Sąžininga politinė lyderystė: tarp mito ir tikrovės

Spėju, kad apie lyderystę prirašyta ir prikalbėta daugiau nei galėtume perskaityti ir išklausyti per visą savo gyvenimą. Visgi šiandien šalies politiniame gyvenime jaučiame tikrą lyderystės vakuumą. Ne, mums netrūksta norinčių užimti vadovaujančias ar garbingas  politines pareigas, bet kaip niekad reikalingų kompetentingų vadovų, kurie turėtų savo postų vertą valstybės viziją ir troškimą tarnauti siekiant bendrojo visų piliečių gėrio, rasti sunku. O ir ieškoti jau turbūt pavargome. Žvelgiant į vadinamąjį politinį elitą sunku patikėti, kad tai geriausia, ką Lietuva gali pasiūlyti. Visgi demokratinei respublikai skaičiuojant ne pirmą dešimtį savo laisvės metų nematyti, kad situacija keistųsi teigiama kryptimi. Todėl kažko gero iš ateities politinio gyvenimo dabar gali tikėtis tik nepalaužiami idealistai, kurie savo viltį sieja su šį laikiną pasaulį pranokstančiomis pergalėmis. Būtent šiai nedidelei grupei žmonių ir skirtas šis tekstas.

Tamsiausia valanda prieš aušrą

Istorija mus moko, kad sunkiausiomis Tautos ir valstybės gyvenimo akimirkomis (arba laiko pilnatvei atėjus) iškyla asmenybės, kurios iki tol buvo nepastebėtos arba nevertintos. Gal dėl savo radikalumo, o gal tiesiog dėl to, kad taikos ir gerovės sąlygų veikimo modeliai nėra pakankamai efektyvūs priimti tiems sprendimams, kurie yra ypač reikalingi sunkiose situacijose. Tuomet didelės grėsmės akivaizdoje natūraliai norisi ne vien politinio korektiškumo, bet aiškumo ir griežto atribojimo tarp tiesos ir melo, tarp gėrio ir blogio. Būtent tiesos ir gėrio pusėje kiekvienas juk ir statome save. Tik svarbu, kad šis teigiamas nusistatymas būtų paremtas realiai praktikuojamomis dorybėmis, kitu atveju tik apgaudinėtume save ir kitus, nematydami realybės tokios, kokia ji iš tikrųjų yra.

Taigi, ką mes matome aplinkui? O matome ne tik sunkią geopolitinę situaciją, tautoje paplitusį moralinį reliatyvizmą, bet ir ne vieną vilties spindulį, kuris sušvinta šioje sumaištyje. Konkretūs žmonės, kuriems ne tas pats kokia bus Lietuva, imasi Tautos žadinimo darbo. Verslininkai, neskaičiuodami savo laiko ir energijos vertės, gręžiasi į visuomeninį diskursą, bandydami siūlyti tokias bendrojo gėrio sąlygas, kurios užtikrintų ne tik jų vaikų ir anūkų gerbūvį, bet ir tų su kuriais jie susitinka tik atsitiktinai, tylomis prasilenkdami. Akademikai, trumpam atsitraukę nuo knygų ir jau seniai pas Viešpatį iškeliavusių savo bendradarbių draugijos, primena idėjas, apie kurias atpratome mąstyti, nes šis laikas mus prikaustė prie greitai slenkančių vaizdų ekranuose ir iliuzijos, kad saldūs Vakarų civilizacijos vaisiai – neišsemiami. Rankų nenuleidžiantys visuomenininkai, kurių nereikia įtikinėti apie pilietinės visuomenės aktyvumo reikšmę valstybės gyvenime, siekiantys pabudinti piliečių sąžines, prisiimti atsakomybę už Lietuvos dabartį ir ateitį. Ar šie balsai tik vėjas tyruose? O gal jie pakels tinkamus ateities lyderius? Žinoma, tik laikas parodys.

Mitinis lyderio paveikslas

Ar Vakaruose turime lyderio mitą? Neabejotinai! Ir šis mitas taip transformavo mūsų lūkesčius vadovams, kad šiandien tūlas pilietis jau net pasąmonės lygmenyje negali pasitenkinti nieku mažiau. Tai iš dalies paaiškina ir bendrą nusivylimą politikais, kurie negali patenkinti giluminio transcendentinės lyderystės poreikio. Vakarų lyderio mitas mums kalba apie pasiaukojimą ir meilę žmonėms, kuri tarsi apiplėšia pati save ir nereikalauja iš pavaldinių tos garbės, kuri jam pagrįstai priklauso. Tokio lyderio pirmavaizdis yra Ganytojas, kuris už savo avis guldo gyvybę. Karalius, kuris atleidžia savo skolininko skolą. Ir Mokytojas, kuris savo darbais rodo tarnaujančios lyderystės pavyzdį. Jėzus, iš esmės, apvertė iki tol įprastą hierarchinį modelį, kurio viršuje yra tas, kuris pergale prieš priešus įgydavo teisę būti aptarnaujamu ir valdyti. ,,Valdovai viešpatauja“, bet ,,tarp jūsų taip neturi būti“. Modelis, kurį pasiūlė Kristus – tai tarno ir valdovo sujungimas į vieną asmenį, kurio laisvai prisiimta našta, kančia ir atsakomybė už kitus savo brolius ir seseris, padaro jį didingu, o ištikimybė tiesai ir teisingumui – vertu žengti visų priekyje. Tik tokiame kontekste tinkamai galime suprati ir žodžių valstybės tarnautojas (angl. public servant) prasmę. Taigi mūsų viešosios politikos institucijos jau sukonstruotos taip, kad joms tinkami ne bet kokie valdžios norintys asmenys. Todėl, jeigu nesistebime, kad į benzininį variklį pripylę dyzelio toli nenuvažiuojame, tai ir viešosios politikos atveju privalome daug atsakingiau rinkti ir rengti būsimuosius savo valstybės vadovus.

Lyderystė demokratinėje respublikoje

Ir visgi svarstant apie lyderystę demokratinės respublikos politiniame gyvenime negalime nepastebėti vieno labai neraminančio tokios valstybės trūkumo. Visi norime, kad svarbiausiuose ir vadovaujančiuose postuose tautai atstovautų geriausi iš mūsų. Bet kaip iš bendrojo demokratinio vidurkio išvesti tą pageidaujamą geriausią rezultatą? Žmogiškoji realybė, nepaisant visų pastangų visus asmenis sulyginti, nesikeičia. Savo asmeninėmis savybėmis, kompetencijomis ir dorybėmis nebuvome, nesame ir nebūsime lygūs dėl daugybės objektyvių ir subjektyvių priežasčių. Taigi yra pagrindas meritokratijai, valdymui pagal nuopelnus, bet tarp pastarosios aukštumų ir bendrojo vidurkio yra neperžengiama praraja. Taigi, pagrindinis politinės lyderystės iššūkis yra ne tiek tinkamų žmonių aukščiausioms pareigoms trūkumas, bet tas, kad mes savo viltis patikime procesui, kuris objektyviai negali duoti to, ko norime. Vienintelė viltis ir tikra galimybė nekeičiant politinio režimo yra jau šiandien plačiai ugdyti dorybes pilietinėje visuomenėje ir stiprinti jos intelektualinį bei dvasinį stuburą, tokiu būdu tikintis, kad šis ilgalaikis darbas iškels vis geresnius politinius lyderius. Kaip teisingai pastebėjo Antanas Maceina: ,,Tauta gali tobulėti tik tobulėjant josios nariams. Tobulinti tautą reiškia tobulinti tautinę savo individualybę. […] Tauta negali būti didi mokslo srityje, jei nėra didžių mokslininkų; tauta negali būti aukštos doros, jei josios nariai yra patvirkę; tauta negali pasiekti meno viršūnių, jei ji neturi didelių menininkų. Dvasinė tautos didybė pareina nuo dvasinės josios narių didybės. […]“.

Pastebimi sąžiningos lyderystės vaisiai

Ir visgi, nepaisant mūsų demokratinės sistemos ydų, ji kartais leidžia iškilti asmenybėms, kuriomis galime didžiuotis. Noriu pasidalinti trumpu epizodu iš šiuolaikinės politikos akimirkų, kurias norisi įamžinti su viltimi, kad tai neliks vien maloniu prisiminimu. 2026 m. balandžio 9 dieną vakarinio Seimo plenarinio posėdžio metu buvo pateikta iniciatyva rengti referendumą dėl konstitucinės šeimos sampratos, kurį pasirašė daugiau kaip 60 Seimo narių. Seimo nutarimo projektą pristatė Seimo mišrios grupės frakcijos narys Vytautas Sinica. Po pristatymo Seimo nariai galėjo užduoti klausimus. Šia teise pasinaudojo Liberalų frakcijos narys Simonas Gentvilas, nuoširdžiai stebėdamasis jis klausė: ,,Gerbiamas iniciatoriau, įstabu iš tikrųjų, kaip jūs, būdamas Mišrios Seimo narių grupės narys, sugebate suburti tiek socialdemokratų, tiek konservatorių. Mes, liberalai, vieninteliai nepasirašėme ir nepalaikome. Taip atrodo, kad jus pasirinko, taip sakant, visi konservatyvūs flangai visose partijose. Kaip jums pasisekė mobilizuoti iš tikrųjų visą tą konservatyvųjį flangą? Čia gal mano toks politinis klausimas“. Liberalas taikliai pastebi ir įvardija, kad jį pasirinko visi vadinamieji konservatyvūs flangai, pirmiausiai nuosekliausiai konservatyvi LVŽS. Ir tuoj pat atsakydamas į šį klausimą Vytautas Sinica nebyliai duoda atsakymą, kurį galima suprasti tik tarp eilučių. Jis pagarbiai dėmesį nukreipia nuo savęs į savo kolegas, kuriems ir priklauso visa garbė dėl savo politinių interesų sutelkimo ne į laikinus politinius dividendus, o į vertybes ir tikslus, dėl kurių žmonės už juos balsavo. Vytautas Sinica atsakė: ,,<…> aš, aišku, ga­liu tik spe­ku­liuo­ti, ko­dėl žmo­nės ra­šo­si už šią ini­cia­ty­vą, bet ša­lia ver­ty­bi­nių įsi­ti­ki­ni­mų, kuriuos, be abe­jo, vi­si tu­ri­me, ir ko­dėl, pa­vyz­džiui, li­be­ra­lai ne­si­ra­šė po ja, yra ir Sei­mo, kaip instituci­jos, sa­vi­gar­bos klau­si­mas, taip pat ir pa­gar­bos tau­tai klau­si­mas. Tas Kon­sti­tu­ci­nio Teis­mo nutari­mas prieš me­tus ba­lan­džio 17 die­ną ge­ro­kai per­žen­gė tai, ką įpras­tai sau lei­džia reglamentuoti Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas. Jis iš­var­di­jo, ko ne­ga­li da­ry­ti Sei­mas, ir im­pe­ra­ty­viai pa­sa­kė: žiū­rė­ki­te, tik šiuo vie­nin­te­liu bū­du jūs ga­li­te spręs­ti mū­sų įžvelg­tą prieš­ta­ra­vi­mą Kon­sti­tu­ci­jai. Ir tai yra la­bai daug. Tai yra iš es­mės pa­sa­ky­mas Sei­mui, kad Sei­mas nė­ra lais­vas spręs­ti, kaip spręs­ti, kaip iš­spręs­ti su­si­da­riu­sius prieš­ta­ra­vi­mus tarp įsta­ty­mų ir Kon­sti­tu­ci­jos. Ir čia mums, kaip ins­ti­tu­ci­jai, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kai­rė­je ar de­ši­nė­je sė­di­me, yra tam tik­ras pro­fe­si­nės ir po­li­ti­nės sa­vi­gar­bos klau­si­mas: tai ar vis dėl­to mes ga­li­me pri­imi­nė­ti spren­di­mus, ar ne? Aš no­riu ti­kė­ti, kad bent da­liai čia esan­čių ir pa­si­ra­šiu­sių tai bu­vo vie­nas iš ar­gu­men­tų“.

Taigi, panašu, kad šį kartą konservatyvieji partijų flangai atpažino tinkamą lyderį. Bet noriu šiek tiek juokaudamas pastebėti, kad jeigu demokratinio proceso yda suveikė ir šiuo atveju, tuomet ką tai pasako apie vadinamųjų kultūrinių konservatorių flangus, kurių bendras vidurkis yra būtent Seimo narys dr. Vytautas Sinica? Ačiū Jums, susitelkę lyderiai. Esate visi verti mūsų padėkų ir pagarbos. Gal visgi Lietuvos ateitis šviesesnė, negu mes dabar galime įsivaizduoti.