Šešios dienos, septyni miestai: ateitininkų kelionė į Europos Parlamentą Strasbūre

Pavadinimo pradžią būtų galima tęsti ir toliau: penkiasdešimt tautiečių, daugiau kaip keturi tūkstančiai kilometrų ir daugybė valandų, praleistų autobuse – taip glaustai būtų galima apibūdinti birželio 14–19 dienomis vykusią kelionę į Europos Parlamentą Strasbūre. Vis dėlto visa, ką iš tiesų norisi papasakoti apie šią išvyką, į tokią suvestinę toli gražu netelpa: nei pirmą kartą pamatyti miestai ir apsilankymas Europos Parlamente, nei ilgi pokalbiai autobuse, nei naujos pažintys, per šešias dienas spėjusios tapti draugystėmis.

Pati į kelionę leidausi kaip į tikrą nuotykį, pažinodama vos vieną bendrakeleivį, tačiau jaučiau didelę ramybę ir pasitikėjau, kad Dievas viskuo pasirūpins. Jau pirmąjį vakarą tai patyriau labai konkrečiai: Legnicoje, žaviame Lenkijos mieste, su dviem ką tik sutiktomis šaulėmis užėjusios į bažnyčią, netikėtai pataikėme į prasidedančias Šv. Mišias, į kurias tądien taip troškau nueiti. Kartu pasiliko ir abi merginos, nors viena jų – nekrikštyta. Šis vakaras tapo ilgų pokalbių apie tikėjimą pradžia, o jau grįžusios į Lietuvą susitikome dar kartą ir kartu dalyvavome Šv. Mišiose. Man tai buvo vienas gražiausių Dievo vedimo ženklų šioje kelionėje.

Pakeliui į Strasbūrą aplankėme du miestus: Vroclavą Lenkijoje ir Bambergą Vokietijoje. Vroclave vaikščiojome po senamiestį, ieškojome po miestą išsibarsčiusių nykštukų ir grožėjomės tiltais bei Odros salomis, o Bamberge susipažinome su ant septynių kalvų įsikūrusio miesto istorija, katedra ir „Mažąja Venecija“ vadinamu žvejų namelių kvartalu. Šie miestai buvo įspūdinga įžanga į pagrindinį kelionės tikslą – Strasbūrą, kurį pasiekėme trečiąją dieną.

Europos Parlamente mus pasitiko į šią kelionę pakvietęs ir ją finansavęs europarlamentaras Paulius Saudargas. Jis papasakojo apie savo darbą ekonomikos, pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos srityse, Lietuvos atstovų pasiskirstymą skirtingose politinėse frakcijose ir tai, kaip iš tiesų gimsta sprendimai, apie kuriuos mes dažniausiai išgirstame tik jiems pasiekus galutinį balsavimą. Europos Parlamentą sudaro 720 narių, iš jų vienuolika atstovauja Lietuvai, tačiau vien tautybė jų nesuvienija į bendrą politinę komandą – sprendimams daugiausia įtakos turi priklausymas europinėms frakcijoms.

Iki tol apie Europos Parlamento darbo kasdienybę beveik nieko nežinojau, todėl nustebino, kad viešasis balsavimas didžiojoje salėje tėra paskutinis ir labiausiai matomas ilgo proceso žingsnis. Didžioji dalis diskusijų, nesutarimų, derybų ir kompromisų paieškų vyksta dar iki plenarinio posėdžio atskiruose komitetuose, politinėse grupėse, įvairiuose susitikimuose, o į salę pasiūlymai atkeliauja tik po daugelio mėnesių darbo. Iš šalies matome tik paspaudžiamą mygtuką ir galutinį balsų skaičių, tačiau už jų slypi kur kas daugiau, negu galima nujausti žvelgiant į trumpą pranešimą tarp naujienų.

Vėliau apsilankėme ir Europos Parlamento posėdžių salėje, kurioje tuo metu kalbėjo Juodkalnijos, norinčios stoti į Europos Sąjungą, prezidentas Jakovas Milatovičius – buvo itin įdomu bent trumpam stebėti tikrą Parlamento posėdį. Vėliau klausėmės pasakojimo apie Europos Sąjungos istoriją, jos institucijas ir veikimą, o po to ėjome susipažinti su pačiu Strasbūru: vaikščiojome po „Mažosios Prancūzijos“ kvartalą, grožėjomės kanalais, senaisiais namais ir įspūdinga Dievo Motinos katedra. Vakare Paulius Saudargas visą grupę pakvietė vakarienės, todėl oficialiąją dienos dalį užbaigėme laisvesniais pokalbiais restorane.

Nors kitą rytą jau pasukome Lietuvos link, kelionė dar nesibaigė: Vokietijoje trumpam persikėlėme į kalėdinį atviruką primenantį Rotenburgą prie Tauberio, Veimare apžiūrėjome Gėtės ir Šilerio namus bei daugiau sužinojome apie jų gyvenimą šiame mieste, o Drezdene klausėmės apie miestą, karo metais sugriautą ir vėliau itin kruopščiai atkurtą. Šios paskutinės stotelės tapo ramiu kelionės epilogu prieš ilgas valandas autobuse ir sugrįžimą namo.

Važiuodama atgal paklausiau kitų kartu keliavusių ateitininkų, ką jiems davė ši išvyka ir kas įsiminė labiausiai. Vienas sakė, kad aplankyti miestai „įkvepia stengtis kurti gerą valstybę“, kitam pažintis su kitų šalių kultūra tapo paskata labiau saugoti savąją, o trečiasis džiaugėsi autobuse virusiomis ilgomis diskusijomis apie šių dienų politines aktualijas – naująją Vyriausybės programą, migracijos keliamus iššūkius ir kitas visuomenei svarbias temas. Ne mažesnį įspūdį visiems paliko ir Vokietijos miestai, bažnyčios bei architektūra. Kalbėdami apie Europos Parlamentą, bendrakeleiviai džiaugėsi turėję galimybę pamatyti, kaip ši institucija atrodo ir veikia, pajusti posėdžių salės atmosferą bei gyvai išgirsti Juodkalnijos prezidento kalbą.

Esu dėkinga europarlamentarui Pauliui Saudargui už kvietimą, visos kelionės finansavimą, priėmimą Europos Parlamente ir vakarą neoficialioje aplinkoje. Į Strasbūrą išvykau tikėdamasi aplankyti Parlamentą ir keletą gražių Europos miestų, tačiau grįžau parsiveždama kur kas daugiau – naujų pažinčių, bendrų istorijų, daugybę nuotraukų ir nuovargį, kuris po tokio nuotykio netgi malonus. Galbūt būtent taip natūraliausiai atsiskleidžia ir ateitininkų siekis „Visa atnaujinti Kristuje“ – ne vien kalbant apie vertybes, bet domintis pasauliu, kuriame gyvename, kuriant ryšius ir nebijant paprastai pasidalyti savo tikėjimu.

Už paramą Ateitininkų federacija dėkoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijai