Rudeninis stebuklas, arba Kaip Dievas per gamtą siunčia dovanas

Vieną dieną pokalbio metu pažįstama paklausė manęs: „Kaip tu supranti, kad Dievas iš tikrųjų yra, iš kur tu tai žinai?“Neiškart sugebėjau rasti atsakymą, nors Dievo vedimo ženklų pastaruoju metu atrodo tikrai netrūko. Tačiau, buvo ir momentų, kai atrodė, lyg Dievas tarsi nusisuktų nuo manęs: darbe nesiseka, žmonės aplink pikti, problemų kaupiasi vis daugiau ir daugiau ir viskas eina tarsi ne pagal planą. Ypač rudenį, kai po darbo lauke jau tamsuma, o ryte reikia keltis ir išeiti iš namų, nors atrodo, kad dar naktis. Taip trūksta saulės spindulių, šilumos ir ryškių spalvų!

Ir vistiek nejaukios ir nepatogios situacijos mane kažko moko: nepasiduoti, turėti pakankamai kantrybės, per daug nesijaudinti, bet susitarti su savo nerimu, kvėpuoti, prašyti pagalbos. O kai jaučiu didelį skausmą, kai blogai ir fiziškai, ir dvasiškai, netikėtai nutinka tikras stebuklas: įkvepiantis susitikimas, mėgstama daina per radiją, saulės spindulys arba ypač gražus gamtos vaizdas.

Neseniai gana stipriai įžeidžiau savo artimą žmogų. Žinoma, po to iškart atsiprašiau, nes pikti žodžiai buvo pasakyti neapgalvotai, emocijų įkarštyje. Atrodė, kad konfliktas jau išspręstas, bet vis tiek dar jaučiausi nepatogiai. Tarsi jau nebebūtų galima sugrąžinti ankstesnių šiltų santykių, tarsi pasakyti žodžiai visada bus man priekaištas, o atleidimo aš nenusipelniau. Buvo sunku širdyje, ir nusprendžiau ateiti į bažnyčią, pasimelsti ir atsiprašyti Dievo. Diena buvo nors ir saulėta, bet gana šalta, tačiau rudeninis vėjas man netrukdė. Apie pusę valandos sėdėjau Vilniaus arkikatedroje, kalbėjau mintyse su Dievu ir prašiau atleisti man skausmingus žodžius, sustiprinti sielą ir padėti išsaugoti draugystę.

Grįždama namo užsukau į prekybos centrą šalia Neries. Neplanavau ten būti, bet prisiminiau, kad jau seniai reikėjo nusipirkti porą daiktų. O kada išėjau, staiga supratau, kad niekada nemačiau Vilniaus iš atviros prekybos centro terasos. Saulė jau beveik nusileido, ir dangus buvo neįprastai auksinis ir kontrastingas. Iš tokios perspektyvos pirmą kartą mačiau ir Šventųjų apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią, už kurios sustingo statybiniai kranai, ir televizijos bokštas, ir, kaip pasirodo, Sugiharos sakurų parkas.

Netikėtai mane tarsi patraukė raudona šviesa iš parko. Iš pradžių net pagalvojau: gal tai saulės spinduliai taip krenta ant medžių viršūnių? Net neabejojau, kad taip ir yra, bet vistiek kažkodėl nusprendžiau eiti pažiūrėti. Staiga supratau, kad niekada nebuvau sakurų parke būtent spalio mėnesį. Kiekvieną rudenį arba būdavo blogas oras, arba atsirasdavo kitų reikalų. Per kelias minutes pasiekiau parką ir pamačiau tikrą stebuklą. Pasirodo, raudona spalva buvo ne saulės spinduliai, o rudens sakurų lapai. Atrodo, kad aš dar niekada nemačiau gamtoje tokių spalvų. Mums įprasti klevai rudenį tampa geltoni ir oranžiniai, beržai nusidažo auksu, kaštainių lapai įgauna rudą spalvą. Tai mes visi matome kasmet, nes šie medžiai yra beveik visur, o apie sakuras to pasakyti negalima. Būtent todėl tiesiog sustingau tuščiame parke tarp prabangiai raudonais lapais pasipuošusių medžių.

Kai mano nuostaba praėjo ir galimybė mąstyti sugrįžo, supratau: šios sakuros yra tikrasis Dievo ženklas, simbolis, kad Jis man atleidžia, kad mano maldos išklausytos ir priimtos. Juk ne veltui pamačiau sakuras būtent tada, kai man buvo sunku, kada galvojau, jog praradau kažką svarbaus savo gyvenime, nes padariau klaidą, už kurią, galbut, nebus iki galo atleista ir sau atleisti jau negalėsiu. Tačiau Jis man parodė šituos įspūdingus medžius — reiškia, iš Jo pusės esu tikrai priimta su visomis savo klaidomis. Ir pačiai save reikia priimti taip pat.

O po to pagalvojau: jei nebūčiau išėjusi iš namų ir neaplankyčiau bažnyčios, galbūt nebūčiau atsidūrusi šiame stebuklingame parke. O tai reiškia, kad aš net nesužinočiau, kaip jis keičiasi ir kokius stebuklus gali sukurti gamta. Ir, žinoma, kokie stebuklai vyksta viduje, kai matai spalvingas raudonas sakuras. Aš jaučiau tikrą įkvėpimą ir džiaugsmą, kad pamačiau šituos medžius ir kad Dievas vėl man atsiuntė ženklą.

Beje, po šio susitikimo su rudeniniu parku pastebėjau dar vieną stebuklą – pirmą kartą gyvenime man patiko ruduo. Anksčiau nemėgau šio metų laiko, nes dienos tampa trumpesnės, saulės vis mažiau, ir atrodo, kad gyvenimas sustoja. Uždaromos lauko kavinės, žmonės slepiasi nuo blogo oro namuose, ir net savaitgaliais gatvės yra tuščios. Bet tuo pačiu metu ruduo dovanoja neįtikėtinus peizažus, laiką pabūti vienai su savimi, pasivaikščioti tyloje, pamąstyti, pasimelsti… Ir tai yra dar vienas rudens žavesys, stebuklas. Kaip gi nemylėti rudens!