Sesuo Benedicte Rollin: „Mes visi kartu esame prie bendro Dievo stalo“

Tris dešimtmečius Lietuvoje gyvenanti prancūzė sesuo Benedicte Rollin sako, kad nei akimirką nesudvejojo gavusi kvietimą atvykti į Lietuvą ir joje pradėti savo tarnystę. Kalbos barjeras nesustabdė sesers – šiuo metu ji puikiai moka lietuvių kalbą ir gyvena bendruomenėje kartu su studentėmis Samarietėmis bei kitomis seserimis. Pagrindinės veiklos, kuriomis šiuo metu užsiima s. Benedicte Rollin, yra dvasinis palydėjimas bei tarnystė įkalinimo įstaigoje. Apie šias patirtis pasikalbėsime su seserimi, kaip jos praturtina tiek ją, tiek tuos, kuriuos ji lanko. 

Kaip Lietuvoje kūrėsi Marijos Dangun Ėmimo seserų kongregacija?

Tai ilga istorija. Ji prasidėjo tarpukariu, tuo laikotarpiu iš Lietuvos išvyko beveik 20 merginų, kurių dauguma buvo iš Žemaitijos. Jos norėjo įstoti į vienuolyną, bet neturėjo lėšų, o tais laikais stojant į vienuolyną buvo reikalingas kraitis. Vienas kunigas, kuris buvo studijavęs Vakaruose, joms papasakojo apie vienuolijas, kurios galėtų priimti merginas – tarp jų buvo mūsų kongregacija. Taigi, labai ryžtingos ir drąsios merginos įstojo į vienuolyną Belgijoje, visiškai nemokėdamos prancūzų kalbos, ir ten pasiliko, tai įvyko 1934–1937 metais. Prasidėjus karui, jos niekada negrįžo į Lietuvą. Tačiau atsidarius geležinei uždangai, vienuolija nusprendė pagaliau įvykdyti tai, kas turėjo būti padaryta seniai – siųsti seseris į Lietuvą. Čia jau buvo apsilankiusios kelios seserys iš Danijos, Švedijos, kurios norėjo aplankyti Lietuvą ir surasti savo bei kitų seserų šeimas. Apsilankiusios Lietuvoje seserys suprato, kad reikia čia įsikurti, nes pamatė, kad daugumai žmonių reikia krikščioniškojo ugdymo. 

O kaip Jūs atsiradote Lietuvoje?

Aš buvau pakviesta į Lenkiją, bet pagalvojau, kad Lenkijoje užtenka šių seserų. 1993 metais, man būnant Paryžiuje, buvau pakviesta į Lietuvą, nors to nesitikėjau, nes maniau, kad yra pakankamai darbo gimtąjame misijų krašte. Gavusi pakvietimą iškart supratau, kad tai Dievo kvietimas. Žinoma, buvo netikėta, o aš esu iš tų žmonių, kurie ilgai svarsto. Supratau, kad Šventoji Dvasia man padėjo priimti sprendimą. Taip atsiradau Lietuvoje rugsėjo mėnesį, prieš pat popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą, todėl galėjau dalyvauti šiame įvykyje. 

Kokia buvo Jūsų veikla tik atvykus į vienuolyną?

Iš pradžių pradėjau mokytis kalbos ir vėliau įsikūriau palaimintojo Jurgio Matulaičio bendruomenėje. Ten buvo nemažai jaunimo, kurie mane mokė, kaip gyventi Lietuvoje. Truputį užsiėmiau dvasiniu palydėjimu, rengiau rekolekcijas jaunimui, vedžiau kursus apie sakramentus ir tikėjimą. 

Kaip prasidėjo Jūsų tarnystė įkalinimo įstaigoje?

Vienas iš parapijos kunigų mane pakvietė į kalinių Šv. Mišias, tai buvo labai stipri patirtis, nes dalyvaudama Mišiose pradėjau galvoti, kodėl šie žmonės yra čia. Neprisiėmiau teisėjo pozicijos ir supratau, kad dabar vyksta Mišios, mes visi kartu esame prie bendro Dievo stalo, jie mano broliai. Vėliau nusprendžiau, kad reikia pakartoti apsilankymą, nes galiu parodyti jiems, kad esu jų sesuo. Tada prasidėjo mano savanorystės kelias, kuris tęsiasi ir dabar. Ši tarnystė keitėsi, nes pradžioje nueidavau kartu su kapelionu, dalyvaudavau Mišiose ir po jų likdavau pasikalbėti su kaliniais asmeniškai ar bendrai su visais. Vėliau supratau, jog galbūt reikėtų ateiti be kapeliono, kad kaliniams būtų dar kitokia galimybė susitikti. Pradėjau vesti Alfa kursus parapijoje ir supratau, kad to reikėtų ir kolonijoje, nes tai yra labai gera evangelizacijos galimybė. Turėjau labai gražią savanorių komandą, nes kai kurie iš jų patys buvo susidūrę su priklausomybėmis, tačiau turėjo išsilaisvinimo ir įtikėjimo patirtis, ko aš neturėjau. Mūsų kursas buvo ekumeninis, praktiškai visi savanoriai buvo katalikai, o tarp kalinių buvo ir protestantų, kurie labai stipriai tikėjo. Jie patys buvo sukūrę bendruomenę, kurioje palaikydavo vieni kitus, melsdavosi kartu, skelbdavo Dievo žodį. 

Kaip atrodo Jūsų savanorystė dabar?

Dabar einu į vieną atskirą patalpą, kurioje sėdi žmonės, laukiantys teismo, arba tie, kurie yra nubausti kalėjimo režimu. Sėdžiu kabinete ir pas mane ateina visi, norintys asmeniškai pasikalbėti. Kadangi dauguma yra tie, kurie laukia teismo, todėl ten būna kelis mėnesius, daugiausiai metus, todėl turiu ribotą susitikimų skaičių. Niekada nežinau, kiek susitikimų turėsiu. Pokalbių metu susipažįstu, sužinau apie jų šeimas, klausiu, ko jie bijo teisme. Neseniai vienas man pasakė, kad dabar jis su didele nežinia laukia nuosprendžio, gali būti nuo 2 iki 9 metų. Su juo daug kalbuosi apie atleidimą. Pas mane ateina įvairių žmonių, praėjusį kartą susitikau su 17 kartą sėdinčiu kišenvagiu. Būna visko – vienas sutiktas kalinys prašė kryželio. Aš visada turiu kišenėje kryželių, nes dauguma jų nori. Bandau išsiaiškinti, ką jiems reiškia tas kryželis. Ar tai yra prietaras, ar kažkoks religingumas, kurį reikia ugdyti. Užduodu klausimą, ar skaitė Šventąjį Raštą, ir neskaičiusiems paaiškinu, kaip skaityti. 

Ar visi kaliniai ateina norėdami evangelizuotis?

Ne, kartais būna, kad sutinku žmogų, kuris ateina pas mane tik pasižmonėti, išeiti iš kameros. Kartais ateina ir dešimt kartų, bet yra iškeliamas bausmę atlikti kitur ir daugiau jo nebematau. 

Galbūt kai kurie pratęsia dvasinį palydėjimą pas jus ir atlikę bausmę? Ar žinote, kaip sekasi jau išėjusiems į laisvę? 

Kartais sužinau, kad išleistas ir vėl sugrįžo po mėnesio. Buvo toks atvejis, kai vienas iš kalinių buvo man prisižadėjęs, kad kai jį paleis, eis į bažnyčią, į Caritą. Viskas buvo suorganizuota, bet į Caritą jis neatvyko. Aš suprantu, kad turiu jiems paliudyti, jog kažkam jie yra svarbūs. Jeigu man jie svarbūs, tai tuo labiau Dievui yra svarbūs. Anksčiau daugiau žinodavau apie tolimesnį kalinių gyvenimą, kai dirbau su pastovia grupe. Tačiau aš palaikau kontaktus su išėjusiais, kurie sėkmingai gyvena, sukūrė šeimą, dirba mėgstamą darbą. Deja, žinau ir liūdnų istorijų, susijusių su priklausomybėmis. Kai jie neryžtingai apsisprendžia, žinau, kad jie atkris. Prisimenu vieną kalinį, kuris vaikystėje buvo paliktas savartyne su savo broliais ir seserimis, visą gyvenimą širdyje nešiojosi daug pykčio. Tačiau buvo labai simpatiškas ir nuoširdus, išsilavinęs, bet susidūręs su priklausomybėmis ir nemokėdamas valdyti pykčio pateko į įkalinimo įstaigą. Jam išėjus žinojau, kad viskas taisosi, jis sėkmingai gyvena su šeima, turi darbą ir nebevartoja alkoholio. Tačiau praėjus keleriems metams sužinojau, kad jis atkrito ir mirė dėl alkoholio perdozavimo. Ši žinia mane labai paveikė, buvo be galo skaudu, nes tikėjausi, kad žmogus toliau gyvens pilnavertį gyvenimą. Blogos žinios apie buvusius kalinius mane paveikia labai stipriai, nes su visais stengiuosi susidraugauti ir užmegzti gražų ryšį. 

Kaip manote, kas palengvina kalinių išėjimą į laisvę?

Manau, kad integruotis atgal į visuomenę būna lengviau, jeigu jie turi šeimą ir tikrus draugus. Tada yra daug šansų, kad nebesugrįš čia. Taip pat išėję jie gali bendradarbiauti su Caritu ar socialiniais darbuotojais. Nors būna atvejų, kai nėra nei šeimos, pas kurią būtų galima grįžti, nei noro bendradarbiauti su specialistais, tada tenka gįžti tarsi į „niekur“. Išėjus skiriami pinigai kelionei iki gyvenamosios vietos (jeigu tokią turi) ir viskas, jiems tenka patiems stengtis, kad sugrįžtų į visuomenę.  

Ar dažnai matote tikrus atsivertimus?

Taip, dažnai matau žmones, kurie pradeda lankytis koplyčioje, gerai jaučiasi ir ateina dar kartą. Po kelių kartų sako, kad jaučiasi kitoks, kad pagaliau pradėjo miegoti ar nustojo keiktis. Tai tikra Šventosios Dvasios dovana, kuri veikia kaip nuvalymas. Dar vienas žmogus, kurį prisimenu, dabar yra sukūręs naują šeimą. Jis buvo labai džiaugsmingas, ramus ir švytintis. Labai gerai prisimenu, kai atėjau rugsėjo pirmąją ir jis man papasakojo, kad matė pro langą tėvą, kuris vedė savo dukrytę į mokyklą, pasislėpęs apsiverkė, kad kiti nematytų, nes jis pats turėjo dukrą ir jam buvo labai skaudu. Visada juose randu gražią giją ir žmogiškumą. Dažniausiai tai atsiskleidžia, kai kalba apie savo mamą arba vaikus. Matau, kad dauguma jų yra nuskriausti ir nelaimingi vaikai. Dabar bepasakodama prisiminiau ir kitą asmenį, kuris sėdėjo kelis kartus ir atsivertė kelis kartus, būna, kad šie atsivertimai yra laipsniški. Ypač jei vyksta kolonijoje, ten suteikiamos tam sąlygos ir tai būna tikėjimo įkarštis, bet išėję į laisvę jie viską pamiršta. Tačiau jis atsivertė galutinai ir būdamas bendruomenėje traukė kitus, buvo kaip dvasinis vadovas, grojo gitara ir labai gražiai giedodavo, padėjo kitiems atsiversti. 

Kaip prasidėjo Jūsų dvasinio palydėjimo kelias?

Tai prasidėjo su pirmomis merginomis, kurios norėjo gyventi Samarietės bendruomenėje. Vėliau turėjau galimybę mokytis psichodvasinio palydėjimo. Lietuvoje atsirado bendruomenė Gerasis Samarietis, į kurią iškart įsitraukiau. Tai grupė žmonių, kurie padeda kitiems eiti atleidimo keliu. Ši organizacija įkurta Prancūzijoje, yra ekumeninė, nes tarp mūsų yra ir protestantų. Organizacija veikia Prancūzijoje, Šveicarijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Mūsų misija yra vesti savaitės trukmės rekolecijas „Mylėti ir atleisti“. Rekolekcijos yra skirtos žmonėms, kurie yra patyrę sužeidimų gyvenime, dažnai vaikystėje, kurie nori pagyti. Išgydymo kelias iš tiesų yra atleidimas. Žmonės eina atleidimo keliu ir įvyksta stebuklai. Esu mačiusi daug pakeistų gyvenimų. Įsitraukiau ir įgijau patirtį, kaip padėti žmogui, kuris kenčia nuo praeities sužeidimų, naštų, savęs nepriėmimo, kartėlio, kompleksų, baimių ir pykčio. 

Ką Jums pačiai suteikia dvasinio palydėjimo patirtis?

Aš labai daug pasimokiau iš šios patirties. Esu dėkinga, kai žmogus ateina pakalbėti apie savo gyvenimą, ne tik apie maldą. Kartu su juo ieškome, kaip Dievas veikia, mokomės atpažinti Dievo dovanas, kvietimą ir Dievo šviesą, net jei yra labai tamsu. Pokalbiai žmonėms padeda suprasti, ir mes kartu ieškome, kaip žmogui eiti maldos keliu, nes malda yra pagrindinė vieta, kur susitinkame su Dievu, kur Jis kalba. Man tai yra didelė dovana, nes pamatau kituose šventumą. Būna, kad žmogus ateina su klausimu ar patyrimu, ir aš esu ką tik skaičiusi apie tai – Šventoji Dvasia yra gera režisierė.