgiau nei 3 valandos per dieną, tačiau grįždavo pasivaikščioti po pietų ar pasimėgauti saulėlydžiu. 

Tarpukariu buvo madinga išrinkti, kas yra „Kurorto karalius“, „Saulės karalienė“ ar „Kopų deivė“. Į juos pretenduodavo ne tik paprasti žmonės – varžytis nesidrovėdavo ir generolai, žinomi menininkai. Dar vienas tarpukariui būdingas fenomenas – pažinčių užmezgimas per žinutes laikraščiuose. Spaudos dėka žmonės bandydavo rasti patikusius, bet nepakalbintus laiku poilsiautojus.

To metu Lietuvoje pakito maudymosi kultūra. Dar 3 dešimtmetyje drausti bendri paplūdimiai, bet po dešimtmečio jie laikyti norma ne tik Palangoje, bet ir kituose kurortuose. Smetonos šeima vis dar eidavo į atskirus pagal lytį paplūdimius, o Griniai rinkdavosi bendruosius. Nors jau buvo nepatenkintų bendraisiais paplūdimiais, dar daugiau kritikos sulaukė nudistų paplūdimiai. Jie būdavo kuriami atokiau, žmonėms ten leidžiama būti tik numatytomis valandomis. Nepaisant kilusių abejonių dėl paplūdimių tipų, Lietuvoje nebuvo jokių reikalavimų, kokie turėtų būti maudymosi kostiumėliai. Populiarėjant saulės įdegiui, jie vis labiau ir labiau tapo atviresni. Dažnai maudymosi kostiumėliai buvo triko formos. Apie pajūrio aprangos madas būdavo galima pasiskaityti populiariausiuose tuo metu žurnaluose. Esant poreikiui, paplūdimyje buvo įprasta prisidengti chalatu. Toks įprotis išliko ir sovietmečiu.

Lyginant su tarpukariu, sovietmečiu nebebuvo jokių grožio konkursų, nes jie laikyti buržuaziniais. O lyginant su dabartimi, Palangoje dažniau rodyti spektakliai, vykdavo koncertai. Tuo metu veikė 3 kino teatrai. Paplūdimyje žmonės skaitydavo, ką nors užkandžiaudavo. Itin populiaru būdavo plaukioti pripučiamais čiužiniais, gelbėjimosi ratais ir pan. Aktyvaus naktinio gyvenimo nebuvo, nes paskutiniai restoranai užsidarydavo 2 nakties. Išskirti būtų galima vieną iš pirmųjų naktinių klubų „Birutė“, taip pat tūkstančius pritraukusią šokių aikštelę po atviru dangumi. Visur tvarką prižiūrėdavo saugumiečiai.

Poilsio galimybės skirdavosi nuo darbo vietos. Nomenklatūrininkai gyvendavo atskirai nuo kitų ir į tą teritoriją būdavo itin sunku patekti. Iš paprastų žmonių labiausiai sekdavosi tiems, kurie dirbdavo stambiose gamyklose, įstaigose ar organizacijose, mat gavę kelialapius jie turėdavo savo poilsio namus ir mažiau turėjo rūpintis valgiu nei kiti. Bet kartais kelialapiai buvo skiriami ne visai šeimai, o tik vienam asmeniui. Neturėdami kelialapių, žmonės turėdavo privačiai išsinuomoti, nakvoti palapinėse ar kempingų namukuose. Dažnai atostogauta be patogumų, tualetai būdavo lauke. Palangoje itin trūko viešų maitinimosi įstaigų, jose ne visada tiektas kokybiškas maistas, o prie vienintelės maisto prekių parduotuvės nusidriekdavo didžiausios eilės. Kita vertus, į Palangą kaip į kurortą tiekta įvairesnių prekių. Automobilių būdavo mažiau nei dabar, tad ne visi tilpdavo į viešąjį transportą, kad juos nuvežtų link pajūrio. 

Kai kurie žmonės rinkdavosi ramesnį poilsį prie jūros Kuršių nerijoje. Ten būdavo mažiau pagrindinių poilsio namų, daugiau gamtos. Vis dėlto tam, kad atvyktum į Neringą, reikėjo paso – tai buvo pasienio zona. Nuo 22 valandos – komendanto valanda, nebebuvo galima būti paplūdimyje, pažeidėjams skirtos baudos. Mieste nuo 23 iki 6 valandos ryto buvo tylos metas.

Basomis po lietuvišką kaimą ir kolektyvinius sodus

Kai kurių vasaros atostogos tarpukariu buvo kaime savo sodybose, dvaruose ar svečiuose pas giminaičius ir draugus. Prezidentavimo pabaigoje Smetona dažniau nei Palangoje vasarodavo tėviškėje, Užugirio kaime, kur buvo jo nuosavas dvaras. Ten jis maudydavosi ir plaukdavo laivu Lėno ežere, eidavo pasivaikščioti, skaitydavo ir žaisdavo kortomis, lankydavo aplinkinius gyventojus. Dalį laiko jis skirdavo darbui, dokumentų perskaitymui ir pusiau formaliems susitikimams su įvairiais žmonėmis. Ir prezidentas Aleksandras Stulginskis iš pradžių leisdavo vasaras lietuvių pamėgtoje Palangoje, bet baigęs savo politinę karjerą jis daug mieliau ilsėjosi ūkininkaudamas kartu su savo darbininkais Jokūbavo dvare. Stulginskių šeimai patiko rinkti uogas ir skinti obuolius. Pastaruosius žmona Ona veždavo į turgelį Klaipėdoje. Kartais, ypač per Onines, Stulginskiai priimdavo svečius, tarp kurių buvo ir Maironis bei Petras Klimas. Panašiai elgdavosi ir kiti tarpukario intelektualai, kaimą pavertę eksperimentavimo ir savęs atradimo vieta. Pavyzdžiui, poetas Kazys Binkis bandė užauginti cukrinius runkelius ir perinti viščiukus.

Sovietmečiu žmonės, jeigu turėdavo kaimą, pirmiausia vykdavo ten dirbti, pramogos galėjo palaukti. Visgi labiau išskirtinas kolektyvinių sodų fenomenas. Sodai tapdavo antrojo būsto ar vasarnamio pakaitalais. Iš tiesų, kaip kurortai išplito XIX a. dėl sparčios industrializacijos ir urbanizacijos, taip ir bendruomenėms ar šeimoms turėti sodus tuo metu tapo vis labiau įprasta. Tačiau kolektyvinių sodų išplitimas Lietuvoje siejamas su sovietmečiu. Jie tapo būdu išspręsti vieną problemą – gyventojams vis labiau besikeliant į miestus, atsirado maisto stygius. Kadangi dalis naujųjų miestiečių vis dar mokėjo dirbti žemę, jiems užsiauginti maistą soduose atrodė tinkama išeitis. Pirmieji sklypai dalinti dar po karo 1945–1946 metais, tačiau pirmasis oficialiai įsteigtas kolektyvinis sodas – Universiteto III sodas Vilniuje 1953 m. Turėti sodą buvo privilegija, ir ne visi norintys jį gaudavo, tokiu būdu įtvirtinant ir kontroliuojant asmens socialinį statusą visuomenėje. 

Oficialiuose pranešimuose skelbta kolektyvinių sodų nauda sovietinei visuomenei. Sodininkystė padeda aprūpinti gyventojus vaisiais ir daržovėmis, ugdo žmonių kūrybiškumą, stiprina sveikatą ir ugdo jaunimą. Taip pat sodai puošia miestus, rūpinasi užimtumu. Tačiau ideologijai prieštaravo sodų namelių statyba – teoriškai jie neturėtų tapti antruoju būstu, o ir jų statyba kenkia gamtai. Iš kitos pusės, tokie leidiniai kaip „Mūsų sodai“ skelbė, jog reikia gražių namelių, norint tinkamai pailsėti ir suteikiant sodininkams palankias sąlygas dirbti. 1963 m. Valstybinio statybos reikalų komiteto įsakymu „Dėl statybos kolektyviniuose soduose kontrolės sustiprinimo“ leista statyti namukus iki 4 m² mieste ir iki 8 m² už miesto ribų, bet po truputį buvo leidžiama statyti vis didesnius, kol 1987 metais jau buvo galima statyti 50 m² namelius. 

Sodų tikslas buvo suteikti vietą dirbti žemę, tačiau jos naudojimasis tik asmeninei naudai prieštarauja socialistinėms idėjoms. Nors valdžia žinojo, kad sodininkai troško pasipelnyti iš vaisių, daržovių ir gėlių, visgi buvo kelios oficialios, reglamentuotos pelnymosi formos: pridavimo punktai, sodininkų draugijai leista turėti parduotuves ir kioskus.

Vasara, vasara

Vasarojimo tradicijų istorija tęsiasi. Dabar jau galima leistis į keliones po visą platųjį pasaulį. Toliau rūpinamės savo fizine sveikata, tačiau, kaip niekada anksčiau, atkreipiame dėmesį ir į savo psichinę savijautą. Neberenkame „Kurorto karaliaus“ ir „Kopų deivės“, tačiau taip pat mūsų neberiboja komendanto valanda ir vidury nakties galime išeiti pasvajoti prie banguojančios jūros. O kaimuose ne vieno vis dar laukia seneliai.