Sigita Maslauskaitė-Mažylienė: „Būti piligrimu Romoje yra darbas“

Didesnė tikimybė pamatyti Sigitos darbus parodose, išgirsti jos mintis radijuje, nei pačią Sigitą sutikti Lietuvoje. Prieš porą metų menininkė ir menotyrininkė pradėjo diplomatinę tarnybą – tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino. Pasiruošimą Jubiliejiniams metams iš arti regėjusi diplomatė dalijasi, kuo gyvena Šventasis Sostas, romiečiai ir ko gali tikėtis čia atvykstantys piligrimai. 

2025 m. atsidarė Šv. Petro bazilikos Vatikane Šventosios durys ir taip prasidėjo Jubiliejiniai metai. Lietuvoje apie šį įvykį žino tikintieji, planuojamos kelionės, užsakomi lėktuvai. Kaip šį įvykį ir šiuos metus pasitinka Romos gyventojai? Kokio masto tai renginys Vatikanui, Italijai?

Pasiruošimas Romoje tikrai matosi, tačiau to nepasakyčiau apie visą Italiją. Pirmiausia, ruošiantis Jubiliejiniams metams, Romoje prasidėjo daugybė statybų, pertvarkų ir renovacijų. Sociologai, statistikai pastebi, jog šis miestas yra perkrautas ir tikrai nepritaikytas tokiems pokyčiams, dėl kurių atsiranda transporto spūstys ir kiti nepatogumai miestiečiams. Daugybė pokyčių vyksta aplink Vatikaną. Man buvo gaila stebėti rudenį į Romą atvykstančius turistus ir piligrimus, kai daugelis pastatų ir fontanų buvo apibintuoti. Romiečiai kenčia su viltimi, nes pamena 2000-uosius, kai prieš Jubiliejinius metus buvo atlikti miesto infrastruktūriniai pagerinimai, kurie palengvino jų gyvenimą. Pavyzdžiui, įrengtas požeminis kelias po Vatikano radiju. Anksčiau šiame kelyje tekdavo susidurti ir transportui, ir turistams, ir laukiantiems šviesoforo piligrimams. Dabar žmonės tveria ir ištveria nepatogumus vis kartodami, kad tuoj pasibaigs Jubiliejus ir mes turėsime šiuos naujai ir patogiai padarytus dalykus. Gruodžio pradžioje Romos miesto savivaldybės spaudos konferencijoje buvo pranešta, jog penkiasdešimt procentų darbų nebus užbaigti laiku iki Jubiliejinių metų pradžios, tačiau kiti penkiasdešimt procentų darbų prieš Kalėdas buvo padaryti. Tai – bažnyčių fasadai, aikštės, fontanai. Išspręsti kai kurie problematiški logistiniai dalykai, skirti susisiekimui su Šv. Petro bazilika, kitomis šventovėmis. Romoje vyksta nuolatinis pasiruošimas Jubiliejiniams metams. 

Kokia yra Šventojo Sosto pozicija: laukiami tik specialiai į piligrimystę išsiruošę ir pasiruošę tikintieji ar norima pasiekti ir į Romą, Vatikaną atvykusius turistus?

Man atrodo, jog piligrimai ir turistai yra kaip du nesusisiekiantys indai. Vatikanas ir Šventasis Sostas labai gerai komunikuoja apie Jubiliejinius metus, sukurta labai patogi „Iubilaeum25“ programėlė telefone, kurioje matomas renginių kalendorius, pateikta istorija, galima registruotis ir gauti QR kodus patekimui į įvairius renginius. Tačiau ši žinia nepasiekia to kito indo, kuris mažai domisi ar nežino krikščioniškos tradicijos, religijos ir pamaldumo dalykų. Būna taip, jog žinome, kad komunikuojame gerai, žinome, koks tai didelis įvykis, tačiau apsidairius supranti, jog draugas apie tai girdi pirmą kartą. Nematau čia dramos, bet taip yra. 

Kita vertus, bet kuris turistas, žino apie Jubiliejinius metus ar nežino, vis tiek eina į Šv. Petro baziliką, o atėjęs iki jos, pamato laukiančiųjų eilę, kuri rikiuojasi link Šventųjų durų. Manau, kad bet kuris smalsus žmogus, o keliautojai dažnai tokie ir yra, eis pro juos, galbūt vėliau ir pasigilins. Dabar mieste matoma daugiau keliaujančių piligriminiais tikslais, daugiau pamaldumo, o atvykę žmonės ir jų grupės skiriasi nuo keliaujančių kultūriniais tikslais. Kas bent dienai užsuks į Romą, greičiausiai eis pro Šventąsias duris, kurios atveria kitus klodus: aiškiniesi, kodėl tai svarbu, kodėl visi eina, kodėl liečia, o kodėl eini pats, kokie tie pamaldumo judesiai?

Jubiliejiniais metais rūpinasi, juos kuruoja ir pirmuoju smuiku griežia evangelizacijos dikasterija (liet. tarnyba). Veiklus kardinolas Rino Fisichella visur dalyvauja, dalina interviu, kalba apie statybas. Visa tai yra matoma ir girdima, tačiau kiek pasiekia tą kitą indą, kitą pasaulį – atviras klausimas. 

Jubiliejiniai metai švenčiami kas 25-erius metus. Taigi per gyvenimą gali sudalyvauti du arba tris kartus. Organizuoti tokio masto renginį taip pat nėra lengva: pasikeičia komanda, keičiasi pasaulis, žmonių mąstysena…

Mes esame jauna valstybė, tačiau per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje daug kas pasikeitė. 2000-aisiais teko dalyvauti Jubiliejuje, o vėliau tą pačią vasarą – Jubiliejinių metų jaunimo dienose. Tai buvo visai kita Lietuva: dar nebuvo euro, nebuvo Europos Sąjungos. Vien keliavimas autobusu į Vakarus, į Romą, atrodė lyg kitas pasaulis. Bent mano aplinkoje buvo begalinis kelionių troškimas. Dabar Ryanair, Wizz Air oro linijomis pigiau negu autobusu vykti. Tikrai viskas buvo kitaip. Šiemet Romoje galima išgirsti daug lietuviškai šnekančių, vis tik Lietuva – katalikiškas kraštas, be to, Italija yra viena mėgstamiausių lietuvių kelionių taškų. Dabar turime kitas priemones, lėktuvai leidžia keliauti greitai, galbūt nebejaučiame to troškulio kaip tada, kai vienintelė proga pasiekti Šventąjį miestą – kelionė autobusu su parapija. Per dvidešimt penkerius metus labai pasikeičia pasaulis, pasikeičia ir žmonės.

Vizualiai 2000-ieji iškart sufleravo, kad tai yra Jubiliejus. Galbūt kažkas ir paklausdavo, o kieno jubiliejus? Papasakodavome apie Kristaus gimtadienį, bet buvo daug aiškiau negu dabar. 2025-aisiais kalbiesi, aiškini ir tikrai dažniau sulauki klausimo, kieno ir koks čia jubiliejus? Marketingo prasme 2000-ieji buvo parankesni. 

Teko dalyvauti keliuose lietuvių nacionalinės piligrimystės pasiruošimo posėdžiuose. Pasirinktas laikas (vasario 28–kovo 4) yra susietas su Lietuvos globėjo Šv. Kazimiero diena. Šiemet į Lietuvos nacionalinės piligrimystės dienas užsiregistravo 2500 piligrimų. Net didžiausi skeptikai nustebo, nes dalyvių tikrai daug. Į šias dienas atvyks prezidentas Gitanas Nausėda su žmona ir delegacija. Taip pat yra numatytas itin laukiamas lietuvių susitikimas su Popiežiumi. Lietuva bus matoma. Jubiliejus – laukiamas įvykis, įdomu, kaip jis praeis, nors yra tikrai ramu, matant kaip stipriai tam ruošiamasi. Ar bus tas jausmas kaip 2000-aisiais? Pamenu, jog praeitame Jubiliejuje buvo taip pat tik lietuviams skirta Šventojo Tėvo audiencija, buvo atvykęs prezidentas Valdas Adamkus. Galima įžvelgti tų pačių pasikartojimų, tačiau kitame laike, kitomis sąlygomis. Šie Jubiliejiniai metai bus tikrai jaučiami ir matomi.

Šių Jubiliejinių metų tema – Vilties piligrimai. Ką jums reiškia šie žodžiai? 

Viltis neapgauna. Man šie žodžiai yra nuostabūs. Tik du, bet tokie tikri mūsų geopolitiniame kontekste, kai rusija toliau žiauriai niokoja Ukrainą, kai daug kančios daugelyje pasaulio taškų. Būnant prie Šventojo Sosto prasiveržia kito pasaulio žaizdos: Afrika, Pietų Sudanas, Gaza, Izraelis, galima vardinti ir daugiau. Aišku, mums labiausiai kraujuojanti žaizda yra Ukraina. Šie Popiežiaus žodžiai yra sąmoningai parinkti, nes daugelis pasisakymų yra pesimistiški. Ne tik tarp sąmokslo teorijų mėgėjų, bet ir iš ekspertų, profesionalų galima išgirsti komentarus, jog riedama neaiškia linkme, kad auga radikalios jėgos, byra teisinė sistema, nusiviliama tarptautinių organizacijų bergždumu. Popiežius vis grįžta prie šių žodžių – „Viltis neapgauna“, jog drąsintų tikinčiuosius tikėti ir pasitikėti. Šie du žodžiai nėra patetiški. Jų nereikia labai daug plėtoti. Man atrodo, tai yra nuostabus šūkis. 

Kada pastarąjį kartą teko būti piligrime?

2022 m. pirmą kartą išėjome „Camino Lituano“ keliu. Garsiuoju Jokūbo keliu dar nesu ėjusi. Pamenu, buvo labai karšta. Kelionę pradėjome nuo Latvijos, Skaistakalnio vietovės, leidomės per Biržus žemyn link Rokiškio. Ėjome tris–keturias dienas, ieškodami, kur pernakvoti. Buvo tikra piligriminė kelionė. Tos kelionės metu iš draugų gavau žinutę, kad į viešumą išėjo, jog esu paskirta ambasadore prie Šventojo Sosto. Į piligriminę kelionę ėjau ne dėl to, bet įvyko toks sutapimas. 

Man buvo labai įdomu pamatyti kitą kraštą. Aš esu aukštaitė, gimusi Vilniuje, bet mano senelių, prosenelių kapai Molėtuose, Panevėžyje. Krašto aukščiau, apie Biržus, visai nepažinojau, o kelionės metu pamatai ir žmones, ir Lietuvą. Būna, nuostabi močiutė priima, pagirdo, net šuniui, su kuriuo keliavome, duoda atsigerti, kalbasi. Būna, jog kažkas pasitinka su keiksmais. Kelių dienų kelionėje sutikau labai kontrastingų žmonių gražiose Lietuvos provincijose. 

Ar prieš pradėdama diplomatinę tarnybą būtent taip įsivaizdavote šį darbą? Ko išmokote, kas nustebino?

Panašiai ir įsivaizdavau, nes, prieš atvykdama čia, turėjau dirbtuvių su buvusiais ambasadoriais. Bendravau su Irena Vaišvilaite, Vytautu Ališausku, Petru Zapolsku. Be to,  Užsienio reikalų ministerija turi aiškią ir suprantamą struktūrą. Turime instrukcijas, gaires, tikrai nėra taip, jog pats turi sugalvoti, kaip naviguosi, yra tariamasi, strateguojama. 

Teoriškai žinojau, bet ir praktiškai pamačiau, jog esu europocentristė. Normalu, kur gyveni, iš tos katedros bokšto ir žiūri. 186 šalys turi diplomatinius ryšius su Šventuoju Sostu. Iš jų trečdalis turi nereziduojančius ambasadorius, bet diplomatiniai santykiai palaikomi. Pavyzdžiui, aplink Baltijos jūrą, Šiaurės Baltijos šalių ambasadoriai yra nereziduojantys, nes tai protestantiški kraštai. Lietuva turi privilegiją reziduoti ir kuruoti šiauriečių susitikimus su Šv. Sosto pareigūnais. Čia, prie Šventojo Sosto, pamatai visą pasaulį. Pamatai islamiškus kraštus. Suvoki, kiek daug valstybių palaiko intensyvius diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu, trokšta juos išlaikyti kuo geresnius. Tokiais atvejais pamatai Šventojo Sosto, Popiežiaus svorį, norą išgirsti visus.  

Kokį uždavinį sau keliate, būdama Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto?

Nuskambės kaip sparnuota frazė, bet pagrindinis uždavinys – išlaikyti gerus santykius. Daugelis šį faktą žino, bet aš vis tiek pakartoju, jog sovietinės okupacijos metais buvo tik du taškai pasaulyje, kuriuose veikė Lietuvos atstovybė – Vašingtonas ir Šventasis Sostas. Šis faktas buvo tarsi pamatas ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui devyniasdešimtaisiais. Sovietmečiu neegzistavome Europos žemėlapyje, o tuo tarpu turėjome atstovybę Šv. Soste. Tai yra tiesiog stebuklas. 2023-ieji buvo paskelbti diplomatų Lozoraičių metais, šis sureikšminimas rodo, kaip reikalinga ir svarbu išlaikyti diplomatinius santykius tokiomis sąlygomis. Apie tai reikia kalbėti. 

Kitas svarbus momentas – pristatyti mūsų valstybės užsienio politikos prioritetus. Apie juos reikia kalbėti, juos reikia priminti, iškelti bei sureikšminti. Mums svarbi tema – rusijos karas prieš Ukrainą. Žinoma, nesu Ukrainos ambasadorė, čia, Vatikane, yra puikus Ukrainos ambasadorius, tačiau ir aš turiu aktualias Lietuvai temas. Viena jų – giliai šaknis įleidusi rusijos propaganda, kuri yra gudri, gerai apmokama, išmaniai veikianti Vakaruose. Su ja kovoti sudėtinga, bet būtina. Pamažu šią temą kedenu kalbėdama su Afrikos, Lotynų Amerikos ambasadoriais, pasakoju mūsų istoriją, dalykus, kurie kartojasi. Susitikimų formatas yra dažnas, su ambasadoriais pasimatome daugiašaliuose pasitarimuose ar akis į akį. Europos Sąjungos šalys turi bendrą politiką, tad darbinių susitikimų metu kartu mąstome, kokias žinutes komunikuoti. Kalbant apie Baltarusiją, Lenkijos ambasadorius yra reikšmingas bendradarbis. Pavyzdžiui, komunikuojant temas, susijusias su politinių kalinių padėtimi, religijos ir sąžinės laisve. Manau, kad Lietuvos balsas gali priminti, gali padėti. 

Nieko netikėto nepasakiau, tačiau yra daug konkrečių dalykų, kuriuos darau nuolat: seku naujienas, gaunu žinias iš Lietuvos, kitų valstybių ir jų institucijų. Būna nurodymai ir prašymai kažką komunikuoti, kažko paprašyti. Buvo netikėta, jog šiame darbe yra daug žmogiško bendravimo, pokalbių, žmogiškosios diskrecijos. 

Dažnai galima išgirsti, jog Roma – muziejus po atviru dangumi. Kaip šiame mieste dera modernus, šiomis dienomis kurtas menas ir šimtai metų istorijos, žymiausių meno kūrinių?

Kiekviena Romos bažnyčia yra ypatinga. Il Gesù Jėzuitų bažnyčios vienoje iš koplyčių galima rasti šiuolaikinio menininko kūrinį, kuriame vaizduojamas Kristaus nuėmimas nuo kryžiaus. Paveikslas nutapytas realistiška maniera, Lietuvoje panašiai dirba Paulius Juška. Matyt, buvo užsakovas, pasiektas sutarimas ir įgyvendinta. Jubiliejiniais metais ši nuostabaus grožio Il Gesù bažnyčia skirta lietuviams, joje palaidotas Šv. Ignacas Lojola ir pirmasis Lietuvos kardinolas Jurgis Radvila. 

Manau, jog ryškų šiuolaikinio meno ir technologijų proveržį ir norą bendradarbiauti lėmė Švento Petro bazilika. Siekiama mąstyti ne tik fragmentiškai, bet matyti visumą. Esu girdėjusi, jog kardinolas Mauro Gambetti yra šiuolaikinio meno gerbėjas, tačiau Vatikane veikia meno komisija, yra Šv. Petro fabrikas, kuris yra ir seniausios bažnytinės dirbtuvės pasaulyje. Mieste daug institucijų, struktūrų, tad nežinau, kas yra pagrindinis kuratorius, atnešantis šiuolaikinius projektus. Menininkų aplinkoje esu girdėjusi, jog Švento Petro bazilikos meno programos kūrėjai yra pasakę nenorintys vidutiniško, krikščionybę diskredituojančio ar krikščionišką tematiką imituojančio, nekokybiško meno. Jeigu daryti, tai kirsti iš peties, pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Paskutinis toks projektas, kurį mačiau ir sekiau, tai Microsoft įmonės ir Šv. Petro fabriko paruoštas skaitmeninis Šv. Petro bazilikos modelis ir paroda „Pétros ení“ (graikų kalba: „Petras yra čia“) naujai atvertose bazilikos pastogės patalpose. Čia buvo instaliuota šiuolaikinių technologijų paroda su keletu muziejinių artefaktų. Lietuvoje ši žinia buvo plačiai pagarsinta, nes parodos vizualiniams, kompiuterinės grafikos ir technologiniams sumanymams kurti buvo pakviesta Lietuvių dizaino studija „Dadada“. Jie bendradarbiavo su prancūzų kompanija „Iconem“. 

Jubiliejinių metų eigoje užsakyta ir daugiau šiuolaikinio meno kūrinių. Vieno, neseniai praėjusio konkurso metu menininkai buvo kviečiami kurti Kryžiaus kelio stotis. Nauji kūriniai matomi ryškiai, plačiu masteliu ir šis noras bendrauti su šiuolaikiniu pasauliu ir šiuolaikiniu menu ateina iš Popiežiaus. Nauji kūriniai neprivalo vaizduoti krikščioniškosios ikonografijos siužetų, tai gali būti aktualios, pabėgėlių klausimais, kitos socialinės temos. Toks yra girdimas ir apie meną kalbantis Šv. Petro bazilikos balsas.

Neabejotina, jog dalis žurnalo skaitytojų keliaus į Jubiliejinių metų epicentrą  – žengs pro Jubiliejaus vartus. Ką patartumėte aplankyti šiame mieste, norintiems pamatyti mažiau regėtus miesto rakursus?

Piligrimystė yra aiškus formatas. Kaip viduramžiais, turi praeiti Šventąsias duris, aplankyti nuo Pilypo Nerio laikų žinomas septynias bazilikas. Keturios jų: Šv. Petro Vatikane, Šv. Jono Laterane, Švč. Mergelės Marijos Didžioji ir Šv. Pauliaus už miesto sienų, yra pagrindinės, turi šventąsias duris, kur pelnai visuotinus atlaidus. Privalu atlikti išpažintį ir daryti gerą sielos mankštą. Jei ieškote nuošalios vietelės, tuomet reikia važiuoti į Palendrių vienuolyną Lietuvoje. Būti piligrimu Romoje yra darbas: stumdytis minioje, eiti, nešti kryžių, prakaituoti. Tai nėra malonus chillinimas su kokteiliu. Kita vertus, galima atrasti tylią valandą ankstyvose ar vėlyvose Šv. Mišiose. Žinau, jog Nacionalinės piligrimystės proga bažnyčios bus atrakinamos anksti rytais, o didžiųjų bazilikų lankymas vakarais bus skirtas susitaikinimo sakramentui, šlovinimui ir kitoms praktikuojamoms formoms. Piligrimystė yra labai aiškus dalykas: matai, kur būriuojasi piligrimai, kaip jie neša kryžių, kaip nuo Šv. Angelo pilies simboliškai eina Via della Conciliazione ir pasiekia Šventąsias duris, dalyvauja Šv. Mišiose. Tai matomi ženklai, kurie byloja, jog Jubiliejiniai metai prasideda. 

Jeigu atvykusi nedidelė grupė jau yra praėjusi Šventąsias duris, tikrai raginčiau nueiti į Il Gesù bažnyčią. Prie jos esantis ženklas sako, jog čia lietuvių bažnyčia, paaiškinama kodėl, minimas Jurgis Radvila ir jėzuitų įtaka Lietuvos evangelizacijai. Tikrai malonu rasti užrašus, knygutes lietuvių, italų kalbomis. Romoje galima aplankyti kitas lietuviškas vietas, prieš kelionę paskaityti Giedrės Jankevičiūtės knygą „Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna“. Taip pat yra Italijos lietuvių portalas Itlietuviai.lt, kuriame daug naudingos informacijos. Galima aplankyti senąsias Romos kapines Campo Verano, kuriose yra lietuvių koplyčia, palaidoti nepriklausomybės akto signatarai, istorikai Paulius Rabikauskas, Petras Liuima, kurie draugavo su anų kartų ateitininkais. Tikrai yra ką veikti, būnant piligrimu, tačiau būnant ilgiau, rekomenduočiau apžiūrėti su Lietuva susijusias vietas. 

Projektą „Viltis neapgauna“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 14 tūkstančių eurų.