Meilės giesmė – mintyse iškilo toks pirmasis šio pokalbio pavadinimas. Kiek pabijojau juo dalytis ant žurnalo viršelio – ne todėl, kad pašnekovės ir jos bendraminčių, apie kuriuos pasakoja, gyvenimai to nepatvirtina. Bet gal dėl to, kad jų gyvenimuose ši giesmė skamba ir skambėjo labai asmeniškai, jautriai, dažnai nepastebimai net ten, kur meilės iš tiesų buvo mažai, o kartais gal ir visai nebuvo. Pokalbyje – sesers Daivos Kristinos Kuzmickaitės MVS prisiminimai apie ateitininkijos atsikūrimą Lietuvoje, kurį pradėjo taurios liepsnojančios širdys, pasidalijimai apie kasdienybę, kurios centre šalia akademinės, profesinės, darbinės veiklos ir vienuoliško pašaukimo slypi ta pati deganti širdis artimui. Tebūna visa tai lyg įžangos giesmė į naujus veiklų metus.
Kalbamės vasarai persiritus į antrą pusę. Koks atsiminimas atgaivina širdį?
Ši vasara darbinga. Birželis universitetuose intensyvus: baigiamieji darbai, jų gynimai… O mėnesio pabaigoje vykau į Zalcburge vykusius kursus, skirtus žmogaus orumo sampratos refleksijai bei lyderystės svarbai, įgyvendinant žmogaus orumo apsaugą, kuriuos organizavo JAV Notrdamo universiteto Nanovic centras. Jau seniai buvau tokiame sodriame ir taip mane maitinusiame renginyje. Patyriau daug džiaugsmo. Puiki įžanga į vėliau vykusias metų rekolekcijas Kulautuvoje.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
