Ingrida Šimonytė – kodėl mes jos nemėgstame?
Straipsnyje išsakomos pozicijos nebūtinai sutampa su Ateitininkų Federacijos.
Vargu ar rastume žmogų, kuris pastaraisiais metais dėl mūsų laisvės ir gerovės padarė tiek daug ir tuo pačiu yra taip viešai niekinamas. 2020-2024 metų Seimo ir Vyriausybės kadencija buvo pirmoji, kurios veiklą sekiau, ir, nors negaliu teigti, kad esu nustebęs, vis vien jaučiu nemalonų kartėlį regėdamas nesibaigiančius tiražus prieš, mano galva, vieną labiausiai Lietuvai nusipelniusių asmenybių – Ingridą Šimonytę. Puikiai suvokiu, jog rašydamas šia tema žengiu į politikos seklumas ir tikėtis, kad išlipsiu sausas, būtų naivu. Galbūt dar nieko, jei plaukčiau pasroviui, bet ką tu – užsimaniau paskęsti rinkdamasis priešingą srovę. Bet kas, jei ne jaunas, šiek tiek naivus ir nelabai svarbus apie tai prabils? Bent jau galėsiu teisintis „jaunystės klaidomis” ir nusiplauti rankas žinių stoka. Negaliu tyliai stebėti, kaip juoda verčiama balta ir kaip manipuliuojama mūsų nuomonėmis, tad, be lozungų ir nuoširdžiai, bandysiu sau ir jums paaiškinti, kodėl geras politikas tapo patyčiu objektu ir, žvelgiant plačiau, ką tai reiškia mūsų visuomenei.
Ne kartą esu girdėjęs, kad didžių valstybininkų era baigėsi: rodos, politikai tapo preke, rinkodaros triuku, o valdžios scenoje nebėra vietos morale ir autoritetu grįstam vaidmeniui, liko tik populiarumo ir interesų grupių kaukės. Tai ir įrodo, ir paneigia I. Šimonytės pavyzdys. Nuo pat kadencijos pradžios, per 2020-2021 m. pandemijos įkarštį, premjerė įrodė, kad aukščiausias Vyriausybės prioritetas ne populiarumas, o žmonių gyvybės ir pažeidžiamų grupių apsauga. Buvo klausoma sveikatos specialistų patarimų, priemonių taikytos atsižvelgiant visų pirmiausia į bendrą visuomenės gėrį, prisiimta visa atsakomybė ir iš to išplaukiantys veiksmai tiek vakcinacijos skatinime, tiek sveikatos sistemos apkrovos mažinime, tiek kontakto ir judėjimo ribojimuose. Būtent šis raktinis žodis „atsakomybė” lydėjo ir tolimesnius premjerės veiksmus: atsakomybė paremti verslą, kuris buvo apribotas karantino metu, atsakomybė laikytis pažadų ir nuosekliai didinti minimalią algą, pensijas, vaiko pinigus, mokytojų ir viešojo sektoriaus atlyginimus. Taip pat atsakomybė Lietuvos saugumui kreipiant energetikos infrastruktūrą tolyn nuo Rusijos dujų link alternatyvių šaltinių bei didinant Lietuvos gynybos pajėgumus; atsakomybė prieš Ukrainos žmones, išreikšta tiek politiniu užtarimu, tiek finansine asmenine bei Vyriausybės parama. Galų gale atsakomybė žmogaus orumo klausimais: I. Šimonytė visos kadencijos metu nuosekliai palaikė tiek partnerystės įstatymą, tiek asmens ir pavardžių rašymą gimtąja tautinių mažumų kalba. Visi šie minėti sprendimai (ar išreikštos pozicijos) nebuvo nei lengvi, nei populiarūs, bet jų imtasi ne dėl politinių išskaičiavimų ar interesų grupių patenkinimo, o iš žmogiško solidarumo ir atsakomybės prieš Lietuvos piliečius.
Metas pripažinti: dabartinėje politikoje yra žvaigždžių ir vieną jų trypiame sau po kojomis. Premjerė krizė po krizės įrodė, kad valstybę gali išjudinti ne vien tušti šūkiai ar populiarumo srovės, bet ir konkretūs, atsakingi, į ateitį orientuoti sprendimai. Ar tai būtų pandemijos laikotarpis ir iš jos kilusi ekonomikos krizė, ar migrantų antplūdis ir kaiminystėje vykstantis karas, ar vidiniai skandalai, atsakomybė buvo prisiimta ir pastangos įdėtos maksimalios – tokios, kokias žmogus galėjo duoti atsižvelgiant į darbo krūvį, ribotą informaciją ir politinį palaikymą. O toks nusiteikimas ir nuoseklus darbas mūsų valstybei yra būtinas: nors kai kuriems jau nusibodo tai girdėti, pakartosiu skaudžią tiesą – dešimtmečio bėgyje Lietuva labai realiai gali susidurti su egzistencine grėsme ir dabar pats metas tam ruoštis.
Kitaip nei kitos Vakarų Europos demokratijos, pavyzdžiui Jungtinė Karalystė ar Prancūzija, mes negalime sau leisti judesio stokos, kadangi buvome ir esame pažeidžiamoje geopolitinėje padėtyje ir, kaip liudija istorija, bet kada galime būti priglausti didesnių kaimynų. Mūsų valstybės ateitis niekada nebuvo savaime suprantama, istoriškai nuolatos gyvenome tarp ambicingų valstybių: ar tai būtų kryžiuočių ordinas, ar Maskvos kunigaikštystė, ar Rusijos imperija, mums visados reikėjo, reikia ir reikės kovoti už savo teisę egzistuoti. Tad visai nesikuklinu savo džiaugsmu, kad turime tikrą politinį autoritetą, kuris tarnauja valstybės ir žmonių gerovei, kai krizių ir sunkių pasirinkimų akivaizdoje lengviau vergauti reitingams, elektoratui ir paskiroms interesų grupėms. Džiaugiuosi, kad turime lyderę, kurios žvilgsnis nukreiptas ne į ateinančius rinkimus, o į sekantį Lietuvos raidos etapą, politikę, kuri skaičiuoja ne balsus, o valstybės pajėgas apsiginti ir potencialą augti. Regėdamas tokį atsakingą žmogų prie valstybės vairo, aš jaučiuosi saugus, pasitikiu valstybe ir drįstu savo ateitį sieti su Lietuvos projektu.
Tad visai be sąžinės graužaties ir su pasididžiavimu teigiu – jei dar neakivaizdu – kad šitas straipsnis yra subjektyvus… bet tuo pačiu gana objektyvus. Neapsimeskime, kad politikoje nėra teisingo kelio: jis neapriboja vien I. Šimonyte ar jos partija, jis kur kas platesnis nei partiniai rėmai ir tinkamas visiems, kadangi veda link kilnaus tikslo, kurio esmė yra Lietuvos valstybės stiprinimas, bendros ateities ir nepriklausomybės užtikrinimas, o ne populiarumo ar asmeninės šlovės siekis. Tad kai sakau, kad šis asmuo gerbtinas, turiu omenyje tai, kad jis pasirinko ne lengviausią politikos kelią, o atsakingą ir teisingą, net jei šio sprendimo kaina buvo visuotinė neapykanta ir pašaipa. Nors rašau būtent apie Ingridą Šimonytę, šis klausimas liečia ne vien ją, o ir visas anksčiau ar vėliau pažemintas mūsų valstybės žvaigždes. Jeigu mums rūpi Lietuva, mums turi rūpėti ir požiūris į mūsų aukščiausius valstybės pareigūnus, nes Lietuva, kuri nevertina žmonių, dirbančių jos labui, yra silpna Lietuva, o tokia valstybė neturi jokių vilčių išgyventi šalia ambicingų kaimynų.
Ingrida Šimonytė nėra vienintelė ir nepakartojama valstybės gelbėtoja, bet šis žmogus nusipelno elementarios pagarbos ir pripažinimo, o ne patyčių ir šmeižto. Tai nereiškia, kad turime liaupsinti visą ką ji priliečia – asmeniškai nepagailėčiau premjerei ir kritikos, kurią išdėstysiu vėliau. Bet turime suvokti, kad pagarba nėra ribotas išteklius, ji gali plėstis kartu su širdimi ir protu: neatimant pripažinimo iš kitų, galime juo dalintis su visais to pelniusiais. Pasirinkau rašyti būtent apie Ingridą Šimonytę pirmiausia norėdamas paklibinti paplitusį įsitikinimą, kad geri politikai yra išnykusi rūšis ir egzistuoja tik istorijos vadovėliuose. Antra, viliuosi bent mažu lašeliu atsverti negatyvumo liūną, apsėmusį būtent šį žmogų. Ir trečia, bandau įnešti šiek tiek daugiau konstruktyvumo į dabar vykstantį visuomenės diskursą. Nemanykite, kad tai vien mūsų sąžinės reikalas, tai yra daugiau nei subjektyvumas, tai – mūsų valstybės saugumo klausimas. Vienam tokiam kaip aš atsirastų keliskart daugiau teigiančių, kad premjerė ne gynė, o griovė Lietuvos ateitį, ne saugojo valstybę, o atidavė ją į priešų rankas. Ir tada man pasidaro baugu, ties kokiu pavojaus slenksčiu mes atsidūrėme, kokiame iliuzijų burbule gyvename: ką išvis laikome autoritetu ar pavyzdžiu, jeigu ne tokius žmones, kaip Ingrida Šimonytė? Aišku, pastaraisiais mėnesiais vyko politinės kampanijos ir spalvos buvo tikslingai tirštinamos, tačiau kaip galime nuryti melą ir jo neskirti nuo tiesos? Ar turime politikos vertinimo kriterijus, ar esame laibos nendrės, kurias galima formuoti ir lankstyti kaip panorėjus, skelbiant vienokią antraštę ar kitokį pasisakymą?
Bet, sakysit, aš ir pats kalbu perdėm abstrakčiai – ir būsite teisūs. Tad norėčiau pereiti prie kitos straipsnio dalies, kurioje bandysiu užkabinti kelias – tikrai ne visas – priežastis, kodėl galėjo taip plačiai išsikeroti negatyvus požiūris į I. Šimonytę ir panašius politikus. Nors abejoju, kad žmonių pasirinkimus ir nuomones galima iki galo logiškai išnarplioti, vis vien nelieka kito kelio kaip griebtis humanitarinių mokslų situacijai paaiškinti. Kad jau prakalbau apie žmogiškumą, nuo to ir pradėsiu – ar gali būti, kad pyktis nukreiptas ne tiek į premjerės sprendimus, kiek į jos būdo bruožus ir charakterį? Ką, sakysit, aš čia išsigalvoju – juk politikai teisiami ne pagal veidą, balsą, ar bendravimo stilių, o pagal darbus ir veiksmus. Žinoma, tokia idėja skamba gražiai, bet situacijos akivaizdoje drįsčiau ja abejoti. Viešumoje mėgstame sudaryti sau ir kitiems iliuziją, kad kritikuojame labai jau konkrečiai ir pagrįstai: pavyzdžiui, už pavogtas pensijas, autoritarinius sprendimus pandemijos laikotarpiu, siūlomas mokesčių pataisas ar partnerystės įstatymo palaikymą. Bet vos paprašius išsiplėsti apie šias problemas, tuoj išsiveržia epitetų cunamis, kuris atskleidžia tiek pat realias nepasitenkinimo priežastis: Šimonytė šalta, arogantiška, nuožmi, storžievė, aštraus liežuvio, perdėm tiesmuka ir pernelyg griežta. Kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, manau, tai visiškai suprantama reakcija, ar bent jau įprastas reiškinys.
Vieša asmenybė visados buvo teisiama visų pirmiausia kaip žmogus, lygiai kaip teisiame bet kokį nepažįstamąjį pagal pirmą įvaizdį. Tai yra nekintanti tiesa, nors, rodos, esmė yra ne pats faktas, o santykis su juo. Tarkim, politikas kuo nors imponuoja, geba paveikti, sukurti bendrą ryšį, įtikinti dėstomais pažadais ir paaiškinimais. Vienas sėkmingiausių tokio tipo politikos žvaigždžių Lietuvoje buvo ir yra Valdas Adamkus – kas be ko, bet šis žmogus sukūrė abipusio pasitikėjimo ryšį su šimtais tūkstančių tautiečių. Prie tokio tipo politikos žvaigždžių priskirčiau ir Dalią Grybauskaitę, nors, kaip ir su I. Šimonyte, dar nutekėjo per mažai vandens, kad tai viešai pripažintume. Tokiu atveju, teisti pagal charakterio savybes tampa lyg ir priimtina: epitetai tolerantiškas, supratingas, empatiškas arba tvirta, drąsi, ryžtinga tampa ne subjektyvi emocinė išraiška, o svarūs argumentai, nusakantys politiko vertę. Tad lygiai tokia pat logika turėtume žvelgti ir į savo priešininkus, tiesa? Jeigu mums politikas atrodo įtartinas, agresyvus ar šaltas, tai jokių problemų šia jausena pagrįsti savo nusistatymą prieš jį, argi ne taip? Bet vis dėlto yra problemų – juk mes lyg ir įtikinome save, kad esame racionalūs, ne žodžius ar išvaizdą, o darbus vertinantys piliečiai, kurių logikos neįtakoja jokios politikų šypsenos ar juokeliai. Tai kartojame sau prieš kiekvienus rinkimus, vykstant debatams apie politines pozicijas ir programas, tačiau kartas po karto, sumetus biuletenius, vis dėlto paaiškėja, kad charakteris ir išorinė reprezentacija išlieka svarbus, nors ir nutylėtas, kriterijus. Manau, kad reikia dalykus vadinti tikraisiais vardais, todėl šį reiškinį apibūdinsiu taip, kaip jis nusipelno: tai asmeninio ir visuomenės lygio veidmainystė. Nors nemanau, kad vertinti politiko charakterio savybes yra savaime blogai, būtent negebėjimas to privačiai ar viešai pripažinti kenkia mums visiems, nes ignoruodami svarbią žmogiškąją tiesą neatpažįstamai iškraipome politinio lauko kriterijus bei sampratą.
Tad būkime atviri ir pasakykime sau, ko norime iš valstybės pareigūnų – draugų, kurie mus žavi, ar lyderių, kurie savo darbais mums tarnautų? Visų pirma atvirai įvardinkime kriterijus, pagal kuriuos teisiame savo politikus ir jų veiklą. Visiškai normalu nejausti ryšio su premjeru, prezidentu, meru ar Seimo atstovu ir į tai atsižvelgti balsavimo būdelėje. Užtat nėra nei sveika, nei pagirtina verdantį emocijų puodą dengti išorinių kaltinimų dangčiu. Kriterijus užkeliame vienokius, o iš tikrųjų teisiame pagal bala žino ką, bet ne pagal tai, ką skelbiame viešai. Pats metas pripažinti savo žmogiškumą ir tai garsiai įvardyti kaip pasirinkimo argumentą, o ne gėdytis to ir slėptis po objektyvumu. Ir tai neapsiriboja vien politika: juk visi esame turėję situacijų, kai ilgai nešioję priekaištą draugui ar mylimam žmogui, pratrūkome po konkrečios nelaimės, kai buvo pamesti raktai, užmirštas pažadas ar prastai nuveiktas darbas. Nors dažniausiai giluminis pykčio šaltinis nebuvo minėtas nutikimas, išsiliejome būtent tada, kai žmogus suklupo. O dabar grįžkime prie Ingridos Šimonytės situacijos ir pažvelkime į tai kitu kampu.
Tai ko norėjome iš ministro pirmininko – draugo ar lyderio? Sakysit, būtų gerai abiejų derinys, ir su jumis visiškai sutikčiau. Malonu, kai žmogus savas ir pažįstamas, ir tuo pačiu gebantis tinkamai tvarkytis – tuomet kyla abipusio pasitikėjimo jausmas, toks būtinas tiek politikai, tiek valstybės raidai bendrai. Galbūt todėl krūptelėjau, kai I. Šimonytė žengė į rinkiminę kovą dėl prezidento posto. Kas be ko, bet esminė šios kadencijos klaida ir didžiausia silpnybė buvo komunikacija: negebėjimas kurti pasitikėjimo ir bendrystės jausmo tarp piliečių ir valstybės. To pasekmes aiškiai iškilo per naujojo Seimo rinkimus: šalia valstybės saugumo klausimo, antru numeriu griežė pažadai, jog siekiama abipusio ryšio su piliečiais, bus mažiau arogancijos, daugiau pasitarimų, vienybės, bendrystės ir mažiau baimės bei atotrūkio tarp valstybės ir tautos. Konkurentai žino kur buvo parklupta, užuodžia kraujuojančias žaizdas ir tuo labai pagrįstai pasinaudoja savo rinkiminiams tikslams siūlydami rinkėjams alternatyvą.
Štai kodėl nemanau, kad I. Šimonytė tiko prezidento postui: juk prezidento esminė rolė yra komunikacija, gebėjimas kurti pirmiausia emocinį ryšį su tauta, būti žmogiškąja valstybės reprezentacija, Lietuvos veidu. Ir su visa pagarba Ingridai Šimonytei kaip premjerei, manau situacija aiškiai byloja, kad jos veidas didžiosios Lietuvos dalies nevienija. Ir tuomet gali kilti klausimas – kodėl premjerė kandidatavo, kai net artimi kampanijos bendražygiai nesitikėjo pergalės? Galbūt tai tikrai aklos arogancijos ir perdėto užsispyrimo apraiška? Ir žiniasklaidai dideliais tiražais leidžiant antraštes nutaikytas prieš premjerę, o ir pačiai I. Šimonytė leptelint ko nereikėtų, per daug nesigilinant į situaciją tikrai gali taip pasirodyti. Manau, ši situacija atspindi požiūrio į Ingridą Šimonytę – ar bet kokį viešą veidą – trapumą. Žvelgiant toliau antraščių, skaitant premjerės interviu, situacija nušvinta visai kita spalva. I. Šimonytei nuo pat pradžių buvo aišku, kad naivu tikėtis pergalės, tačiau kaip vieną esminių kandidatavimo motyvų ji nurodė siekį užkirsti kelią radikaliems ir valstybei pavojingiems asmenims (kalbant konkrečiau, visų pirmiausia Eduardui Vaitkui) suburti platesnę rinkėjų platformą ar patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą. Nors prie šių priežasčių galime pridėti ir partinius jėgos žaidimus bei politinį išskaičiavimą, vis dėlto aišku, kad jokia čia ne arogancija, o kaip tik atsakingumas, ryžtas ir vertybinė pozicija. Tad jei teisiame ją už šias ar kitas savybes, parodykime bent dalelę premjerės drąsos ir paleiskime šį melą, pripažinkime interpretacijos klaidą ir pažvelkime į situaciją tokią, kokia ji iš tikrųjų buvo.
Nors nemažai dėmesio skyriau emocinėms reakcijoms, tikrai nebandau viso nepasitenkinimo patogiai sušluoti po socialinės psichologijos kilimu. Juk yra žmonių, kurie išties I. Šimonytės nemėgsta visų pirmiausia dėl jos nuveiktų ar nenuveiktų darbų. Ir tai yra labai suprantama, juk bet koks didelis politikas daro dideles klaidas, ypač kai užgriūna visa vilkstinė nesibaigiančių išorės bei vidaus krizių. Vėlgi, visa tai buvo galima sušvelninti nuoširdžia, empatiška ir supratinga komunikacija, bet bandymas nebuvo itin sėkmingas, turbūt ne vien dėl I. Šimonytės polinkio kalbėti tiksliai ir griežtai, bet dėl visos puokštės priežasčių: nuovargio, persidirbimo, partijos konteksto, ryšių su visuomene patarėjų trūkumo, jų nepaisymo ar neveiksnumo, žiniasklaidos problemų, kurias minėsiu vėliau. O galbūt ir žmogiško pykčio, kylančio iš neteisybės jausmo, kai esi šmeižiamas, neįvertintas ir padarytas visų problemų atpirkimo ožiu. Kad ir kaip ten būtų, už klaidas reikia atsiskaityti ir nebandau kaip nors to paneigti. Tačiau be šių pamąstymų norėčiau iškelti ir platesnį klausimą: ar išvis premjeras gali būti populiarus, kai jo darbas susijęs su žmonių pensijomis, atlyginimais, vaikų švietimu ir ligoninių eilėmis? Kai ištinka krizės, ir reikia priimti sunkius ekonominius ar politinius sprendimus ir tai padaryti greitai, su ribota informacija? Trumpam pagalvokime, kaip atsimintume anksčiau minėtą V. Adamkų, jei šis būtų ne prezidentas, o ministras pirmininkas, ar, neduokdie, finansų ministras per 2009 metų krizę, kaip buvo nutikę I. Šimonytei? Išties, be Ingridos Šimonytės atkurtos Lietuvos istorijoje dar nėra buvę pareigas einančio premjero, kuris patektų į antrąjį prezidento rinkimų turą – nelengva būti populiariu, kai kelios savaitės prieš rinkimus turi pasisakyti opiais ir kontraversiškais vidaus reikalų klausimais. Bet tokia ir yra mūsų nuvertinta politikė: galbūt ne tai, ko norėjo dauguma, bet tai, ko daugumai reikėjo.
Tai kodėl nemėgstame Šimonytės? Galbūt tai emocinė reakcija, galbūt nepasitenkinimas darbais, o gal ir politiniai nepritarimai – sunku pasakyti kodėl žmonės reaguoja vienaip, o ne kitaip. Tačiau nenoriu, jog šis straipsnis būtų vien spėlionės, tad pabaigai atkreipsiu dėmesį ir į labai realų, neabejotiną bei kasdien regimą problemą, kuri liečia mus visus ir lašas po lašo tašo pasitikėjimą valstybe ir bendrai tikėjimą Lietuvos ateitimi. Kad ir kokia būtų nepasitenkinimo valstybe ar politikais priežastis, šios reakcijos katalizatorius tapo virtualus pasaulis, įgalinantis pykčio apimtą žmogų bjauriai komentuoti ir skleisti neapykantą viešai, dengiantis anonimiškumo skydu. Visi žinome apie ką kalbu, o jei kyla abejonių, atsidarykite „Delfi”, „15min” ar net „LRT” ir tuoj pamatysite: ne vien šių tinklapių komentarai audringi, bet ir antraštės tokios kaip „rėžė, tėškė, atkirto” pataikauja dėmesio kultui ir labiau kuria ultimatumų ir konfliktų, o ne diskusijų atmosferą. Nors žiniasklaidoje yra gero bei kokybiško turinio, pravėrus masinės žiniasklaidos portalus kyla jausmas, kad patekta ne į atviro ir įgalinančio dialogo erdvę, o į nendrių formavimo cechą. Straipsniai gali būti užsakomi, interesų grupių įtakojami ir dirbtinai išpučiami, kurpiami manipuliuoti viešąja nuomone, į kampą įsprausti tiesą ir bandos jausmu ganyti žmones melo link. Ir visą šį abejotinos vertės turinį bei komentarų šlamštą nė nemirktelėję palaikome pagrįstomis piliečių nuomonėmis, ypač jei šie atliepia ir mūsų viduje slypintį nepasitenkinimą ar leidžia jaustis didesnės bendruomenės dalimi. Tuomet visuomenėje tvyrantis nepasitenkinimas išpučiamas lyg oro balionas ir kartu su savimi į dangų iškelia baisiausią žmogaus pusę: neapykantą, pašaipą, diskriminaciją – žodžiu, tai, kas gali skaldyti ir silpninti valstybę. Vienas tokių balionų su užrašu „Ingrida Šėtonytė” dabar drąsiai puikuojasi virš mūsų akių, tad neapsimeskime, kad nematome tos melagienos ar kad pykčio balionas ten pagrįstai skraido.
Šiame kontekste ypač pavojingai nuskamba Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimai, kad Lietuvos virtualioji erdvė nėra saugi ir nepriklausoma, ją įtakoja ir pagal savo interesus formuoja priešiškų valstybių jėgos (kalbant konkrečiau, tai Rusijos ir Baltarusijos režimų samdomi raštininkai, fabrikuojantys internetinius komentarus „rankiniu” būdu arba pasitelkdami dirbtinį intelektą). VSD kasmetiniame grėsmių valstybės saugumui pristatyme [1] skelbia, kad Rusija investuoja rimtus išteklius, jog mūsų visuomenė būtų kiek įmanoma labiau suskaldyta, pasimetusi ir pikta, o visas problemas suverstų ant tų, kurie jai stengiasi padėti. Kitais žodžiais, saldžiu melu, pasėta abejone ir kurstomu pykčiu Kremlius įgalina mūsų vidinius prieštaravimus ir juos panaudoja prieš mus. Nors VSD į detales nesileidžia, manau akivaizdu, kad liūto dalis šių negatyvių ar propagandinių komentarų nuplaukia į kasdien plačiai naudojamas medijas (t.y. „Facebook”, „YouTube” ir žinių portalus). Tokiu būdu siekiama užtikrinti, kad mūsų komunikacijos kanalai būtų kupini negatyvių komentarų, kurie politikos žvaigždes skandintų mėšle ir neapykantoje. Sunku pasakyti koks yra problemos mastas ir apie kokius skaičius kalbame, tad norėtųsi iš VSD sulaukti daugiau visuomenei prieinamos informacijos šiuo klausimu. Tačiau viena yra akivaizdu – niekada nebuvo taip paprasta kurstyti neapykantą, išpūsti problemas ir melą paversti tiesa taip, kaip galime virtualioje erdvėje.
Straipsniui einant į pabaigą, gali pasirodyti, kad negatyvo ir problemų išties daug – kur žmogus besidėsi? Tačiau galime pasiguosti tuo, kad šie klausimai buvo nagrinėti jau prieš daugelį metų ir rimtesnių žmonių nei aš, vieno kurių mintis dabar ir pateiksiu. Daug Lietuvai nusipelnęs filosofas ir profesorius Arvydas Šliogeris dar 2007 metais stulbinančiai įdomios diskusijos [2] metu taikliai visas panašias situacijas apibendrino šiais žodžiais, kurie dabartiniame kontekste skamba lyg pranašystė: „Reikia aiškiai suformuluoti vieną labai paprastą dalyką. Juk iš tikrųjų yra ne viena Lietuva – yra dvi Lietuvos. Yra virtualioji Lietuva ir yra realioji Lietuva. Pasakysiu paprasčiau: yra ekraninė, arba žiniasklaidos Lietuva, ir yra ta Lietuva šalia mūsų, kada mes nežiūrime televizoriaus, neskaitome laikraščių. <…> Jeigu kalbame apie virtualiąją Lietuvą, tai aš iškart galiu pasakyti, kad ne tik tos Lietuvos nemyliu, aš jos nekenčiu. Ji man yra šlykšti ir bjauri. Jeigu apibendrinti, išvesti bendrą vardiklį, tai, kas darosi virtualioj Lietuvoj, yra realios Lietuvos šmeižtas.”
Užbaigiant I. Šimonytės temą, premjerė visai neseniai viename interviu [3] pakomentavo dabartinę virtualiąją Lietuvą ir labai taikliai nusakė jos santykį su realia politika: „Kadangi laikmetis reikalauja ryškių antraščių, tai antraštės yra kokios: tėškė, vožė, atkirto, kibo į atlapus, į plaukus. Tai žmogui iš šalies skaitant gali atrodyti: velnias, jie ten visada mušasi. Bet niekada žmonės net Seime nesimuša, net Seime nėra įtampos, kaip gali atrodyti iš tų pačių Seimo transliacijų. Juk kai tas kameras išjungia, žmonės tarpusavyje kalba, geria kavą kartu, dirba komitetuose.”
Taip ir mums linkiu mažiau pykti ir smerkti, nepasiduoti antraščių įtakai bei suprasti, kad kai kurie dalykai skirti kameroms ir virtualiai Lietuvai, todėl turi būti vertinami kritiškai. Turime išmokti atvirumo sau, gebėti įvardinti kriterijus savo politikams, rūšiuoti pateikiamą informaciją ir nepasiduoti masinei nuomonei, nes ji gali būti ne vien klaidinga, bet ir pavojinga mūsų valstybės ateičiai. O svarbiausia – negyventi vien virtualiu Lietuvos pasauliu, nes tai tėra iškreipti realiosios Lietuvos atspindžiai, kurie maitinasi mūsų dėmesiu ir žemiausiais žmogaus instinktais bei poreikiais. Tad kartas nuo karto išjunkime ekranus, praleiskime vakarines žinias ir išeikime pasivaikščioti po tikrąją Lietuvą. Išvydę jos grožį, visai normalius žmones ir apčiuopiamą progresą suvoksime, kad išties viskas nėra taip jau blogai. Galų gale tiesa iškyla iš melo liūno, bėgant metams keisis požiūris ir į Lietuvą, ir į mūsų politikos žvaigždes: paaiškės, kas iš tiesų stiprino valstybę, o kas ją griovė. O iki tol – nenustokime belstis į tiesos duris ir nepraraskime vilties, kad mums bus atidaryta.
[1] – Kasmetinis visuomenei atviras VSD leidinys apie grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui: https://www.vsd.lt/wp-content/uploads/2024/03/GR-2024-02-15-LT-1-1.pdf
[2] – Arvydas Šliogeris kartu su dviem iškiliais intelektualais kalba apie neapykantos valstybei reiškinį: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/33467/be-pykcio-dvi-skirtingas-lietuvas-mates-sliogeris-virtualioji-man-slyksti-ir-bjauri
[3] – Cituotas Ingridos Šimonytės interviu LRT: https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2377543/simonyte-apie-uzsiputojima-po-cekuciu-ar-dirba-uz-ministrus-ir-ka-isduoda-jos-zekit