Antanas: Eimantai, jūsų beretės buvo mėlynos?
Eimantas: Taip.
Antanas: Vadinasi, visi gavome skirtingas: aš juodą, Pijus žalią.
Pijus: Juodos atrodo kiečiausiai.
Dar be berečių skirtingu laiku trys vaikinai Antanas Užpelkis (25 m.), Eimantas Galimulinas (21 m.) ir Pijus Ivanauskas (22 m.) pradėjo devynis mėnesius trunkančią karinę tarnybą batalionuose Pajūryje, Radviliškyje ir Tauragėje. Nors pokalbio metu teko brėžti schemas, kad skyriaus, būrio, kuopos, baterijos, bataliono, brigados sąvokos taptų aiškesnės, vaikinai paprastai pasakoja apie savo patirtis privalomosios pradinės karo tarnybos metu. Anot jų, „yra iššūkių, bet įveikiama“.
Pasidalinkite aplinkybėmis, kaip nusprendėte atlikti karinę tarnybą.
Antanas: Būdamas 12 klasėje sportavau, ruošiausi, nes po mokyklos baigimo norėjau tarnauti kaip šauktinis. Bet kai atėjo laikas medicininei patikrai, man pasakė, kad aš netinkamas tarnybai. Taip baigėsi ši mano svajonė. Kai po mokyklos ir universiteto įsidarbinau, kartą įdomumo dėlei patikrinau šauktinių sąrašus ir radau savo vardą. Esu kviečiamas atlikti tarnybą. Taigi mano „pašaukimo“ istorija tokia, kad kai norėjau, negalėjau, neleido, o tada, kai pradėjau savarankišką gyvenimą, atsirado darbas, buitis – buvau pakviestas. Atrodė, kad labai ne laiku, bet… Gavęs šaukimą, praėjau medicininę patikrą, o po mėnesio, 2024 metų liepą, jau reikėjo prisistatyti ir pradėti tarnybą. Vykau į Pajūrio miestelį, Brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalioną, Žemaitijos brigadą. Artimiausias miestas – Šilalė, ten prasidėjo mano nuotykiai.
Nori skaityti toliau? Tapk „Ateities“ žurnalo prenumeratoriumi ir pirmas gauk naujausius mūsų tektus!
Prisijungti arba
Prenumeruoti
