Santuoka jaunystėje: ar verta?

Disputas – tai iš Viduramžių mus pasiekusi intelektualinio dialogo forma, kuria siekiama išsiaiškinti tiesą, žvelgiant į abiejų prieštaraujančių pusių argumentus. Šį intelektualinį tiesos paieškos modelį praktikavo žymus Viduramžių teologas ir filosofas Šv. Tomas Akvinietis bei kiti to meto mąstytojai. Šis tekstas kaip tik ir bus parašytas minėtąja forma. Pirma, bus išdėstyti mano nuomonei prieštaraujantys teiginiai, paskui mano pačios argumentai, o galiausiai atsakymai į pradžioje pateiktus priešingos nuomonės teiginius. O klausimas, apie kurį mąstysiu, skamba taip: ar verta tuoktis jaunystėje?

Priešingi argumentai mano pozicijai:

1. Ankstyvame amžiuje negali būti tikras, kad tavo sutuoktinis (-ė) yra žmogus, su kuriuo gyvensi „ilgai ir laimingai“. Naivumu bei jaunatvišku idealizmu pasižymintis jaunas žmogus, persismelkęs mūsų kultūrai būdingu santykių idealizavimu ir romantinių jausmų vaikymusi, gali būti linkęs tikėti, kad santuoka yra būtent apie tai. Tačiau tuokdamasis anksti, iš tiesų apriboji save vienu žmogumi ir negali pažinti kitų, gal net tinkamesnių gyvenimo partnerių.
2. Jauna pora gali būti finansiškai priklausoma nuo tėvų, kurie ne visuomet būna pasiturintys ir/ar palaikantys. Sunkumų gali kilti ypač tai porai, kuri susituokė iškart po mokyklos ir dar neturi pastovių pajamų, o, be to, nori suspėti dar ir studijuoti, užsiimti kitomis veiklomis. Naujam gyvenimo etapui reikia nemažai pinigų būstui, maistui, o kartais ir vaikams.
3. Jauna pora gali būti dar emociškai nesubrendusi svarbiausiam gyvenimo įvykiui – santuokai. Jie gali žaloti vienas kitą savo impulsyvumu, manipuliacija, kaltinimais, konfliktais bei empatijos stoka, o tai dažnai priveda prie rimtos šių laikų problemos – skyrybų, po kurių dažnai išgyvenamas liūdesys, pyktis, kaltė, nusivylimas. Didelė psichologinė, emocinė žala padaroma ir vaikams, jei jų yra. Taigi, norint išvengti šios grėsmės, verta gerai apsvarstyti ir neskubėti su kuo nors jungti savo gyvenimo.
4. Santuoka, o ypač jaunystėje, apriboja žmogaus laisvę. Jaunimas pirma turi pasirūpinti pramogomis (pavyzdžiui, keliavimu aplink pasaulį) bei savęs realizavimu (studijomis, karjera), o tik paskui šeimos kūrimu, nes, sukūrus šeimą, turi atsižvelgti ne tik į savo, bet ir į kitų šeimos narių poreikius bei norus, turi derintis prie kitų.
5. Tas, kuris tuokiasi anksti, gali likti kitų nesuprastas, nepriimtas, nes šiais laikais santuoka jaunystėje – retas fenomenas.
6. Tuoktis anksti pavojinga, nes, kaip rašo Aristotelis, „jaunuolis labiau yra linkęs pasiduoti jausmams ir aistroms“. Antikos filosofas teigė, kad jaunuoliai dažniau yra linkę į draugystę, paremtą malonumu, o ne dora, kuri yra tikroji draugystė. Taigi, asmuo gali būti valdomas aistros (arba kitų motyvų, teikiančių malonumą), o ne nuoširdžios meilės. Tokiu būdu yra grėsmė sužeisti kitą, kuris trokšta nuoširdžios meilės.

Bet yra priešingai (lot. sed contra) – jaunystėje verta tuoktis, tai puikiausiai tam tinkamas laikas.

Atsakau (lot. respendeo):

1. Jauni žmonės lyginant su vyresniais dažnai turi daugiau atvirumo keisti savo požiūrius, vertybes bei elgesį ir tokiu būdu geriau prisitaikyti vienas prie kito. Tiesa, tai priklauso nuo poros pasiryžimo bei noro būti kartu.
2. Santuoka jaunystėje – tai galimybė kartu augti ir daugiau laiko praleisti kartu šiame gyvenime.
3. Filosofas A. Maceina savo straipsnyje apie simbolinę moters kilmę rašė, jog Pradžios knygoje vaizduojamas Adomas yra vienišas. Pro jį praeina visa gyvūnija, jis duoda jai vardus, bet neranda nė vieno į save panašaus. Jo ieškojimas reiškia trūkumą, jo nepilnumą. Jis ieško žmogaus, kuris būtų į jį panašus, bet ir kitoks, t.y. priimantysis, galintis priimti jo sielos teikiantįjį polių. Taip yra ir su kiekvienu iš mūsų, mums reikia priešingo mūsų sielos lyčiai žmogaus, kad galėtume apsikeisdami sielos poliais tapti pilnutiniais. Ir kitame savo straipsnyje A. Maceina kalba apie tą patį: „Nei vyras, nei moteris atskirai nesudaro pilnutinio žmogaus“. O tol, kol tokio asmens neradome, tol, kol jaučiamės nepilnutiniai, mes nuolat esame paieškose, mūsų siela nerami.
4. Norint susilaukti vaikų (o ypač, jei norima susilaukti daugiau nei vieno), verta tuoktis anksčiau, nes vyresnio amžiaus poroms yra sunkiau susilaukti palikuonių. Pagal porų psichologą, konsultantą, lektorių, Šeimų išsaugojimo ekspertą Mykolą Truncę, poros paskutiniu laikotarpiu linksta tuoktis vėliau. Lietuvos vyrai veda maždaug 31 metų, o moterys teka apie 29 metų. Teigiama, kad paprastai moters vaisingumas pradeda mažėti sulaukus 30 metų, nuo 35 metų pastojimo tikimybė sparčiai mažėja. O sulaukus 40 metų moters galimybės pastoti nesiekia 5 procentų. Tokiu atveju laikotarpis, kada galima susilaukti vaikų, yra išties trumpas. Be to, nevaisingumas toms šeimoms, kurios nori susilaukti vaikų, sukelia nemenkų problemų: stresą, depresiją, gėdą, aplinkinių spaudimą.
5. Norint susilaukti sveikų vaikų, taip pat verta tuoktis anksčiau, nes kuo vyresnis amžius, tuo didesnė rizika vaikams gimti su sveikatos sutrikimais, pavyzdžiui, Dauno sindromu. Taip pat vaikams, kurių tėvai yra vyresni nei 40 metų, psichikos ligų ir autizmo spektro sutrikimų rizika yra daug didesnė nei tiems, kurių tėvai yra jaunesni.

Dabar pateiksiu kontraargumentus pradžioje išsakytiems priešingiems mano nuomonei teiginiams:

Atsakant į pirmą (lot. ad primum): Tiesa, kad ankstyvame amžiuje negali žinoti, kas yra tau „skirtasis“ žmogus, padarysiantis tave laimingą. Net ir po daugelio metų nebūsi visiškai tikras, kas tai galėtų būti. Matyt, todėl, kad tokio idealiai tau tinkamo žmogaus tiesiog nėra, yra tik daugybė potencialių antrų pusių. Pilnutinė laimė bei išsipildymas bus pasiekti tik Danguje, Žemėje šiuo metu to nėra. Taip pat santuoka nėra apie tai, kad yra kažkoks „tinkamesnis“ ar „tinkamiausias“ gyvenimo partneris, santuoka yra apie savo paties siekimą tapti geriausia savo versija mylimam žmogui, sau ir Dievui.

Į antrą (lot. ad secunderum): Tiesa, kad dažnu atveju jauna pora neturi daug finansų ir yra priklausoma nuo tėvų, bet santuoka jaunystėje porą gali pastūmėti greičiau „nulipti nuo tėvų sprando“ ir siekti didesnio savarankiškumo, o tai yra teigiamas aspektas. Be to, gyvenant kartu, finansiškai gali būti net ir paprasčiau, nes nereikia kiekvienam nuomotis atskiro būsto, maistu bei kitais daiktais dalinamasi, vienas kitam padedama.

Į trečią (lot. ad tertium): Pritariu, kad kai kurie jaunuoliai dar gali būti emociškai nesubrendę santuokai. Tuomet jiems tikrai gali prireikti daugiau laiko pasiruošimui. Tačiau kiekvienas atvejis yra individualus – negalima absoliutinti ir sakyti, kad dėl to santuoka jaunystėje yra netinkama. Be to, anksti susituokusi pora gali augti kartu: mokytis pastebėti savo ir kito emocijas bei jas suprasti, išklausyti, palaikyti vienas kitą. Filosofas Fr. W. Försterįs teigė: „niekas taip greitai nesubrandina jauno žmogaus ir neatskiria jo nuo viso to, kas yra vaikiška, kaip aukštoji kitais rūpinimosi mokykla“. Ši mokykla ir yra šeima. Ji ugdo asmens charakterį. A. Maceina tam visiškai pritaria, mat meilė priverčia išsižadėti egoizmo ir moko rūpintis kitais.

Į ketvirtą (lot. ad quartum): Tiesa, kad santuoka riboja asmens laisvę, nes nebesi vienas ir turi derintis prie bendrojo šeimos gėrio. Tačiau laisvės tikslas, anot Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dėstytojo dr. A. Lukaševičius, yra save apriboti, nes tik tokiu būdu yra pasiekiami aukštesni dalykai. Pavyzdžiui, jaunuolis, stojantis į universitetą, turi apsiriboti ir atmesti dalį galimų studijų sričių, kad išsirinktų vieną, kurioje galėtų atsiskleisti. Laisvė yra potencijoje, o jos aktualizavimas yra jos apribojimas. Nepanaudojus savo potencialo, vėliau gali būti liūdna. Poroms didžiausiu savęs realizavimu gali tapti būtent tapimas vyru ir žmona, o vėliau ir tėvais. Be to, turint didelį norą, tikiu, kad šeimą įmanoma suderinti ir su pramogomis, ir su mokslu, ir su karjera, pažvelgus į to siekiančias šeimas. Žinoma, kai kuriuos dalykus gali tekti atidėti, tačiau, vaikams truputį paūgėjus, galima grįžti prie savo tikslų. Taip pat šiais laikais yra visai daug galimybių dirbti bei studijuoti nuotoliu ir kitais būdais. Be to, keliaujant su mažais vaikais, dažnu atveju nereikia mokėti, nes jie neužima papildomos vietos. Čia svarbiausia yra noras bei pastangos.

Į penktą (lot. ad quintum): Tiesa, kad kiti žmonės gali to nesuprasti, bet ar tai svarbu? „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 8, 31)

Į šeštą (lot. ad sextum): Prieš darant bet kokį rimtą, gyvenimą keičiantį sprendimą, reikia gerai apgalvoti savo ir kito žmogaus motyvus, o svarbiausia melstis. Jei išties poroje nėra meilės bei noro įsipareigoti vienas kitam, tuoktis neverta. Nesvarbu, koks yra poros amžius.