Ses. Jolanta Laučiūtė: „Džiaugsmas jausti, kad esi savo vietoje“

Kaskart sutikusi seserį asumpcionistę Jolantą Laučiūtę patiriu švelnumą – pokalbio metu, kai priglaudžia ar pabučiuoja galvą. Šis jausmas lydi ir klausantis jos patirties apie ateitininkus, apie globojamą kuopą, apie kasdienes tarnystes. Ses. Jolanta dalijasi: „Mūsų seseris visame pasaulyje dažniausiai sutiksite tose vietose, kur kažkokiu būdu auginamas, ugdomas žmogus“. Tad ir šis pašnekesys apie ugdymo džiaugsmą. 

Pasidalinkite, kaip jūsų gyvenime „atsirado“ ateitininkai? Kuo labiausiai jie patraukė?

Su ateitininkais susipažinau dar besimokydama gimnazijoje. Klasės draugė Neringa pakvietė į, berods, pirmadienių vakarais vykusias ateitininkų organizuojamas Šv. Mišias Kazimiero koplyčioje Vilniaus Arkikatedroje. Esu net dalyvavusi ateitininkų atkuriamajame suvažiavime. Iš to įvykio prisimenu nedaug – tik pakylėtą nuotaiką ir Arvydo Žygo entuziazmą. Kai prisijungiau prie Šv. Mikalojaus parapijos jaunimo grupelės, joje nemažai buvo ateitininkų, tad buvome draugai. Manau, pirmiausia ir patraukė draugystė. Taip pat jutau ir dvasios, ir proto, ir tikrų dalykų alkį, kurį užpildydavo rimti pokalbiai su bendraamžiais, pamokslai Mišiose, paskaitos, kuriose dalyvaudavome. Esu savęs paklaususi, kodėl gi tuomet netapau ateitininke, nedaviau įžodžio. Iš tiesų niekas tiesiogiai nepakvietė tapti organizacijos nare, o ir pačiai tokia mintis neatėjo, tad taip ir likau tik „prijaučianti“.

Ateitininkai remiasi 5 principais (tautiškumo, visuomeniškumo, inteligentiškumo, katalikiškumo, šeimiškumo), savo šūkiu siekia „visa atnaujinti Kristuje“. Kaip šios idėjos susijusios su jūsų – asumpcionisčių – vienuolyno misija? 

Turim tikrai daug bendro! Seserų asumcionisčių regula pabrėžia iš tikėjimo kylančią džiaugsmo dvasią, nuolatinį žmogišką ir dvasinį augimą, saviugdą. Asumpcionistiniame ugdyme didelis dėmesys skiriamas įsipareigojimui, visuomenės labui. Žmogiškas tobulėjimas niekada nėra savitikslis, bet visad nukreiptas į bendruomenės, visuomenės gėrį. 

Pirmiausia, „Žemė yra Dievo šlovės vieta“, – sakė šventoji Marija Eugenija, Marijos Dangun Ėmimo seserų įkūrėja. Jai žemiškoji tikrovė yra, kaip minima Salve Regina giesmėje, ne „ašarų klonis“, kad ir kokie išbandymai benutiktų, bet vieta, kur Viešpats atskleidžia savo dosnią meilę, o mes esame čia, kad ši meilė cirkuliuotų. Šv. Marija Eugenija buvo įsitikinusi, kad žmogus, kurio žvilgsnis per tikėjimą nukreiptas į Jėzų Kristų ir Jo nuolatinį gelbstintį veikimą mūsų tikrovėje, negaišta laiko dejonėms dėl trūkumų ir skundams. Jai buvo svarbus Dievo troškimas, siekė viską, kas vyksta, naudoti Jo tarnystei ir šlovei. O anot šventojo Irenėjaus, Dievo šlovė – gyvas žmogus. Dėl to ir mūsų seseris visame pasaulyje dažniausiai sutiksite tose vietose, kur kažkokiu būdu auginamas, ugdomas žmogus. 

Esame bendruomenė, kurios regulą įkvėpė šventojo Augustino dvasia, taigi esame tos, kurios branginame šeimos dvasią. Mes kelis kartus per dieną kartu meldžiamės, kiek leidžia galimybės, kartu valgome, vakarais susirinkusios dalijamės kasdienos atradimais, džiaugsmais ir sunkumais. Būna, kai reikia, ir šeimyniškai pasibarame. 

Dar vienas tikėjimo aspektas, labai brangus asumcionistėms, – Įsikūnijimo slėpinys, kitaip tariant, Dievo Sūnaus pasirinkimas tapti vienos konkrečios šeimos, tautos dalimi. Jis gimė konkrečiu žmogumi, konkrečioje šeimoje, vietoje, kultūroje, tokiu būdu parodydamas kiekvieno žmogaus, šeimos, tautos, kultūros vertę. Mes irgi tampame žmogiški tik įsipareigodami konkrečioje tikrovėje. 

Argi kalbant apie asumcionistėms brangius dalykus ateitininkams nesinori pritarti, kad tai svarbu ir jiems? Taip aš jaučiausi, kai kartu su kuopos vaikais pradėjau labiau pažinti penkis ateitininkų principus – jie man buvo savi.

Prieš kelerius metus sutikote burti moksleivių kuopą Pal. Teofiliaus Matulionio mokykloje. Kas įkvėpė imtis šios tarnystės?

Mes, gimnazijoje dirbančios seserys, vis pasvajodavome, kaip būtų smagu, jei gimnazijoje atsirastų katalikiška organizacija. Ne kartą teko kalbinti mūsų vyresnių klasių mokinius, priklausiusius būtent ateitininkams, steigti jaunučių kuopą. Gimnazijoje buvo ir yra priklausančių ir ateitininkų, ir skautų organizacijai, tačiau iš tiesų niekas neįsisteigia savaime, kol kažkas už tai neprisiima asmeninės atsakomybės. Turbūt ši atsakomybė turėjo tekti man. Mintis kilo spontaniškai, besikalbant su sese Danguole, taip pat buvusia ateitininke. Kai ji uždavė klausimą, ar nevertėtų mums imtis iniciatyvos burti kuopelę gimnazijoje, supratau, jog tai atliepia mano troškimą, kad katalikai vaikai turėtų gimnazijoje bendraminčių. Iš tiesų, nėra taip paprasta būti įsitikinusiu kataliku tarp bendraklasių net ir katalikiškoje gimnazijoje. Tais 2019 metais kun. Gabrielius kaip tik buvo paskirtas Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazijos kapelionu, tad sąlygos atrodė palankios užsimegzti naujai gyvybei. 

Kokia jūsų globojama kuopa – kokie vaikai susiburia, kaip atrodo jūsų susitikimai? Kaip nuo kuopos įkurtuvių ji keitėsi?

Buvę pradinukai, kurie įsijungė į kuopą, jau užaugo iki aštuntokų, keli vaikai vasarą vyksta į Berčiūnus, viena mergaitė ten davė įžodį, tad atsirado „tikrų“ narių. Dar kita mergaitė, anksčiau davusi įžodį ir auganti ateitininkų šeimoje, į kuopą prisijungė pernai. Yra keli ištikimi nariai nuo pat kuopos įsikūrimo pradžios. Kiti – įsijungia metams, dvejiems, o po to atitolsta dėl asmeninių veiklų, kitų būrelių, dėl pomėgių pasikeitimo, tačiau ta kaita sujudina, vėl reikia iš naujo įvardinti ir įsivardinti, kuo gi tie ateitininkai yra svarbūs, įdomūs, kodėl verta tęsti. Šiemet į kuopos veiklą įsijungė ir dvyliktokė Miglė, vasarą dalyvavusi Moksleivių ateitininkų vasaros akademijoje. Ji tikra pagalbininkė! 

Kuopelė nedidelė, susirenka nuo trijų iki devynių, yra berniukų, yra mergaičių, besimokančių 7–8 klasėse, taigi šiemet baigiame išaugti jaunučių kuopos „marškinėlius“. Susitikimuose stengiamės kartu melstis, dalintis savaitės išgyvenimais ar tam tikra pasiūlyta tema ir skirti laiko arbatai bei žaidimui. Kartais išvykstame į gamtą, į muziejų, leidžiamės į žygį, kartais, nors prisipažįstu – retokai, pasikviečiame svečią ar viešnią.

Ką tapusi kuopos globėja atradote savyje? Gal pavyko atpažinti ką nors, ko anksčiau nežinojote, o gal kokį žinojimą tik labiau pasitvirtinote?

Supratau, kad mėgstu žaisti.

Kokiu džiaugsmu iš kuopos gyvenimo galite pasidalinti? 

Gal tai ne džiaugsmas, bet veikla, kuri man pačiai labai patinka, ir buvau nustebusi, kad patinka ir kuopos vaikams. Nustebau, nes galvojau, jog po pamokų susirinkę moksleiviai jau turi būti pakankamai pavargę, kad norėtų skaityti ilgą tekstą, tačiau vieną kartą pasiūliau, ir nuo tada kartais vis pakartojame. Viskas vyksta taip: rato viduryje išdėlioju visus, kiek esu gavusi, „Ateities“ žurnalus. Tada kiekvienas išsirenka vieną pagal nuotrauką ant viršelio, kuri patraukia akį. Tada renkasi vieną iš straipsnių, kurio pavadinimas tądien suintriguoja. O tada visi skiriam 10–20 minučių skaitymui. Jeigu beskaitydamas moksleivis mato, kad straipsnis neįtraukus ar per sudėtingas, gali pasirinkti kitą, bet tik vieną kartą, kad spėtų perskaityti straipsnį ir kitiems galėtų pristatyti labiausiai įsimenančią mintį. 

Su vaikais dirbate daugiau nei 10 metų, ką pastebite – ar jie keičiasi, ar yra kas vienija visas mokinių kartas? 

Taip, kartos keičiasi. Prieiga prie informacijos šaltinių labai praplečia jų žinių, pomėgių ratą, vaikai turi daug įvairių popamokinių veiklų, yra labiau užimti. Susiduriu su didesniu vaikų jautrumu, pažeidžiamumu, tiesumu, betarpiškumu, drąsa reikšti mintis. Kas vienija visas kartas? Visų kartų vaikai – žmonės, su savo žaizdomis, siekiais, troškimais, prieštaravimais, atvirumu naujumui, santykiui, draugystei, tikėjimui. Nedaug suprantu, kai dalinasi apie naujausius žaidimų pavadinimus, bet visada labai įdomu klausytis, kai pasakoja, kas juose sužavi ir įtraukia. 

Greta kuopos globėjos tarnystės nestinga ir kitų įsipareigojimų – kaip atrodo jūsų kasdienybė? Kas labiausiai teikia džiaugsmą? 

Gimnazijoje jau trečius metus esu atsakinga už sielovadą, čia – pagrindinė mano atsakomybė ir rūpestis. Taip pat turiu įsipareigojimų savo bendruomenėje bei vienuolijoje. Esame tarptautinė bendruomenė, tad turime nuotolinius ir tiesioginius susirinkimus su seserimis kitose šalyse. Džiaugsmą teikia paprasti kasdieniai dalykai – tyli adoracija ar psalmė, giedama koplyčioje, nuoširdus, atviras pokalbis, pasivaikščiojimas, pietų gaminimas, svečio apsilankymas, sode išrauta juokingai nuaugusi morka. Ir kartais vis aplankantis jausmas, kad esu savo vietoje.