Smuikininkė, baigusi kompoziciją, bet pasirinkusi tęsti ne smuikininkės ar kompozitorės kelią. Šiandien Adelė Pilipavičiūtė jau 12 metų yra Nukryžiuotojo Kristaus kongregacijos sesuo, o taip pat Ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ savanorė, Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centro komandos narė. Šis interviu – atviras ir nuoširdus pasidalijimas apie pašaukimo paieškas, tarnystę Bažnyčioje ir jos iššūkius, apie tai, kas joje skauda ir rūpi. Galiausiai – apie konkrečius joje esančius įrankius, kurie kančią, gėdą, baimę perkeičia į tikrą laisvę, džiaugsmą ir viltį.
Ses. Adele, kaip atpažinai pašaukimą į vienuolystę? Ar tai buvo nuoseklus procesas, ar konkretus momentas?
Tikrai neplanavau būti vienuole ir, tiesą sakant, gan kreivai žiūrėjau į Bažnyčią. Tikintys žmonės man atrodė keisti, neįdomūs, netikri, nuolat vaidinantys, įsitempę, tad ir Bažnyčia buvo svetima. Nieko bendro su ja nenorėjau turėti. Apie vienuolystę gyvenime net mažiausios mintelės nebuvo kilusios.
Bet Viešpats turi labai gerą humoro jausmą! Vieną kartą sutikau savanoriauti katalikiškoje vaikų stovykloje. Nuo pat jos pradžios visiems vadovams aiškiai pasakiau, jog esu netikinti ir tikrai nenoriu šiuo klausimu su kuo nors kalbėtis. Pabrėžiau, jog į stovyklą atvykau dėl vaikų. Didelei mano nuostabai, visiems tokios sąlygos tiko ir niekas neprieštaravo. Visgi, būtent šios stovyklos metu aš ir susitikau Dievą: gyvą, tikrą, mane labai mylintį. Ir toji meilė nesuvokiamu mastu pranoko visą tą gėrį, kurį iki tol buvau patyrusi iš šeimos, draugų ar vaikinų. Tai uždegė mano širdį, padėjo atrasti visiškai kitokį santykį su Dievu. Troškau dar giliau eiti į šį santykį.
Nuo to laiko gyvenimas pradėjo keistis, jame atsirado daug naujų spalvų, draugų, veiklų. Tuo metu susibūrė ir Vilniaus arkikatedros jaunimėlis, kurio dalimi buvau ir aš. Turėdavome kassavaitinius susitikimus, kartu šlovindavome, giedodavome per šv. Mišias. Tačiau po kiek laiko supratau, kad nors ši veikla ir yra gera, bet man jos nepakanka. Troškau dar giliau patirti šį gyvenimą keičiantį, pripildantį santykį su Dievu, nešti ir parodyti šį gėrį kitiems. Norėjau nešti žinią, kad su Dievu galima nuostabiai keliauti per gyvenimą, ir jis kiekvienam yra paruošęs tiek daug nuostabių dalykų. Tuo metu galvojau, kad šį gilesnio santykio troškimą atlieps ir gyvenimą užpildys dar viena jaunimo bendruomenė, tad prisijungiau prie antros bendruomenės. Nors ir labiau įsitraukiau į Bažnyčią, bet išgyvenau, kad noriu dar giliau nerti į santykį su bendruomene ir ypač su Dievu. Tada pradėjau kiekvieną dieną melstis, kasdien eiti į šv. Mišias (gal skamba lyg būčiau lengvai nučiuožęs žmogelis, bet tikriausiai toks gyvenimo etapas tuo metu ir buvo).
Atsimenu, kad vienais metais prieš Lietuvos jaunimo dienas (LJD) per visas Lietuvos parapijas keliavo LJD kryžius. Kiekviena jaunimo grupelė buvo kviečiama susiorganizuoti prie kryžiaus maldos vakarą. Šis kryžius atkeliavo ir į Arkikatedrą, kurioje vakaro maldos metu vienas kunigas pasakė: „Nebijokite kryžiaus; jeigu norite, prieikite arčiau, pasimelskite.“ Daugelis pakilo nuo suolų: vieni prie kryžiaus sėdėjo, kiti klūpėjo. O aš širdy išgyvenau labai stiprų troškimą prieiti prie kryžiaus, prisiliesti prie jo ir tiesiog melstis. Tame troškime nebuvo minties, jog turi įvykti kažkas ypatingo. Tiesiog jaučiau stiprų vidinį paraginimą tai padaryti, nors tuo metu tai man atrodė kiek keistai, galvojau: „Dieve mano, kaip aš čia pasirodysiu, ko man čia eiti prie to kryžiaus, jį liesti, kodėl? Čia nesąmonė, argi negaliu tiesiog melstis iš to suolo, kuriame sėdžiu?“ Kurį laiką taip pakovojusi su savimi, galiausiai išdrįsau. Priėjau prie kryžiaus, atsiklaupiau prieš jį, prisiliečiau prie jo. Ir tuo metu atėjo aiškus suvokimas – vienuolinis gyvenimas. Man buvo labai keista, galvojau: „Viešpatie, ką nori šauk į vienuolinį gyvenimą, tik jau ne mane“. Tai atrodė labai svetima mano kiek bohemiškam ir „velnių priėdusiam“ gyvenimui. Kita vertus, ta mintis atnešė ir didelį džiaugsmą, ramybę. Įsivaizduokite, kad dėliojate penkių tūkstančių detalių dėlionę ir pamatote, kad vienos detalės trūksta. Jūs ieškote, kur ta detalė, gal po lova nukritusi, gal kitur, bet niekaip jos nerandate. Būtent minėtos maldos metu Dievas davė tą vieną trūkstamą detalę – trumpą atsakymą. Taip prasidėjo mano pašaukimo kelionė. Prie LJD kryžiaus. Todėl kai kalbuosi su jaunais žmonėmis, visuomet norisi juos raginti išdrįsti peržengti tą savo vidinį susikaustymą, kai galvoji, kaip pasirodysiu, ką kiti pagalvos. Jei išdrįstame šį susikaustymą pereiti, Viešpats duoda didelę malonę. Verta rizikuoti, verta ieškoti būdų, kaip tas kliūtis įveikti.
Vienas drąsus žingsnis buvo žengtas. Kitas drąsus žingsnis – atsiliepti, ieškoti bendruomenės. Kaip sekėsi? Ar kongregacijos pavadinimas ir vieta, kurioje atpažinai savo pašaukimą, yra susiję?
Neslėpsiu, buvo komplikuota. Atrodo, kad atpažįsti, ko Dievas trokšta ir kad to paties trokšta ir mano širdis, bet ką daryti toliau? Man vienuolinis gyvenimas nebuvo ir nėra apie pabėgimą, nelaimingą kelią ir panašiai. Atvirkščiai, pasirinkau jį iš tos apstybės. Juk troškau dar gilesnio santykio su Dievu, ir jis atsiliepė į mano troškimą su pasiūlymu: „Ar nori tokio kelio?“. Visgi tai nereiškia, kad iššūkių ar įtampos nebuvo. Kilo klausimai, kaip eiti link to pašaukimo, į kokią bendruomenę turėčiau eiti. Galiausiai supratau, kad negaliu pasilikti viena savo svarstymuose. Tam, kad galėčiau konkrečiai judėti pašaukimo keliu, turiu su kažkuo kartu keliauti, pasitarti, pasižiūrėti.
Vienų merginoms skirtų rekolekcijų metu nusprendžiau pasikalbėti su pažįstama vienuole. Visgi pokalbį vis atidėdavau, nedrąsu buvo, bijojau, nors ir atrodytų esu gana drąsus žmogus. Kaip pasidalyti? Kaip iškelti tokį svarbų klausimą? Galiausiai išdrįsau parašyti raštelį: „Man atrodo, jog Dievas kviečia mane į vienuolinį gyvenimą“. Greit padaviau raštelį sesei, kurią pažinojau, apsisukau ir nuėjau kita koridoriaus kryptimi. Aš tikėjausi, kad ji nueis į kokią nors atokią vietą, šventai atsivers tą lapelį, perskaitys, praeis kelios valandos, o tada mes galbūt kalbėsimės. Tačiau buvo atvirkščiai. Ji perskaitė čia pat, koridoriuj, praėjus kelioms sekundėms, pasiėmė mane už rankos, nusivedė į koplyčią, kartu atsisėdome ir sako: „Viešpatie, nu tu matai. Tai ką dabar daryti?“ (juokiasi). Tokia buvo jos malda. Tuo metu šalia sėdėdama truputėlį jaučiausi kalta: problemų padariau ne tik sau ir Dievui, bet dar ir sesei. Sesės reakcija nebuvo tokia, kokios galbūt tikėjausi, bet šio humoro dėka išėjome į gylį. Ji pradėjo dalytis, kad pašaukimo atpažinimas yra kelionė ir nors gali atrodyti, kad Viešpats kviečia, bet reikalinga šį pašaukimą tirti, stebėti tą širdies troškimą, melstis, susipažinti su vienuoliniu gyvenimu iš arčiau. Tada man pasiūlė pabandyti nueiti pas benediktines, nes jos labai myli muziką. Pradžioje galvojau: „Kodėl čia man nurodinėja, kokia galėtų būti bendruomenė.“ Visgi vėliau supratau, kad tai rimtas klausimas, nes bendruomenių yra labai daug.
Pradėjau kelti klausimą, į kurią bendruomenę Viešpats mane kviečia. Svarsčiau, jog negaliu daryti bendruomenių „grožio konkurso“, t.y. eiti į tą, kuri atrodo man fainiausia. Tuo metu jau žinojau, kad kiekviena bendruomenė turi charizmą – Šventosios Dvasios dovaną, kuri kiekvienoje bendruomenėje yra skirtinga. Vienuolinė bendruomenė gimsta būtent todėl, kad Šventoji Dvasia duoda savo dovaną, kurią gali priimti tie žmonės, kuriuos Viešpats kviečia į šį pašaukimą ir per kuriuos ši charizma gali lietis į pasaulį. Nusprendžiau pasidaryti savotišką tyrimą ir analizuoti bendruomenes pagal jų charizmas, t.y. jų šerdis, sąmoningai nežiūrėdama į jų pavadinimus. Internete atsidariusi visų vienuolijų sąrašą pradedu skaityti: tarnystė vargšams, darbas su mokiniais, ligoniais… Sustojau ties viena charizma, kurią perskaičiusi patyriau šoką, nes ta charizma kalbėjo apie Nukryžiuotojo Kristaus meilę. Jau prieš tai dalinausi, kad pašaukimą atradau maldoje prie Kryžiaus, o ir atsivertimo patirtyje prisiliečiau būtent prie šios Nukryžiuotojo Kristaus meilės, kurią Dievas man dovanoja, kurios aš negaliu iki galo suvokti, ir ji yra tokio dydžio, jog gali apversti gyvenimą aukštyn kojomis, dovanodama nesuvokiamo gylio gyvybę, proveržį, iš kurio atsiranda troškimas dalintis šia meile. Mūsų charizma būtent tai akcentuoja – Nukryžiuotojo Kristaus meilės įkūnijimu liudyti Evangeliją, priimti Nukryžiuotojo Kristaus meilę. Tai buvo labai gilus ženklas, kad tai yra mano bendruomenė, nes charizma yra apie mano širdį, apie mano giliausią troškimą ir apie giliausią atradimą santykyje su Dievu – noriu kitiems žmonėms nešti Kristaus meilę, kurią pati patyriau. Daugiau klausimų, kokia turėtų būti mano bendruomenė, nekilo.
Ar reikėjo įrodyti bendruomenės sesėms, kad trokšti būti būtent šioje bendruomenėje, o ne, pavyzdžiui, benediktinių?
Kai atpažinau, kad Viešpats kviečia į tokį gyvenimą, visus metus su minėta seserimi kartu keliavome, tyrėme pašaukimą – turėjome reguliarius susitikimus, kalbėdavomės, užeidavau susitikti su bendruomene, kartu pasimelsti. Toje kelionėje dar kartą svarstai, ar tai tikrai yra ta vieta. Bendruomenė, matyt, irgi svarsto, ar gali taip būti, kad Viešpats kviečia Adelę į mūsų bendruomenę. Manau, kad greitai sesės suprato, jog mano pašaukimo klausimas yra ne apie muziką, o apie kai ką daugiau (nors muzika išties labai brangi).
Kaip minėta charizma įkūnijama tavo kasdienybėje?
Pirmiausia aš pati bandau priimti tą meilę, kurią Jis dovanoja. Tie būdai labai paprasti ir pritaikomi kiekvieną dieną. Tai – šv. Mišios, Komunija, kai priimi patį Jėzų – meilę, gyvą Eucharistijoje, kurią po to gali nešti kitiems. Taip pat mokausi priimti Jo meilę per Dievo žodį. Didelė dovana turėti mūsų bendruomenėje kasdienę maldą su Šventuoju Raštu. Trečias meilės šaltinis – Dievo Gailestingumas. Vienas iš būdų – išpažintis – Dievo meilės kaip gailestingos meilės patirtis. Taip pat Jo Gailestingumą galiu išgyventi savo sesių, kurios man tikrai turi daug kantrumo, bei draugų dėka. Taigi šiais trimis pagrindiniais būdais ir galiu priimti Nukryžiuotąją meilę (tiesą sakant, kiekvienas galite, pamėginkit!). O po to ateina metas duoti, tarnauti kitiems. Mūsų charizma labai universali, Viešpats gali pakviesti į pačias įvairiausias erdves, nes šios meilės reikia visur. Kai kurios sesės tarnauja darželyje „Mažutėliams“, „Mažojoje akademijoje“, vedame rekolekcijas merginoms, vyrams, o aš šiuo metu tarnauju Vilniaus arkivyskupijos jaunimo centre, prisidedu ir prie ekumeninės sielovados bendruomenės „Kelionė“ veiklos. Taigi tarnystės skirtingos, bet visur būni su žmonėmis, su kuriais tave kviečia būti Bažnyčia – mokaisi juos mylėti, žvelgti ne kaip į funkcijas, kurias kiti atlieka, bet kaip į asmenis, ieškai, kas yra gera kitam. Svarbiausia – būti žmogumi, kuris iš tikrųjų mato kitą. Manau, kad to šiandien labai trūksta. Galima sakyti, kad tai yra misija, kurioje yra daug kūrybos, iššūkių, bet kartu tai ir labai įdomu.
Užsiminei apie „Kelionės“ bendruomenę. Esi kažkada sakiusi, kad tarnystė joje tau ypač atliepia Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos charizmą. Gal galėtum daugiau papasakoti apie šią bendruomenę bei kaip atradai joje savo vietą, misiją?
Bendruomenė „Kelionė“ yra tikrai brangi širdžiai. Mano gyvenime buvo įvairių iššūkėlių, kuriuos galvojau susitvarkysianti pati (na dar Dievą įsileisiu, nes gi katalikė esu, tikime, kad jis padės). Keliaudama viena vaidinau prieš kitus, kokia aš šauni, kaip man lengva ir gera, tačiau atėjo etapas, kai nebepajėgiau vaidinti, nebepajėgiau nuolat nešioti tobulai sėkmingo žmogaus kaukės, kažkas viduje tarsi buvo sugriuvę. Kartą viena mano sesė užsiminė: „Kaip tik baigiau vieną programą „Kelionės“ bendruomenėje. Gal ir tu norėtum pabandyti?“ Gan skeptiškai priėmiau jos pasiūlymą galvodama: „Kokios čia nepatogios temos apie santykius, tapatumą ir lytiškumą! Plius dalis jų net nėra man aktualios, o ir šiaip nenoriu murkdytis praeityje analizuodama savo gyvenimą ir juo labiau apie visa tai kalbėtis su kitais… Man gėda.“
Kiek vėliau pradėjau svarstyti, kad galbūt reikia pabandyti, blogiau juk nebus, tad nusprendžiau dalyvauti vienoje „Kelionės“ programoje. Jau pirmojo susitikimo metu buvau šokiruota liudijimų, kuriais dalijosi programos savanoriai, atvirumu. Tai buvo stiprus vilties gūsis, kalbantis, kad Dievas realiai prisiliečia prie didžiausio žmogaus vargo, didžiausių gėdų. Tada ir supratau, kad aš ne tik pabaigsiu šią programą, bet būtinai liksiu čia tarnauti kitiems.
Procesas, kuris vyksta „Kelionės“ programų metu, yra labai reikalingas. Kartais mums atrodo, kad mūsų problemos, iššūkiai yra labai unikalūs, bet kaip svarbu išgirsti kitus, pamatyti, su kokiu atvirumu jie gali kalbėti apie sunkius dalykus ir tame atrasti viltį. Man tai buvo labai stipri patirtis.
Kita, sakyčiau, esminė priežastis, kodėl ši bendruomenė man yra labai svarbi, yra ta, jog šios tarnystės centre yra Kristus, Jo ant kryžiaus paliudyta meilė. Kryžius yra centrinė vieta, čia mes mokomės ir kitus mokome atnešti tai, kas mano gyvenime sunkiausia. Tai lyg mainų su Juo vieta, nes Jis nori nusileisti į mūsų tamsiausias sritis, kur, atrodo, nėra vilties, kur nesinori grįžti dėl blogų prisiminimų, sunkių patirčių. Jis nori ne tik ten nusileisti, bet ir prie to prisiliesti, išvesti į gyvenimą. Didelis gėris, kad programose yra laikas ne tik išgirsti mokymą ir liudijimus, bet ir dalintis sava patirtimi nedidelėse konfidencialiose grupelėse. Čia gali saugiai atnešti ir dalintis savo išgyvenimais, gėdingais momentais, atsiverti, patirti kitų maldą už tave, susitikti Dievą, kuris ateina pas Tave į didžiausius silpnumus, gėdas, kaltinimus. Kiekvienas juk turime puokštę tokių dalykų, o išgyventi, kad Dievas nori tame būti kartu su tavimi, yra labai gili patirtis, kurios linkiu kiekvienam. Tai, kas gėdinga, skausminga ir atrodo beviltiška, tampa pergalės, prisikėlimo vieta.
Man atrodo, kad Bažnyčioje labai reikia erdvės, kur žmonės galėtų laisvai ir saugiai dalintis savo iššūkiais, susijusiais su santykiais, su jų lytiškumu, jų tapatumu. Reikia erdvės, kurioje būtų galima susidurti su patirtu smurtu (psichologiniu, seksualiniu, fiziniu, dvasiniu), prisiliesti prie atleidimo, santykio su šeima temų, prie priklausomybių. Yra labai svarbu nusileisti į širdį, pažvelgti į visa tai, ko esame ten prikaupę, ką patyrę, kad visame tame galėtume susitikti Dievą ir leistis į laisvėjimo kelionę.
Atrodo, kad Bažnyčia ir yra ta erdvė, kurioje kiekvienas yra laukiamas toks, koks jis yra. Visgi, jei yra didelis tokių bendruomenių kaip „Kelionė“ poreikis, ar tai reiškia, kad Bažnyčioje tokių erdvių, kuriose žmogus yra priimamas toks, koks jis yra, trūksta?
Man atrodo, kad ne tik Bažnyčioje, bet pačioje visuomenėje reikia tokių vietų, kuriose žmogus galėtų saugiai būti savimi, truputėlį „išsilukštenti“ savo širdį, pasižiūrėti, kas joje yra. Užsidarymas visuomenėje neatsiranda šiaip sau. Nei vienas žmogus neįkrinta į priklausomybes šiaip sau. Esama tam tikrų įvykių, kurie tai sąlygoja. Tai gali būti iš šeimos atsineštos patirtys. Pavyzdžiui, jei vaikas nuo mažens augo aplinkoje, kurioje visą laiką turėjo pasiekti tik pačius aukščiausius rezultatus, o padaręs klaidą būdavo mušamas; jei ką nors ne taip padaręs būdavo baudžiamas tyla, santykių nutraukimu, ką tada toks žmogus išsineša į gyvenimą? Jis išsineša nuostatą, kad nėra saugu būti tokiam, koks esu, reikia kažkaip save transformuoti, užspausti savo vidų ir būti tokiu, kokio reikia kitiems. Tik yra didelė bėda, kad apsimetant tuo, kuo nesame, visa meilė, dėmesys, priėmimas, kiti gėriai paliečia ne mus, ne mūsų širdį, ne tai, kas esame, bet mūsų kaukes, kurias užsidedame. Širdis taip ir lieka alkstanti, o kai širdis alksta, tada ji ieško būdų, kaip save pasotinti (taip jau dažnai nutinka, kad atrandami ne patys geriausi būdai). Tai gali būti priklausomi santykiai, alkoholis, narkotikai, masturbacija, pornografija, besaikis valgymas, priklausomybė nuo socialinių tinklų… Būdų, kuriais žmogus bando save nuskausminti, yra gerokai daugiau nei išvardijau! Ir ką gi su visa šia puokšte daryti, kaip tvarkytis ir suprasti, kodėl ir kas čia su žmogumi vyksta? Būtent todėl ir reikia erdvių, kur žmogus galėtų patirti, jog galima atsiverti nepatiriant paniekos, kritikos ir gėdinimo. Natūralu, kad net ir Bažnyčioje visgi reikia specifiškesnių aplinkų, kuriose galėtum saugiai eiti tokią gydymo kelionę.
Minėjai frazę „dvasinis smurtas“. Žinome, kas yra fizinis, psichologinis smurtas, apie tai vis dažniau šnekama visuomenėje, bet apie dvasinį smurtą žinome mažai. Ar galėtum daugiau apie tai papasakoti?
Tema nepatogi, tačiau tikrai labai svarbi. „Kelionės“ programos metu kalbame apie tai gana giliai. Jei iš to, ką dabar įvardysiu, jūs, skaitytojai, atpažinsite nešantys bent panašią patirtį, verta tam skirti dėmesio, skirti sau erdvės ir laiko gyti, saugioje aplinkoje (kad nepatirtumėte dar gilesnio sužeidimo) apie tai kalbėti. Dvasinis smurtas yra tas pats visų rūšių smurtas, tik šiuo atveju smurtaujantis asmuo prisidengia Bažnyčios autoritetu, tikėjimu, gėdina, kontroliuoja ar manipuliuoja savo statusu, netgi pačiu Dievu tam, kad patirtų vienokią ar kitokią naudą. Kartais tai gali būti labai primityvios formos, pavyzdžiui, tėvai savo vaikams sako: „Jeigu manęs neklausysi, tave Dievulis nubaus“. Atrodo, juk tai mažas dalykas, toks lyg ir pašmaikštavimas, bet jūs nepatikėsite, kiek daug žmonių po panašių patirčių į savo gyvenimą išsineša baudžiančio Dievo įvaizdį. Tai yra vienas iš kelių pavyzdžių, kaip mumyse susiformuoja klaidingi Dievo įvaizdžiai, galintys labai stipriai atstumti nuo tikėjimo. Dvasinis smurtas gali pasireikšti, kai pagalbos besikreipiantis ir tuo metu itin pažeidžiamas žmogus patiria panieką, atmetimą ar pasiūlymą pačiam išsispręsti savo problemas arba yra įvedamas į savotišką priklausomybę nuo autoriteto, esą tik kitas žmogus žino, kas yra geriausia, kaip reikia elgtis. Čia nejučia gali atsirasti vergo-šeimininko santykis, kai pagalbą patiriantis asmuo yra pririštas prie savo gelbėtojo, tarsi jo nupirktas ir dėl šios priežasties daro visa, ko tik gelbėtojui galėtų prireikti. Dvasinis smurtas gali vykti per manipuliavimą Šventuoju Raštu, aiškinant jį taip, kad kitas pajustų kaltę ar priimtų manipuliuojančiajam naudingus sprendimus. Dvasinis smurtas vyksta tada, kai argumentuojant kilniu darbu dėl sielų ir kraunamu lobiu danguje bažnyčios darbuotojas negauna oraus atlygio ar socialinių garantijų (noriu tikėti, kad tai jau pasenęs, nebeaktualus dalykas), arba kai jam ant galvos vis kraunamos ir kraunamos naujos atsakomybės dėl Bažnyčios gerovės (jei jų nepriimi, vadinasi nemyli Bažnyčios). Kartais matydami žmogų su koloratke, vienuoliniu abitu ar tiesiog susidurdami su Bažnyčioje kokias nors pareigas užimančiu asmeniu a priori manome, kad absoliučiai visi jų žodžiai ir veiksmai yra Dievo palaiminti ir apreiškiantys Jo valią, tačiau turime išlaikyti ne vien pagarbą ir meilės žvilgsnį į kitą, bet ir budrumą savo riboms, reaguoti, kai jos pažeidžiamos. Dvasinis smurtas ne tik iškreipia Dievo įvaizdį, Bažnyčios vaizdą, bet labai dažnai padaro poveikį ir pačiam žmogui, jo žvilgsniui į save.
Kai susiduriame su psichologiniu smurtu, einame pas psichologą. O kur kreiptis, kai susiduriu su dvasiniu smurtu? Juk kartais nežinai, su kuo tokia patirtimi pasidalyti, nes nenori apjuodinti Bažnyčios, kuri tau brangi, bet ta bloga patirtis ir negalėjimas apie ją papasakoti žeidžia, skatina užsidarymą ir pan. Ką tokiais atvejais daryti?
Esama įvairių priemonių, bet man atrodo, kad raktą, kaip šią problemą spręsti, mums duoda žodžiai iš Šventojo Rašto Pradžios knygos: negera žmogui būti vienam. Jei susidūrę su dvasiniu ar kitokiu smurtu mes pasiliekame vieni, tai tampa vartais bujoti esančiam blogiui. Ir priešingai, saugus atvirumas išlaisvina, padeda iškelti tai, kas traukia žemyn, pamatyti, kas vyksta. Kaip saugiai tai iškelti? Minėjau „Kelionės“ bendruomenės įrankį, taip pat labai svarbi ir psichologinė pagalba. Bet yra ir dar vienas labai svarbus įrankis, priemonė, kurios, mano manymu, labai reikia kiekvienam tikinčiam žmogui. Tai – dvasinis palydėjimas – erdvė, kurioje žmogus gali ateiti pas kitą tikintį, tą pačią tikėjimo kelionę keliaujantį žmogų, ir kartu su juo pažvelgti, kas vyksta mano gyvenime. Su juo aš galiu ieškoti, kur mano įvykiuose, patirtyse yra Dievas, iškelti tai, kas yra mano širdyje, kas vyksta mano tarnystėje Bažnyčioje, darbe, maldos gyvenime. Visi šie aspektai yra svarbūs. Esame linkę savo gyvenimą fragmentuoti: čia darbas, čia Bažnyčia, čia asmeninis gyvenimas. Reikia jungiamosios erdvės. Nors dvasinis palydėjimas yra orientuotas į santykį su Dievu, tačiau santykis su Juo juk aprėpia visą mūsų gyvenimą. Dvasinis palydėjimas ir sukuria tą erdvę, kurioje savo gyvenimą galime apjungti į vieną ir žvelgti, kaip čia veikia Dievas, kur Jis yra.
Ypač dirbantiems, aktyviai Bažnyčioje tarnaujantiems žmonėms, toje pačioje Bažnyčioje reikia erdvės, kurioje jie galėtų būti ne tik savo laiką, jėgas, pastangas, energiją, idėjas dovanojantys, konkrečias funkcijas atliekantys varžteliai, bet ir mylimi Dievo namiškiai. Reikia klausančių ausų, matančių akių, žvelgiančių į žmogų su meile ir galinčių paklausti: o kaip visame tame jaučiasi tavo širdis? Ar turi savo dienos ritmą? Koks tavo santykis su Dievu? Matau, kad esi pavargęs ar nusiminęs, kas nutiko? Gal galime kartu ieškoti priemonių, kurios galėtų padėti auginti Tavo santykį su Dievu?
Poreikių Bažnyčioje visada buvo ir bus, veiklų, darbų taip pat. Visgi reikia sveikų stabdžių (žinoma, taip pat ir padrąsinimo judėti pirmyn!), reikia žmonių, su kuriais tu galėtum pasidalyti: „Tiek daug darbų, esu pavargęs (-usi), nebeatrandu laiko asmeninei maldai.“ Reikia tų lūpų, kurios ištartų: „Kaip manai, gal laikas truputį sumažinti veiklų skaičių, nes tavo širdis šioje vietoje kenčia, o ji yra labai svarbi, negalime jos pamesti.“ Man atrodo, kad kuo daugiau atsigręžiame į žmogaus širdį, tuo esame arčiau Bažnyčios esmės. Dvasinis palydėjimas yra orientuotas į santykio su Dievu gilinimą, asmeniškumą, Bažnyčios ne kaip biuro, bet Bažnyčios kaip namų patirtį. Reikia palydėjimo, kad galėtume tuos namus išgyventi, ateiti ir būti čia tokie, kokie esame.
Tavo iniciatyva buvo sukurtas VAJC dvasinių palydėtojų tinklas. Ar galėtum plačiau papasakoti apie šį projektą? Ar dvasinio palydėjimo poreikis atpažįstamas jaunų žmonių tarpe?
Tai bendra VAJC komandos iniciatyva, džiaugiuosi, kad kartu atpažinome šį poreikį! Ir dar labiau džiaugiuosi, kad prie šio tinklo prisijungė beveik 30 dvasinių palydėtojų, sutikusių palydėti vieną, du, tris ar keturis jaunus žmones. Asmeninis palydėjimas tikrai labai reikalingas. Tik iškyla klausimas: „Kaip jį atrasti?“ Prieš tai pasakojau apie savo pašaukimo kelionę, kai, atrodo, turi degantį klausimą, supranti, kad tau labai reikia su kažkuo pasikalbėti, ir nepaisant to, vis tiek neišdrįsti atverti burnos.
Klausimų gali būti pačių įvairiausių, bet sunkumas pasidalyti toks pats. Gali suprasti, kad būtų gerai turėti dvasinį palydėjimą, būtų gerai, jog vienas ar kitas žmogus būtų mano palydėtojas, bet prieiti ir pasakyti, kad norėtum reguliariai susitikti, kartu keliauti, yra per daug baisu. O jeigu pasakys ne? Tada išvis niekada gyvenime nebeklausi, nes jau būsi nudegęs. O gal galvojame: „Tie Bažnyčioje esantys žmonės turi tiek daug darbų, o dar aš papildomą naštą savo reikalais užkrausiu. Tai geriau apsieisiu tada…“
Su VAJC komanda matėme šiuos iššūkius ir atpažinome poreikį būti ta tarpine grandimi jaunam žmogui, norinčiam su kažkuo pasikalbėti, turėti dvasinį palydėtoją. Mūsų tinkle esantys palydėtojai jau yra išreiškę savo sutikimą palydėti jaunuolį, tad jam tereikia parašyti trumpą laišką jaunimo centrui, užpildyti anketą ir pasirinkti vieną iš trijų mūsų pasiūlytų variantų. Mes atsiunčiame palydėtojo kontaktus, kuriais palydimasis su juo susisiekia ir susitaria dėl susitikimo.
Jau dabar matome, kad šis projektas pasiteisino. Paskelbę vieną įrašą socialiniuose tinkluose, supratome, kad daugiau įrašų jau nebereikia. Sąrašas užsipildė labai greitai, beveik visos vietos užimtos. Tai rodo, jog dvasinio palydėjimo poreikis akivaizdus ir tarp jaunų žmonių. Visgi apie šį Bažnyčios teikiamą įrankį dar reikia kalbėti, daug kam dvasinis palydėjimas dar yra mistiška frazė. Reikia supažindinimo, kas yra dvasinis palydėjimas, kam jis skirtas, kaip šiuo įrankiu galima naudotis. Tą su jaunimo centru ir bandome daryti.
Jau antrą Gavėnią koordinuoji „Kviečio grūdo“ progamą. Esi ir šios programos sumanytoja. Gal galėtum pasidalyti, kaip tau kilo mintis pradėti projektą merginoms, moterims. Ką pati jame atrandi?
Idėja gimė ne iš gero gyvenimo, o gal iš per gero gyvenimo (juokiasi). Prieš keletą metų keli artimesni bičiuliai dalijos programos „Exodus“, kurią tuo metu ėjo, patirtimi. Jie atvirai pasakojo, kokia tai puiki programa, kaip stiprėja valia, brolystė, tvirtėja santykis su Dievu. Pamaniau: „Labai įdomu ir gerai, bet ačiū ne; nieko panašaus nė už ką nenorėčiau.“
Visgi praėjus metams pradėjau galvoti kitaip. Atpažinau, kad mano gyvenime pradėjo daugėti chaoso. Pamačiau, kad mano santykis su telefonu nėra toks, koks norėčiau, kad būtų – jame daug nelaisvės, noro naršyti socialiniuose tinkluose, gaišti laiką YouTube. Taip pat pastebėjau, kad dažnai užkandžiauju, kad valgau net ne tada, kada noriu, bet tiesiog iš įpročio vis kažką graužiu. Atpažinau, kad ir malda su Šventuoju Raštu yra gan pasilpusi. Šie ir kiti momentai padėjo suprasti, kad reikia kažką keisti. Prie to prisidėjo ir „Kelionės“ bendruomenės patirtis, kurioje atradau atviro dalijimosi svarbą. Gyvybišką svarbą. Norėjau, kad Gavėnios kelionė nebūtų tik pavienių kartų iššūkiai, bet kad tai vestų ir į gilesnę bendrystę. Mums, moterims, santykis yra labai svarbus. Esama daug netikrų, butaforinių santykių. Kai naršome Instagrame, Facebooke, klausomės tinklalaidžių, mes tarsi vartojame santykį, bet čia tas pats, kas laižyti ledus per stiklą. Neišeina normaliai pajusti skonio. Tada prisiminiau šiuos Šventojo Rašto žodžius: „Jei kviečių grūdas nekris į žemę ir neapmirs, jis pasiliks vienas“ (Jn 12, 24). Tapo aišku, kad reikia sėti tą grūdą, atiduoti Viešpačiui bent Gavėnios laike tas nelaisves, į kurias įkliūname, o taip pat ieškoti ir įtvirtinti gerus dalykus – tikrą, gilią bendrystę – vienos su kita ir su Dievu. „Kviečio grūdo“ programa yra apie tai. Apie augimą tikint, laisvėjant, dalinantis ir leidžiant sau būti. Atpažinusi, kad man pačiai tokios programos reikia, pagalvojau, jog galbūt atsiras ir dar bent kelios moterys, norinčios leistis į tokią Gavėnios kelionę. Taip nusprendžiau pasidalyti šia programa plačiau. Ir norinčiųjų atsirado! Todėl ir keliaujame jau antrus metus.
Taip, atsirado: 20 grupelių, 150 merginų ir moterų (juokiasi). Sese Adele, ko norėtum palinkėti „Ateities“ žurnalo skaitytojui?
Nepasilikime vieni, keliaukime drauge su kitais, būkime santykio žmonėmis, kaip Viešpats mus ir sukūrė! Juk būdami santykyje esame panašūs į Jį. Bažnyčia yra dovana ir tikrai nesam pašaukti savo tikėjimo kelionės nueiti vieni patys. Pasinaudokime tomis puikiomis priemonėmis, kurios padeda gilinti santykį su Dievu ir vis labiau atrasti Bažnyčią kaip namus, kuriuose gera būti.
Nuotraukos
