Sesuo Gerarda: apie Vengrijos sukilimą, slaptą Kronikos redagavimą ir Nobelio premiją
Nuo knygos viršelio žvelgia močiutė, bet vos pradėjus skaityti jos prisiminimus, prieš akis iškyla jaunos moters, besigrūmusios su baime paveikslas. Mums, laisvos Lietuvos vaikams, yra labai svarbu žinoti, kad turime už mus kovojusių, už mus bijojusių ir už mus pasiaukojusių žmonių.
Ir tai, kad šiandien galime laisvai skaityti portalą ateitis.lt ir kitą katalikišką ar pasaulietinę žiniasklaidą, kad galime priklausyti vienai ar kitai krikščioniškai organizacijai ar bendruomenei, kad galime laisvai išpažinti savo tikėjimą ir garsiai pasakyti nuomonę apie valstybės valdymą ir net pasaulio politikos reikalus, yra laisvės kovų ir pasipriešinimo Sovietų santvarkai judėjimo rezultatas, o ne visada savaime suprantama duotybė.
Skaitant sesers Gerardos knygą „Kai nugali baimę“, tampa aišku, kad žmonės galėjo būti sulaikomi, tardomi ar net išmesti iš universiteto vien todėl, kad dalyvavo šv. Mišiose. Tai, jeigu dabar jūs skaitote šį tekstą, tikėtina, kažkaip esate susijęs su ateitininkija ar kokia kita krikščionių bendruomene, ir tai jau būtų pakankama priežastis jus sekti, o gal net sulaikyti…
Kviečiame skaityti keletą ištraukų iš Laisvės premijos laureatės sesers Gerardos Elenos Šuliauskaitės knygos „Kai nugali baimę“.
Vengrijos sukilimas
„Nuotaikos tarp studentų buvo karštos. Einu koridoriumi institute, susitinku kursiokus, ne į auditoriją, bet į lauką einančius, ir klausiu:
– Kur einate?
– Į Rasų kapines…
– Kas ten bus? – klausiu.
– Paremti Vengrijos sukilimą! Einame!
– Gerai – net nesuabejojau. Mes taip ir nuėjome tiesiai į Rasas, prie Basanavičiaus kapo. Susirinko būrys jaunimo, daugiausia studentai. Prie karių kapų dainavome visokias tautines dainas. Buvo 1956 metai, vyko Vengrijos sukilimas. Visi tokie įelektrinti jautėmės. Tai buvo pirmą kartą tokia demonstracija. Grįžome į miestą, galvojome pro Aušros Vartus, Gorkio gatve į prospektą ateisime. Bet prieš Aušros Vartus Daukšos gatvę užtvėrė kariuomenė, milicija ir pradėjo visus gaudyti. Daugiausia gaudė vaikinus, metė juos į sunkvežimius, o aš pro kareivius kažkaip pralindau ir pabėgau… Paskui prasidėjo tardymai. Kvietė kursiokus pas instituto direktorių Mickevičių. Mane paskutinę pakvietė ir pasakė tiesiai šviesiai: „Būsite išmesta iš instituto!“ Tie patys kursiokai įskundė, juk visaip nusiteikusių institute buvo. Bevaikščiodama Rasų kapinėse, kai prie J. Basanavičiaus paminklo giedojome „Lietuva brangi“, mačiau kitus kursiokus, tokius aktyvistus, mus stebinčius iš toliau. Galvoju: viskas, dabar jau bus. Nors mūsų buvo daug, bet iš instituto išmetė dvi. Aš po tos demonstracijos kapinėse sakiau: „Ką čia vaikščiosime tyliai, einame prie J. Basanavičiaus paminklo (įėjus į dešinę, prie centrinių vartų) ir dainuokime „Lietuva brangi“. Gal tai lėmė, kad mane išmetė iš instituto net tardyti neišsikvietę.
Šeimai nieko nesakiau. Pragyvenau mėnesį, kitą tyliai ieškodama darbo. Nueidavau pas buvusias kursiokes, duodavo man valgyti, tai buvo didžiausias džiaugsmas. Vėliau, kai įsidarbinau autobuso konduktore, pranešiau tėveliams, kad nebestudijuoju, bet tada aš jau dirbau. Vėliau perėjau dirbti į Centrinį paštą, Telegrafo skyrių. Kartą buvo kažkokia sovietinė šventė, visi turėjome eiti į demonstraciją. Išėjome mes iš Telegrafo, prospekto pradžioje truputį paėjau ir pabėgau iš ten. Iš karto pastebėjo. Kitą dieną jau tardė, kodėl pabėgau.“
Žalias namas prie ežero
„Nuėjome į tokį žalią namelį prie ežero, kuriame gyveno dvi moterys. Name buvo didelė seklyčia, o šalia – mažas kambariukas ir virtuvėlė. Labai kuklus namelis. Spausdinimo mašinėlė jau buvo atnešta į tą trobelę. Supažindino su namų šeimininkėmis Julyte ir Genute, kurios manęs jau laukė. Tėvas Sigitas viską parodė, pristatė ir, pasakęs „gali eit dirbti“, išėjo. <…>
„LKB kronikoje“ daugiausia rašydavome apie įvykius: tokioje mokykloje toks ir toks mokytojas taip ir taip pasielgė su mokiniu. Ten ir ten mirė tėvas arba motina ir mokytojas nuėjo į bažnyčią, už tai jį išmetė iš darbo. Paskui aprašydavome tardymus, spausdindavome laiškus iš lagerių, pranešimus apie kratas. Žiniose apie persekiojimus reikėdavo viską išsijoti, kad liktų tik faktai, o toliau tegul pats skaitytojas vertina ir sprendžia. Kartais iš didelio teksto likdavo tik maža žinutė. Korektūros ar stiliaus klaidas ištaisydavau ranka ir iš karto perspausdindavau mašinėle, o rankraštį kuo greičiau sudegindavau. Paskui reikėdavo visą tekstą dar nors kartą perspausdinti ant kelių lapų, susluoksniavus juos su kalke, kad būtų keletas egzempliorių. <…>
Tie, kurie dažnai perduodavo informaciją, žinojo, kad geriau žinutes užrašyti didžiosiomis spausdintomis raidėmis, tada lengviau įskaityti, klaidų mažiau šifruojant pavardes ar vietoves, taip pat, jeigu lapelis patektų saugumui į rankas, sunkiau atpažinti, kieno tai raštas. Kai sudegini paskutinį rankraščio lapelį, būna taip gera! Ką perrašai, tą tiesiai į krosnį meti. <…>
Kai spausdini mašinėle, o ne kompiuteriu, negali padaryti jokios klaidos, nes neištrinsi neteisingos raidės. Jeigu mes pradėsim taisyti, tai nežinai, ką saugumas paskui gali „ištaisyti“ pagal save. Tada nebesuprasi, ar čia mūsų taisyta, ar saugumo.“ Buvo
nerašyta taisyklė – tekste negali būti braukymo ar spausdinimo „ant viršaus“, nes tokiomis klaidomis suteikiame galimybę saugumui iškraipyti mūsų informaciją ir netgi ją vėliau panaudoti prieš mus. Turėjome padaryti be jokių braukymų. Toks tikslumas keldavo įtampą. Garsiai kalbėti negalima, tiktai rašai, rašai, mašinėle tarškini. Pamenu, kai dirbdavau, nuotaika būdavo visada labai giedra, linksma. Nors ir bijodavau, bet kartu jaučiausi daranti prasmingą darbą…“
Nobelio premija
„Štai ką apie „LKB kronikos“ teikimą Nobelio premijai prisimena nusipelnęs Lietuvos gydytojas, visuomenės ir politikos veikėjas prof. Arimantas Dumčius. „Pirmoji pažintis su „LKB kronika“ įvyko apie 1980-uosius. Tuo metu dirbau Kauno klinikų chirurgu. Slapta ir pasitikėdamas ją man duodavo paskaityti prof. Alfredas Smailys. Negausi mūsų grupė (prof. A. Dumčius, prof. A. Smailys, P. Majauskas, E. Volungevičius) susitikdavome buvusio politinio kalinio Juliaus Tamošiūno (1926–1995) periodinės literatūros bibliotekoje Kaune. Nuo jaunystės, po sunkios tremties Altajaus stepėse, mane lydėjo knygos. Pasiekęs medicinos profesijos širdies chirurgijoje ir kardiologijoje aukštumas (1965–2004), Atgimimo pradžioje aktyviai įsitraukiau į Lietuvos Sąjūdžio veiklą, dirbau žmogaus teisių srityje. 1994 m. pradžioje monsinjoras A. Svarinskas pasikvietė į savo butą Vilniuje, Odminių gatvėje. Supažindino su ten įsikūrusiu kunigu Kazimieru Kuzminsku, kuris po ilgų metų tarnystės užsienyje grįžo gyventi į Lietuvą. Paprašė, kad padėčiau parengti dokumentus „LKB kroniką“ pristatyti Nobelio taikos premijai gauti. Viskas užtruko. Iš pradžių reikėjo gauti „LKB kronikos“ leidėjų (Sigito Tamkevičiaus, Jono Borutos, Kazimiero Kuzminsko) sutikimą. Tada reikėjo gauti Nobelio taikos premijos laureatų rekomendacijas. Česlovui Milošui prašymą išsiuntėme 1994 m. sausio 24 d., o teigiamą rekomendaciją gavome balandžio18 d. Dalai Lama į išsiųstą prašymą neatsakė. Dar buvo išsiųsti raštai J. Brodskiui ir V. Havelui. Teikimo dokumentą Nobelio komitetui, kaip visuomeninių organizacijų atstovai, pasirašėme dviese: JT Lietuvos asociacijos vicepirmininkas prof. Arimantas Dumčius ir LKMA pirmininkas prof. Giedrius Uždavinys. Pridėjome dar kelias dešimtis iškilių veikėjų, ypač kunigų, pavyzdžiui, Oklahomos arkivyskupo Charles’o Salatkos, rekomendacijas ir gausius rėmimo laiškus, kuriuos per ilgus metus surinko kunigas Kuzminskas. 1994 m. rugpjūčio 31 d. mano kelionę lėktuvu į Norvegiją finansavo kunigas K. Kuzminskas. Norvegijos Nobelio instituto Nobelio komitetui įteikiau 9 „LKB kronikos“ tomus, 12 sąsiuvinių (vokiečių kalba) ir gausius priedus. Karališkieji akademikai labai nustebo, kokiomis represijų sąlygomis Katalikų bažnyčia gyveno ir skelbė laisvą žodį okupuotoje Lietuvoje. Tapo aišku – „LKB kroniką“ apdovanojimui reikėjo teikti gerokai anksčiau. Jie paprašė, kad viskas liktų Norvegijos Nobelio instituto bibliotekos fonduose, net jei premija ir nebūtų skirta.“
…
Knyga „Kai nugali baimę“ sudaryta iš pokalbių su Elena Šuliauskaite – seserimi Gerarda. Tai yra atsiminimai apie tikėjimo ir tautiškumo pamokas vaikystėje, psichologijos ir lietuvių kalbos studijas Vilniuje, dalyvavimą bažnyčios gyvenime. Atrodo, kad viskas ją vedė link labai svarbios misijos, kurią ji kukliai vadina „menku pasitarnavimu“, leidžiant „LKB kroniką“. Nuo 1975-ųjų sesuo Gerarda tapo labai artima kunigo Sigito Tamkevičiaus bendradarbe redaguojant „LKB kroniką“, o vėliau, po jo suėmimo, ir viena iš keturių seserų, stojusių prie „LKB kronikos“ rengimo vairo. Tai yra moteris, kuri kartais likdavo šešėlyje, nes, atrodytų, ji tik perspausdina gautą informaciją ar ištaiso lietuvių kalbos klaidas, bet per jos rankas perėjo beveik visi „LKB kronikos“ numeriai.
Leidinyje skaitytojai ras priedus apie „LKB kronikos“ vertimą ir platinimą užsienio kalbomis, teikimą Nobelio premijai. Taip pat pateiktos „LKB kronikos“ ištraukos norintiems daugiau sužinoti apie seserį Gerardą, kuri už uždangstytų langų ir niekam neprasitardama apie savo veiklą mašinėle rašė pasauliui apie Sovietų Sąjungos nusikaltimus ir žmonių teisių pažeidimus okupuotoje Lietuvoje.
Sesers Gerardos autobiografiją išleido Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“. Tai jau trečioji serijos „Pergalės ženklas“ knyga. Pirmoji šios serijos knyga – šviesios atminties sesers F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“, antroji – P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“.
Visas serijos knygas galite įsigyti knygynuose ir internetu.
Daugiau informacijos: www.fondasdonum.lt
