Scenografė Elžbieta Kvašytė apie Šv. Luko klubą, buvimą menininke ir įkvėpimą

Šv. Luko klubas vienija tikinčius ir ieškančius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bei Vilniaus dailės akademijos studentus, dėstytojus, alumnus. Kalbuosi su scenografe Elžbieta Kvašyte, viena iš šio klubo įkūrėjų. 

Kaip kilo mintis įkurti Šv. Luko klubą? 

Dar būdama studentė ir bendraudama su kitais studentais menininkais pastebėjau, jog jie savo darbais bando narplioti temas, susijusias su teologija, filosofija, religijotyra, tačiau neturi tam reikiamo pagrindo, nesupranta viso šio lauko. Aš pati studijuodama turėjau papildomas filosofijos paskaitas Vilniaus universitete ir gal tai leido man pačiai pamatyti, kokio platumo yra šis laukas. Matydama kitų darbuose tikėjimo temas, nagrinėjamas paviršutiškai ar remiantis nuogirdomis, supratau, kad reikėtų akademijoje gilinti tiek religijotyros, tiek filosofijos studijas, taip pat skatinti studentus pažinti kitus kuriančius menininkus, su jais bendrauti, užduoti klausimus ir taip tobulėti, auginti save. 

Tai turbūt pirminė mintis įkurti Šv. Luko klubą buvo dėl to juntamo trūkumo. O taip pat man pasirodė reikalingas tokio klubo buvimas, nes menininkui labai svarbu kalbėti ir stebėti, kas vyksta aplink jį – suvokti, analizuoti ir taip parodyti save.

Klubą įkūrėte jau po studijų baigimo. Ar tu ir vėliau jautei tą poreikį? Gal pačiai trūko bendruomenės?

Aš jaučiau prieš tai minėtą problematiką savo aplinkoje. Man pačiai tuo metu bendruomenės netrūko ir mano tikslas nebuvo sukurti bendruomenę. Paprasčiausiai mačiau, kad tai, ko trūko man, trūko ir kitiems studentams, kurie buvo aplink mane. Norėjosi suteikti galimybę tiems, kurie studijuos ateityje, kad jų darbuose atsirastų daugiau gylio. Turbūt iš mano pusės tai buvo labiau mąstymas apie ateinančias kartas, kad jos turėtų galimybę gilintis ir suvokti dalykus, apie kuriuos kalba, iš kurių imasi inspiracijos. 

Šv. Luko klubas jungia ne tik VDA, bet LMTA studentus. Kaip jums sekasi suderinti savo veiklą? 

Taip, mes jungiame dvi akademijas, nors abi galėtų turėti savo atskirus klubus ar kokias kitas organizacijas. Idėja buvo, kad abi šios akademijos yra apie menus, ir mes patys daugelyje specialybių tarpusavyje esame labai glaudžiai susiję, vyksta labai daug specialybinių kolaboracijų kartu. Dėl to, mano manymu, yra svarbu, kad studentai augtų kartu, nes ateityje jiems vis tiek reikės kurti kartu. Susirasti bendraminčių studijų metu ir pradėti kūrybinius bandymus bent jau man buvo raktas į mano ateityje daromus projektus. Tos pažintys, kurias aš turėjau su LMTA studentais, man vėliau padėjo įsitvirtinti kaip scenografei. 

Ar buvo sunku rasti norinčius prisijungti žmones?

Įsikuriant mums labai padėjo Vilniaus akademinės sielovados centras – jie jau per savo ilgametę darbo patirtį pažinojo daug menus studijuojančių studentų, o taip pat buvo tarpininkai pasiekti kunigus, tarnaujančius įvairiose parapijose. Kunigai informuoja apie jaunimą, kuris užsiima menine veikla ir atvyksta studijuoti į LMTA ar VDA, taip jau iš karto galima pakviesti prisijungti į Šv. Luko klubą, kuriame jie galėtų surasti bendraminčių, pažinti kitus kūrėjus. 

Pirmaisiais metais tikrai atsirado gausus būrys norinčių prisijungti žmonių. Dabar patys studentai ar alumnai, dėstytojai kviečia savo bendrakursius ar kitus studentus prisijungti prie klubo veiklos, tad ir tas augimas natūralus. 

Neseniai atšventėte dvejus metus nuo įsikūrimo. Kokie tie metai buvo? 

Įsikūrėme karantino metu ir visi pirmi metai buvo jame. Kai daugeliui tai reiškė neveiklumo metus dėl atstumo, mums tai buvo klestėjimo metai. Mes taip tuo metu įsikūrėm ir taip ir keliavom. Viena svarbiausių veiklų pirmaisiais metais buvo Lectio Divina, kurią mes turėjome kiekvieną savaitę – tai tapo ir terpe prieš ar po jos pasišnekėti, kas kuo užsiima, pasipasakoti, ką nuveikėm per šitą savaitę. Taip pat turėjome nemažai nuotolinių paskaitų. Turbūt įsimintiniausia man buvo su kunigu, teologu Kūdikėlio Jėzaus Pranciškumi apie Viduržemę (Žiedų Valdovo trilogiją). 

Pas mus klube yra labai daug skirtingų žmonių, todėl smagu, jog patys klubo nariai ir siūlo veiklas, kurias jie norėtų daryti. Taip natūraliai išeina, jog vieni labiau prisirišę prie susitikimų su menininkais, kitiems labiau artima jungtis į Lectio Divina. Klube gali atrasti, ko labiausiai reikia tavo asmeniniam ir kaip menininko augimui. Gali siūlyti veiklas, kurios atrodo, kad būtų vertingos ne tik tau, bet ir visam klubui. 

Dalyvauji veikloje nuo pat klubo įkūrimo, nuo idėjos gimimo. Kas labiausiai džiugina? 

Mane džiugina viskas šitame klube. Mintis, jog jį įkūrėme, jog atsirado tiek daug žmonių, kuriems tai rūpi, kuriems tokios bendruomenės reikia ir kurie imasi iniciatyvos bei savanoriškai dirba dėl jos gyvavimo. Buvo tokia situacija – artėjo renginys, o aš kurį laiką prieš jį turėjau daug darbų. Tuomet supratau, kad renginys jau greitai, o aš net nežinau, kas yra padaryta, ką dar reikėtų padaryti – suskubau visiems rašyti ir klausti, kokia yra situacija. Paaiškėjo, kad viskas jau seniai padaryta. Tai labai gera suprasti, kad kitiems šitų dalykų reikia lygiai tiek pat, kiek ir man, ir viskas vyksta natūraliai. Mane stebina gerąja prasme, kad klubas gyvuoja ir kad studentams jo reikia, nes jie patys imasi iniciatyvos. 

Kokie yra artimiausi jūsų klubo planai? 

Neseniai atšventėme gimtadienį, ką tik vykome į rekolekcijas pas Betliejaus seseris. Darome susitikimus su menininkais – paskutinis toks susitikimas buvo gimtadienio metu su instaliacijų menininku, juvelyru Sauliumi Vaitiekūnu. Šį sezoną pradėjome naują iniciatyvą „Kultūrinkis su Luku“ – paskutinį mėnesio sekmadienį kviečiame visus prisijungti ir kartu aplankyti galerijas, o po to šventiškai aptarti, ką matėme. Tikrai drąsiai prisijunkite, jeigu tik norite plėsti savo akiratį ir tam ieškote geros kompanijos. Taip pat mūsų klubo veikloje svarbią vietą užima galimybė dalintis savo kūryba, tad jeigu tik galime, keliaujame aplankyti savo klubo narių parodų, spektaklių, pasirodymų.  

Mūsų klubas turi ir savo paskyrą Youtube platformoje, į kurią kelia praėjusių paskaitų turinį, tad jeigu ką praleidote ar norite susipažinti su mūsų veikla, kviečiame „pasikultūrinti“ ir tokiu būdu. 

Kaip tu manai, kodėl reikalinga akademinė sielovada universitetuose? 

Mano manymu, akademinė sielovada universitetuose daug labiau įtraukia jauną žmogų, nes einama tiesiai per jo paties pasirinktą specialybę. Studentai jau yra pasirinkę savo kelią – jie nori būti gydytojai, tapytojai, dainininkai ir t.t., o akademinė sielovada gali labiau pasiekti tą žmogų per jam rūpimus klausimus ir padėti augti tame pasirinktame kelyje. Akademinės sielovados vienas iš tikslų yra ieškoti, kaip tame studento kelyje jam parodyti Dievą, Jo veikimą ar tiesiog buvimą dėl kito.  

Kaip tu savo profesijoje matai Dievo veikimą? 

Sakyčiau, kad per grožį, simbolius. Kai esi tikintis, tai visas gyvenimas ir kūryba tuo persismelkia. Natūraliai kiekvienąkart kuriant kūryba yra persismelkusi tuo, kas aš esu. Jeigu man svarbūs tikėjimo klausimai, tai vienokiu ar kitokiu būdu tai atsispindi. 

Tu taip pat esi Europos skautė. Kokia yra tavo kelionė skautijoje? Ką tau duoda buvimas šioje organizacijoje? 

Šiuo metu nesu įsitraukusi į skautų veiklą, bet skautai ir skautavimas man davė labai daug. Tai aš jaučiu kiekvienoje savo dienoje – nuo kasdien bandomo padaryti gero darbelio tyloje iki tiesiog motyvacijos išlikti pasitempusiai ir kiekvieną dieną daryti tik gera. Mūsų visų, Europos skautų, tikslas – stengtis palikti šį pasaulį gražesnį nei radome. 

Taip pat iš skautų išmokau nepasimesti situacijose. Tai yra išugdoma, kai turi rūpintis, tarkim, visu savo patruliu. Jeigu tiesiog žiūrėsi ir sėdėsi vienas sau patenkintas, tai nieko nebus, reikia pasirūpinti, kad visiems būtų gerai. Stovyklų metu mes gyvename miške, jeigu nori valgyti – turi pasidaryti iš medžio stalą, jeigu nori kad tavo maistas nesugestų – reikia išsikasti duobę, jeigu nori patogiai miegoti – reikia pasistatyti palapinę. Jeigu nepasidarai, tai tu sėdi baloje, jeigu tu vienas darai – taip pat sėdi baloje, nes per sunku vienam viską pasidaryti. Taigi skautai išugdė rūpinimąsi aplinka, bandymą suprasti kitą, padėti kitam, pastebėti kitą šalia. 

Ar savo skautavimo patirtį įtraukei į Šv. Luko klubo veiklas? 

Sakyčiau, kad nėra tokių aiškių dalykų, kurie būtų paimti iš skautijos. Prieš pradedant klubo veiklą buvau sugalvojusi tokią sistemą, kaip galėtų veikti mūsų klubas, kad visi turėtų kažkokias atsakomybes. Aš esu tokioje struktūroje užaugusi ir žinau, kad viskas veikia, kai yra struktūra. Net ir menininko gyvenime ji reikalinga. Negali tiesiog nuspręsti, kad jau dabar tai kursiu. Reikia turėti aiškią dienotvarkę, susidėlioti, kada keliesi, ką darai kurią valandą. Struktūra, griaučiai yra labai svarbūs mūsų egzistavime. Norint improvizuoti, reikia turėti struktūrą. Aišku, supratom kurdami klubą, jog pačioje pradžioje bus daugiau improvizacijos, nes mes visi esame studentai ar alumnai ir nežinom tiksliai, ką mes čia darysim, bet viskas atsirado palaipsniui. Tai turbūt iš skautų atėjo šitas struktūros poreikis ir požiūris, kaip galėtų veikti ir kas yra organizacija. 

Ką tau reiškia būti menininke? 

Menininko tikslas yra sustoti, pastebėti ir parodyti dalykus žmonėms, iškelti rūpimas problemas. Menininkas, kaip ir kiekvienas žmogus, yra pašauktas kurti grožį, kuris yra Tiesa. Tėvas Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus per minėtąsias paskaitas daug kalbėjo, jog tiek natūralus gamtos grožis, tiek ir sukurtasis menas turi vesti į dvasinį, moralinį grožį. Nelengva tai padaryti, bet grožis lengvai neateina, kūryba reikalauja darbo.

Kokius tavo įgūdžius ar supratimus apie save atskleidė buvimas Šv. Luko klube? 

Nežinau, turbūt žmonės iš šalies galėtų geriau pasakyti, kas manyje pakito. Atsakomybės turėjimas man niekada nebuvo svetimas gal ir dėl tų pačių skautų ar didelės šeimos, kurioje užaugau ir visada turėjau būti už kažką atsakinga. Turbūt klube išmokau perduoti darbus ir paleisti, leisti kiekvienam rasti savo unikalų būdą, kaip spręsti problemą, išgirsti ir priimti kito nuomonę. Žinoma, radikalu sakyti išmokau – tai kaskart naujai tenka daryti kiekvienoje naujoje situacijoje.  

Kas yra tavo įkvėpimas? 

Viskas aplinkui. Ypač, žinoma, gamta. Kažkada ateitininkai buvo mane pasikvietę pasidalinti, iš kur aš semiuosi įkvėpimo. Atsimenu, sakiau, kad be gamtos man daug inspiracijų ateina iš pasakų, knygų, kurias skaitau, iš istorijų, kurias girdžiu. Tiesiog reikia pastebėti detales kasdienoje. Viskas, kas vyksta aplinkui ir mumyse, tai, kas mes esame viduje, ir yra mūsų visų neišsenkantis inspiracijos šaltinis.

Kokią lietuvišką pasaką rekomenduotum perskaityti? 

Visas lietuvių liaudies senąsias pasakas. 

O kokią knygą dabar skaitai? 

Aš visą laiką skaitau vienu metu kelias knygas. Paskaitai vieną sunkesnę, tada kokią lengvesnę, ir taip nenutrūksta skaitymas. Šiuo metu skaitau Tolkieno Silmariljoną, Čestertono trumpus apsakymus ir Ortodoksiją – tik ši labai lėtai skaitoma. Kai reikia lengvesnės literatūros, pasiimu į rankas Tėvo Brauno knygą.