Žymusis Užupis. Tikriausiai visi vilniečiai ir miesto svečiai žino apie šią įdomią vietovę. Vadinu „vietove“, nes ji bando išsiskirti iš Vilniaus greičio ir tempo, nors dažnai Užupis yra laikomas tik dar vienu eiliniu Vilniaus mikrorajonu. Tik ar tai tikrai yra dar vienas įprastas kaimynas? O gal tai yra visa Respublika?
Prieš keletą metų Knygų mugėje dalyvavau Europos parlamento stende organizuojamame susitikime su Erasmus+, Eurodesk ir ilgalaikių savanorysčių dalyviais. Ten išgirdau įdomią istoriją, jog viena savanorė iš užsienio bandė įtikinti vilnietį, kad Užupis yra atskira respublika. Išgirdusi šią Užupio Resbublikos, kaip atskiro vieneto, idėją, lengvai nusijuokiau ir palikau ją sau. Tačiau visai neseniai ši mintis vėl iš gelmių iškilo į paviršių, todėl ir nusprendžiau panagrinėti ją giliau. Visgi ant tiltų per Vilnelę galime pamatyti užrašą „Užupio Respublika“. Gal jie nemeluoja?
Kad respublika būtų Respublika, ji turi turėti atitinkamą simboliką. Užupis turi tiek savo vėliavą, tiek konstituciją, tiek himną bei prezidentą ir net piniginius vienetus EuroUžus. Labai keista, bet, mano žiniomis, prezidentas nesikeitė nuo pat „Nepriklausomos Užupio Respublikos“ paskelbimo 1998 balandžio 1 dienos. Tačiau ar tai yra labai svarbu? Ne!
Užupis yra lėta vieta. Čia gatvės susijungia į vieną taką, skamba, aidi jos nuo batų trepsėjimo. Perbridus Vilnelę, supranti – laikas sustoti spėjo. Atsisėdi šalimais ir klausaisi vandens čiurlenimo, vieną kitą lašišą praplaukiančią pamatai. Menininkai sutūpę krantinėje, o tu stebi juos procese ir mėgaujiesi tyla, bendryste bei ramuma. Lengvi potėpiai ant drobės pralinksmina, spėji pajusti, kad jie ne ant drobės tapo, o tarsi ant tavęs, taip tampi Užupio dalimi. Jau linguoji bendruomenės ritmu, persismelkia Užupio gaivus kvapas ir emocija. Neįmanoma iš čia išeiti, nepajutus ritmo, neišsinešus bent minimalios meilės šiai vietai.
Norėčiau keletą Užupio Konstitucijos punktų paminėti. Jie yra labai gražūs ir prasmingi, leidžia būti žmogumi, įprasmina mūsų būtį. Šią konstituciją yra verta kiekvienam nešiotis savyje. Ją perskaityti galima net virš 80 skirtingų kalbų. Visos jos vienybėn suspynusios ant Paupio gatvės sienos. Nors ir išrikiuotos gražiai, su gulsčiuku sulygintos, bet jos mena vieną žodį, vieną mintį. Kaip jos autoriai sakė: konstituciją sukūrė, „todėl, kad Lietuvoje dar trūksta tolerancijos, o tai „ateina iš baimės“.“
- Žmogus turi teisę gyventi šalia Vilnelės, o Vilnelė tekėti šalia žmogaus.
- Žmogus turi teisę suvokti savo menkumą ir didingumą.
- Žmogus turi teisę būti nesuprastas.
- Žmogus turi teisę nebijoti.
- Nenugalėk.
- Nesigink.
- Nepasiduok.
Užupis yra paslaptinga Vilniaus kultūros niša. Bent taip atrodo, kol patys prie jo neprisiliečiame. Tiek daug keistenybių galima pamatyti, bet jas kartu sudėjus, galima išvysti ir visą paslaptingą grožį. Čia esi laisvas žmogus. Nesvarbu, ar nori pasisūpuoti supynėse Vilnelės viduryje, kol vanduo atgaivina ir nuplauna kojas, ar Tibeto skvere mandalas žiūrinėti, čia esi, kas esi ir niekas negali to paneigti. Tik, deja, šaltukui spustelėjus, sunkiau pasimėgauti šia vieta, šiuo mikrorajonu, sunkiau sustoti ir išsilaisvinti nuo bėgimo, sau leidžiant tekėti pagal Vilnelės ritmą. Jis mena paslaptis gilias ir tik mes galime jas atskleisti.
Nuotraukos
