Nuo darbo Solesmes benediktinų vienuolyne Prancūzijoje iki paplūdimio scenos operoje-performanse „Saulė ir jūra“, nuo sekmadienio tarnystės giedant Šv. Mišiose Vilniaus arkikatedroje iki pagalbos visiems sakralinės muzikos chorams sostinėje. Tiek ir dar kur kas daugiau telpa atlikėjo, grigališkojo choralo mylėtojo Šarūno Visockio gyvenime, kuriame kultūra, visų pirma, padeda ieškoti tiesos.
Jūsų pavardę galima rasti prie daugelio įrašų: nuo grigališkojo choralo, chorinės muzikos iki šiuolaikinių kūrinių. Kaip atsidūrėte muzikos pasaulyje?
Vaikystėje dainavau ką beišgirsdamas iš pašalės tol, kol tetos paraginta mama leido į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kur pradėjau nuo išilginės dūdelės, ruošdamasis tapti klarnetininku. Vėliau skyriaus vedėjo paragintas ėmiau mokytis dar ir klasikinės perkusijos, t. y. groti simfoninio orkestro mušamaisiais instrumentais, nors, kaskart užėjus į choro klasę, kur bendraklasiai visi kartu dainuodavo, imdavo pavydas ir kažkoks vidinis pojūtis, kad galbūt jie savo kūnu, lyg savo asmeniu dainuodami tekstą save per muzikinį kūrinį atskleidžia tobuliau nei aš, ritmiškai mušdamas į fizinius daiktus. Tik 19-kos metų būdamas atsiradau Romualdo Gražinio vadovaujamame chore „Aidija“, kur ir ėmiau mokytis dainuojamosios muzikos kartu su tokiais pat buvusiais čiurlioniukais. Visi tuo degėme, koncertuodavome ištisus metus, klausytojų emocijos buvo čia pat, kelionėse praleisdavome apie tris mėnesius per metus.
Tada supratote, jog balsas „aukščiau“ už pučiamuosius ir kitus instrumentus?
Kažkas pasąmonėj kuždėjo, kad net jei vienas dainuočiau, nepasiekčiau tokios įtaigos, kokia gimsta dainuojant drauge su kitais bendraminčiais. Prisiminkime dainas prie laužo: juk ne pati laužo šviesa ir šiluma tas dainas ar giesmes pakelia į kitą matavimą, o to darymas kartu, ta pati mintis, ta pati teksto, nešančio kažkokią idėją, mintį, jausmą ir patalpinto muzikinėje formoje lyg kokioje kristalinėje gardelėje, įkrova. Net jei iki pradėję dainuoti ar giedoti nesijautėme, staiga, lyg burtų lazdele mostelėjus, tampam viena. Pirmosios tokios patirtys mus lyg paženklina visam gyvenimui.
Po metų chore „Aidija“ pasiprašiau į Vilniaus arkikatedros dvylikos choralistų ansamblį, kurie, nors ir buvo nusprendę nebesiplėsti, R. Gražinio įkalbinti visgi sutiko priimti. Muzika ten – mistinė, tekstas – užrašytas nesuprantama kalba, kurią ir perskaitęs nesi tikras, ar teisingai, natos – kvadratinės, raktas – sukringeliotas taip, kad nežinai, kur yra pustonis, kur – tonas. Žodžiu, buvo labai sunki pradžia į raišką, už kurios betoninės nesupratimo sienos jutau, jog glūdėjo nepaprasti, dar nesuvokiami muzikiniai lobiai, vėliau man atrakinsiantys vartus į naują, nepažintą, ne ausimis ir akimis patiriamą, bet širdimi, dvasia gyvenamą krikščionių pasaulį.
Tačiau jūsų jaunystę juk dengė sovietmečio šešėlis, kai drausdavo lankytis bažnyčiose, tikėjimas buvo suvaržytas, paslėptas…
Ne jaunystę, o tik paauglystę, nes sulaukus 16-os suskambo Laisvės varpai, prasidėjo 10-tūkstantiniai Sąjūdžio mitingai, ir pajutome, kad taip, kaip buvo, jau nebebus, kad iš krantų išsiveržusi Laisvės upė negrįžtamai sugniuždė žmogaus pavergimo įšalo ledą. Visa tauta staiga susivokė Esanti.
Beje, pačio tikėjimo sovietai varžyti negalėjo, tik – viešą, išorišką jo išraišką, nors, žinoma, sekmadieniais, o ypač atlaidų, švenčių metu mačiau mokyklos darbuotojus, stovinčius prie bažnyčios vartų ir į knygelę besižyminčius atėjusius.
Beveik dešimtmetį dirbote Solesmes (Prancūzija) benediktinų vienuolyne, ten padėjote ruošti grigališkojo choralo, t. y. Vatikano užsakytus natų liturginius leidinius. Kokias pamokas ten išmokote?
Į vienuolyną su katedros choralistais važinėdavome mokytis, klausytis jų giedojimo, o tiksliau – buvimo priešais Dievą girdimo būdo – grigališkojo choralo, kuris prieš daugiau kaip tūkstantį metų buvo kurtas ir giedamas visoje Europoje.
Po II-ojo Vatikano Susirinkimo (1962–1965 m.) vykusiai liturgijos reformai reikėjo naujų, Bažnyčios santykio su Dievu šventimo būdus atliepiančių tekstų knygų, kurios atspindėtų naująją, greitai besikeičiančio katalikų pasaulio realybę. Šitaip radosi mišių knyga – Mišiolas ir turėjo atsirasti giedamos Valandų Liturgijos knyga – Romos Antifonalas (Antiphonale Romanum), susidedanti iš beveik trijų tūkstančių gr. choralo priegiesmių (antifonų), giedamų prieš psalmę ir po jos, himnų ir atliepų (responsoriumų). Himnai jau buvo išleisti, responsoriumai – paprastučiai, trumpi, vos sakinio, o štai priegiesmius reikėjo restauruoti, t. y. lyginti tūkstantmečio senumo rankraščių, vienuolyne surinktų dar XIX a., kopijas, ieškant pirmapradžio melodijos varianto kiekvienam skiemeniui, žodžiui ir visam kūriniui.
Šitaip tėvo Daniel Saulnier OSB (1954–2023 m.) vadovaujamai komandai, kurios nariu džiaugsmas būti teko ir man, reikėjo pradėti nuo jų kopijavimo į lyginamąsias lenteles, giesmių duomenų bazės kūrimo, laiškų kitiems vienuolynams, vėliau tikrinusiems mūsų klaidas, rašymo ir t. t. Visas darbas iš arti buvo prižiūrimas užsakovo, kaip mes vadinome – Romos, o iš tiesų, Dieviškojo kulto ir sakramentų disciplinos dikasterijos, žmonių kalba kalbant – liturginio šventimo ministerijos. Iki šiol yra išleisti du šios Bažnyčios giedamos kasdienės maldos knygos tomai: Sekmadienių ir švenčių Rytmetinės ir Vakarinės. Ruošiamas Dieninių ir Naktinių tomas. Kažkada bus išleistos ir Skaitinių valandų, arba Vigilijų, tomas.
Gyvenote ten kaip pasaulietis. Ar nekilo minčių tapti vienuoliu?
Pašaukimo išgryninimui profesinė veikla nebuvo tobula terpė. Tokiam ieškojimui būtų reikėję tame pat vienuolyne atsidėti tik maldai ir dvasiniam vedimui, į šalį padėjus visus, net muzikinius ieškojimus.
Pasirinkote likti muzikos kelyje: giedate sakralinės muzikos kolektyvuose, dirbate su bažnytinės muzikos tekstais, nors tai ir nėra jūsų kasdienos darbas. Ar po tiek metų įdirbio pastebite, ko reikėtų šių dienų bažnyčiose skambančiai muzikai? Ko reikėtų tikintiesiems?
Jei leisite, perfrazuosiu klausimą. Jei klausiate, kokios muzikos reikia Bažnyčiai, atsakysiu – šventos. Kitaip sakant, bent kiek atveriančios į bažnyčios pastatą kad ir netyčia įžengusiam žmogui kitokią realybės egzistavimo galimybę. Bent abejonę. O ten, žiūrėk, jau ir Dangus yra nebetoli. Nes juk mūsų – muzikų bažnyčiose – darbas, funkcija, pašaukimas, gautos dovanos grąžinimo aktas – ne savęs, o Jo, mus mylinčio Dievo, teigimas, šventimas. O kaip dar dažnai bažnyčiose, liturgijoje, girdima, deja, muzikų muzikologams parašyta muzika, retai kada kalbanti širdims.
Bet gal, visgi, galima sakyti, jog Bažnyčiai muzikos reikia ne tik šventos, bet ir įvairios? Ir grigališkasis choralas, ir chorinis giedojimas, ir gitaromis šlovinančių paauglių būrelis gali plačiau praverti bažnyčios duris?
Žinoma, kad gali, ir privalo, bet su sąlyga, kad visos šios formos – tai ne atliekančiųjų savęs teigimas, nes klausytojai tuojau pat tai atpažins ir į jų širdis prisibelsta nebus. Ir dar, ši muzika turi būti šventa ta prasme, kad jos paskirtis, nei forma, nei tekstas negalėtų būti panaudoti niekaip kitaip, kaip tik iš Dievo gaunamos žinios skelbimui ir atsiliepimui į tą žinią. Net jei veiksmas ir nevyksta bažnyčios pastate.
Stebėtina, bet Šventojo Rašto pagrindiniai herojai lemtingais savo gyvenimo momentais būtent gieda. Jie nešaukia, o gieda. Pavyzdžiui: „Viešpačiui giedokim“, – džiaugiasi izraelitai perėję Raudonąją jūrą. Kaip tai galima paaiškinti?
O gal labiau turėtų stebinti tai, kad šiuolaikiniame klube mes nesistebime šokančiu ir dainuojančiu žmogumi, nuo savo varžtų atpalaiduotu įvairių skysčių pagalba, o štai tas pačias emocijas reiškiantis bažnyčios pastate žmogus mus stebina? Mes, Vakarų pasaulio žmonės, jau seniai išsioperavome giesmę ar šokį iš mūsų kasdienos. Deja. Nors dar liko pasaulių, kur tai labai gyva. Užtenka prisiminti Afriką, Indiją ar Pietų ir Centrinę Ameriką, jų giesmes ir liturginius šokius.
Dirbate ne tik su sakraline, liturgine muzika, tačiau nepraleidžiate kultūrinių renginių, domitės tuo, kas vyksta Lietuvos (ir ne tik) padangėje. Kas jums yra kultūra?
Kultūra yra tiesos apie žmones, jų santykius ir laikmečius sakymas tokiomis, toje vietoje ir laike suprantamomis, konkrečiai žmonių grupei įkandamomis formomis, kuriomis kiekvienas tą tiesą priimtų ir bent kiek būtų perkeistas. Antraip, tai – bilietų pardavinėjimo „menas“.
Dainuojate ir operoje-performanse „Saulė ir jūra“. Tai tikrai toli nuo grigališkojo choralo ar sakralinės muzikos. Kaip pavyksta įvaldyti tiek skirtingų dainavimo technikų, pajusti, ko reikia skirtingų laikmečių muzikai?
Man ypač sunkiai sekėsi adaptuotis prie visiškai naujo muzikinio kalbėjimo, atlikėjo – nebe stovinčio priešais klausytojus, bet ir besideginančio, besimaudančio, bevalgančio ir, tuo pat metu, kenčiančio personažo sąveikos, keičiančios ir mane patį. Kažkiek savęs tausojimo scenoje – vidinių stabų – griuvo. Turbūt be panašių vidinių lūžių vargu ar įmanomas tiesos sakymas tau naujomis formomis.
Kokį kūrinį dar norėtumėte atlikti?
Gyvenimą. Kartais ir muzikuojant.
Koks kūrinys ar muzikos motyvas šiuo metu skamba jūsų mintyse?
Jei būtumėte paklaususi kiek anksčiau, kaip ir daugelis dirigentų, nors toks nesu, atsakyčiau: J.S. Bacho Mišios h-moll. Kūrinys, savo muzikinės išraiškos ir formų turtingumu pralenkiantis tokią daugybę kitų, kad nejučia savęs klausi: „Ar tikrai tokia dovana kurti buvo skirta žmogui, kaip ir mes, vaikščiojusiam gatvėmis?“
Nuotraukos
