Sakartvelo veidas

Kur jūs norite eiti? Ten? Juk ten nieko nėra!

O mums yra, dar ir kaip. Kiekviena karvė, sutikta ant kelio, dykumos jausmas, o kalvos – lyg didžiausi kalnai mums – tiems, kurie iš lygumų krašto. Tai reiškia, kad norime eiti toliau tuo keliu, kuriuo vietiniai nevaikšto, nes jiems ten nėra ką žiūrėti. Ten jų kasdienybė, takas, kuriame paleidžia pasiganyti karves ar avis, kurias karts nuo karto išskerdžia iš netoli esančio miško atbėgantys vilkai. Tad geriau ten nesukti. Palydime akimis mus traukiančią egzotiką ir pasukame į kitą pusę, bet žinome, kad ten sugrįšime.

Kitoje pusėje – kapinaitės, vėlgi ant kalvos, o ant jos viršūnės stovi mažiausias man kada nors matytas vienuolynas. Tai maždaug 150 kvadratinių metrų pastatas, panašus į pasakų namelį, kuriame, būdama vaikas, mielai būčiau norėjusi žaisti ir leisti vaikiškai vaizduotei bujoti, nesaistant jokiems išankstiniams žinojimams. Keletą sekundžių tą ir padarau. 

Kylant man visuomet norisi ne lipti, o bėgti. Aš nekantrauju pamatyti atsivėrusią panoramą. Kalnelio viršūnėje, ant kurios stovi tas mažytis vienuolynas, man atsiveria visas Tbilisis. O gal tik dalis jo, nežinau. Bet tuo metu, tą akimirką, man, turistei, jis visas. 

Iš pasakų namelio-vienuolyno išlenda vienuolis. Atrodo, kad jis pats sukurtas tai vietai – nedidelis senelis, šviesių akių, su barzdele, bet ne ta išpuoselėta ilga popų, o nedidele oželio barzda. Šypsosi, kreipiasi į mane rusiškai, mato, kad nevietinė, gal todėl, kad stiklinėmis vaiko akimis žiūriu į horizontą.

• Iš kur tu?
• Litva, – atsakau.
• Aaa, Litva, – šypsosi, – mums patinka Litva!

Bandau jam rusiškai mekenti, kokia krasyvaja yra Gruzija (nors reikėtų sakyti Sakartvelas) ir kaip man čia patinka. Bet mano rusų kalbos žinios neleidžia man išreikšti jausmų taip, kaip norėčiau. Gal ir nereikia. 

Einu viena, tiksliau, ne viena, tik pirma kitų. Man liepė nevaikščioti vienai, sakė, kad visada reikia turėti šalia savęs kokį vyrą. Vis dar? XXI amžiuje, Europos žemyno slenkstyje? Ne, nemanau. Man tai atrodo perspausta, aš nematau didelės rizikos, apart to, kad aplink pilna lakstančių benamių šunų. Jie čia lyg koks šalies atributas, jų pilna visur. Po kelių dienų tiesiog pripranti, bet vos atvažiavus gali pasirodyti keistoka kiekviename mieste, rajone, gatvėje būti apsuptai įvairiausio plauko keturkojų. Būna jų didesnių, mažesnių, šlubuojančių, maitinančių kalyčių. Mačiau vieną pavargusį haskį, gulintį prie prekybos centro įėjimo. Pažiūrėjau į jį ir mane įtraukė jo akių gilumas – viena akis buvo ryški mėlyna, kita – ruda. Tie šunys ne šiaip kokie kiemsargiai, jie veisliniai, dėl tokių skirtingų akių šunų parodose kovoja. Kai užklausiau vietinės, iš kur čia tiek šunų, atsakė, kad žmonės juos tiesiog apleidžia. Nusiperka, paskui tingi rūpintis ir paleidžia. 

Vaikystėje labai norėjau šuniuko. Maldavau tėvų, skaičiau knygas apie veisles ir dresiravimą. O jie man kartojo – turėsi tuomet rūpintis, kasdien vedžioti. Ar turėsi laiko? Supratau, kad neturėsiu. Mokykla, būreliai man neleis rūpintis juo taip, kaip norėčiau. Tą svajonę tuo metu palaidojau, bet pamoką gavau ir laikau minty – jei jau pasiryžai, jausk atsakomybę už savo veiksmus. Mylėk ir rūpinkis. Ne tik šunimis. 

Palaidi benamiai šunys – tai vienas skausmas šioj gražioj šaly. Kitas – šiukšlės. Jų dar daugiau nei besiganančių benamių šunų. Aš einu gatve, žiūriu į tą gražią panoramą, smėlio karjerą, Tbilisį supančius kalnus, ir tada man vaizdą užstoja kiti kalnai – šiukšlių. Stengiuosi jų nematyti, tiesiog nežiūrėti, ignoruoti.

• Nors imk ir surink, – sako man mama.

Tikrai, čia reikėtų inicijuoti akciją „Darom“, kaip neseniai buvo inicijuojama ir „Radarom“. Jie suprastų, nes puikiai supranta, ką dabar jaučia Ukraina, kadangi patys tą patyrė 2008 metais. 

Pirmos vakarienės metu keliant taurę skamba tostas:

• Mes visą laiką kėlėme tostus už taiką, bet dabar tai įgyja dar gilesnę reikšmę. Mes žinome, ką reiškia bėgti, ką reiškia, kai girdi aplink krentančias bombas, kai lieki be namų ir kai miršta tavo artimieji. Ir žinau, jog geriau to nepatirti. Niekam nelinkiu to patirti. Slava Ukraini!

Nuryju tą gurkšnį vyno lyg Kristaus kraują. Jis man įgauna visai kitą svorį po tokių žodžių. Žinau, už ką geriu, ir tai ne tik dėl skonio. Čia aš svečias, čia jų taisyklės. Bet tos taisyklės yra lyg simboliai, ritualai. Taip papročiai tampa savotiškai sakralūs dėl jiems suteikiamos reikšmės. Paprastas valgymas čia irgi ritualas, ne tik skrandžio pasotinimas, nors man ir atrodo, kad galbūt stalai šiek tiek per daug nukrauti. Bet ne dietos laikytis čia atvažiavau. 

Aš – užsienietė dvidešimtmetė vietinio kartvelo jubiliejaus užstalėj. Kartvelų kalbos nemoku, rusiškai tik kažkiek suprantu, bet šalia turiu vertėją, jei prireiktų. Pirmiausia – ne taip drąsu, mane skiria tas kalbos barjeras. Užtat labai skanu, tad mėgaujuosi vis nešamais valgiais ir atidžiai stebiu jų šventės ritualus.

Vyrai išsirenka pagrindinį tostų vedėją, vadinamą Tamada. Jis bus tas, kuris ves visą vakarą, tai – seniausiai jubiliatą pažįstantis žmogus. Prie stalo susirinkę baldų fabriko darbuotojai, tiesa, aukštesnio rango, tačiau vis tiek, kiek žinau, nei vienas iš jų nėra profesorius ar lektorius, tačiau jaučiausi, lyg būčiau tarp tokių. Kiekvienas žodis, kurį supratau arba kurį man išvertė šalia sėdintis dėdė, giliai įstrigo. Labiausiai turbūt todėl, kad iš visiškai paprastų žmonių lūpų sklido nuoširdi išmintis. 

Vakaro metu buvo pasakyta daug, bet nedaugžodžiaujant. Jie kėlė tostus, kaip priklauso kartveliškai tradicijai. Pirmiausia už Dievą, paskui už tai, dėl ko čia susirinko – jubiliatą. 

Tada atsigręžė į svečius – mane ir mano mamą – ir rado žodžių mums – toms, kurias mato gal antrąkart gyvenime. Jie dėkojo už mūsų šalį, už draugystę, už šeimą. Tai buvo paprastų žmonių ambasada, skambančios taurės ne tik dėl šio susitikimo, bet dėl tų, kas kūrė visa tai iki mūsų, dėl ko mes sėdime čia ir dėl to, kas bus ateityje. 

Kiekvienas sėdintis prie stalo galėjo pratęsti vedėjo pradėtą kalbą. „Alaverdi“ – šitaip perimant žodį tostus tęsia vis kitas žmogus. Todėl vakaro metu pasisakė visi, nesiskirstė į kuklius ir drąsius, nes jiems nereikia debatų būrelio gimnazijoje, retorika ten ugdoma nuo vaikystės. 

Nors man ir buvo labai įdomu sėdėti ir klausytis, pagalvojau, kad nenoriu būti vien tik klausytoja. Bakstelėjau savo vertėjui, kad išverstų. Padėkojau jiems už svetingumą, už lietuvių-kartvelų draugystę, kurią jauti ir matai net suvenyrų parduotuvėse – ant jų tradicinių kepurių išsiuvinėtos Lietuvos ir Sakartvelo vėliavos. Dėkojau už tai, kad jie itin stipriai puoselėja vertybes ir kad pasako, ką mes pamirštame pasakyti. Klausė manęs jie pagarbiai, nesijaučiau tiesiog mergaičiukė tarp rimtų vyrų. 

Vienas iš dalykų, kuriuos pasakė Tamada jubiliatui, buvo: „Žmogaus išvaizda dar nieko nereiškia, turi būti turinys. Už tavo turinį.“

Užsirašiau. Deja, tik šiuos žodžius. Bet visą vakarą norėjau užsirašyti citatas į savo užrašų knygutę, tačiau liko tik gilus prisiminimas, kad buvo pasakyta daug svarbių žodžių, tokių, kuriuos dažnai nutylime, bet kurie neturėtų būti nutylėti. 

Išsinešiau iš Sakartvelo dar ir daug kitų dalykų. Kiekviena kelionė augina savaip. Ir su šalimis atrandu savitą ryšį. Kaip ir su Sakartvelu, jo maistu, kultūra ir kraštovaizdžiu. Važiuodama iš Tbilisio į Kutaisį kalnų keliais klausiausi kartvelų daugiabalsio vyrų giedojimo. Aš nežinau, ar yra kas sakralesnio. Klausiausi ir žiūrėjau į kalnus. Sako, Sakartvelą pamilsti arba ne. Aš pamilau ir žinau, kad dar sugrįšiu. O iki tol kiekvienos šventės metu pakelsiu tostą, kad taurėje nebūtų vien tik gėrimas, kad joje būtų turinys ir pati galėčiau kurti turinį – savy ir gyvenime.