Rimantas Kaukėnas: „Gerumas visuomenėje turi virsti įpročiu“

Dievo gailestingumo žinia žodžiu, darbais, malda

Vilnius yra apdovanotas ypatinga gailestingumo žinia, kurios paliesti šio miesto gyventojai patys tampa gailestingumo žinios nešėjais.

Prie vaikų, kovojančių su onkologinėmis, genetinėmis ar kitomis ligomis, prie jų šeimų, kasdien savo gerumo darbais prisiliečia Rimantas Kaukėnas – „Rimanto Kaukėno paramos grupės“ labdaros ir paramos fondo įkūrėjas. Pildant vaikų svajones, kuriant džiaugsmingą nuotaiką ten, kur tvyro skausmas, suteikiama drąsos ir jėgų įveikti užklupusius sunkumus. Anot R. Kaukėno, pagalbos – gerų darbų – žmonėms niekada nebus per daug. 

Pasidalinkite, kaip kilo mintis kurti paramos-labdaros fondą, skirtą sunkiai sergantiems vaikams?

Tai buvo derinys įvairiausių link to vedusių aplinkybių: pirmiausia asmeninė patirtis šeimoje – ne vienas žmogus iš mūsų giminės rato susidūrė su vėžiu; taip pat vis tekdavo apsilankyti ligoninėse tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, kur pastebėjau, kad įvairiapusė pagalba yra labai reikalinga. Man pasisekė, nes turėjau ne vieną bendramintį, palaikiusį, paskatinusį, padėjusį vadybine prasme įgyvendinti šią idėją. Taip priėjome prie veiklos, siekiančios padėti sunkiai sergantiems vaikams ir jų šeimoms, starto. Paramos fondo veiklą tęsiame jau 14 metų.

Pagalbos niekada nebus per daug, jos visada trūksta. Ypač kai kalbame apie itin sunkius atvejus, kritinėmis ligomis sergančiuosius. Kai nuolat lankai ligoninėje gulinčius vaikus, atsiveria akys, pamatai, kad kai vaikas ir šeima yra skausme, pagalbos jiems reikia kiekvieną minutę. Dažnai skausmo toms šeimoms ir vaikams yra tiesiog per daug. 

Teikiate tiesioginę pagalbą sergančių vaikų šeimoms, aprūpinate slaugos priemonėmis. Suprantama, kad reikalinga įvairi pagalba – tiek finansinė, tiek fizinė skiriant savo laiko. Vis tik ko labiausiai trūksta šiuo metu? Kokia pagalba reikalingiausia? 

Per visus šiuos metus keitėsi ekonominė situacija Lietuvoje, tobulėjo medicina, kai kuriais atvejais modernesnis gydymas tapo labiau pasiekiamas, nors finansinė parama vis tiek labai reikalinga. Tačiau pats svarbiausias dalykas yra psichologinė pagalba – kartais tiesiog bendravimas, kai išreiškiamas ir parodomas palaikymas šeimai. Būtent to labiausiai reikia tėvams, nes jie turi išlikti stiprūs, tikėti, kad viskas bus gerai, nors visi suprantame, kad visaip atsitinka. Tačiau jeigu netikėsi, jeigu nežiūrėsi į priekį, ligą nugalėti bus nelengva. Sunkiausias dalykas – vilties ir tikėjimo išlaikymas bei sugebėjimas priimti situaciją. Ir be palaikymo tai padaryti gali būti neįmanoma. Su šiomis šeimomis dirbti nelengva ir psichologams, tai kritinės situacijos, todėl krūvis jiems labai didelis, kartais sunkiai pakeliamas.

O kaip jūs pats atrandate stiprybės nuolat susidurdamas su tokiais ligoniais? Kasdien renkatės daryti gera, savo kilniu darbu kuriate džiaugsmą ten, kur labai skauda ir kartais stokojama vilties. Kas jus įkvepia veikti? Iš kur semiatės tos vilties?

Prisipažinsiu, tai yra mano bažnyčia. Labai stiprus jausmas yra įėjus į palatą pamatyti, kaip šeima apsidžiaugia, kad atėjau. Jie iš karto atveria širdį, pasidalija viskuo: visais rūpesčiais, sunkumais, kasdienybės mažais džiaugsmais. Supranti, kiek gyvybingumo jiems suteikia paprastas aplankymas, kaip jiems to trūksta. O aš kiekvieną sykį iš naujo suvokiu, kad mano problemos ir sunkumai yra tarsi neegzistuojantys, jų nėra. Ir kad esu laimės kūdikis, galėdamas padėti kitiems. Tikiu, kad pats tampu geresnis, patirdamas kitų žmonių padėką, matydamas, kad galiu kažkuo prisidėti. Aš kuo galiu padedu jiems, o jie palaiko mane, tarsi padeda išlikti žmogumi.

Ar turite labiausiai palietusių – įkvėpusių, o gal netgi sukrėtusių savo sunkumu – istorijų?

Jų daug, kiekvieną šeimą lydi ypatingos situacijos ir momentai, kurie paliečia, juos ilgai prisimeni. Galėčiau pasidalinti apie vieną vaikiną – Edgarą. Prieš daugelį metų, pačioje veiklos pradžioje, drauge su Donatu Montvydu išpildėme jo svajonę – dainininkas apsilankė jo namuose, padarė jam staigmeną, atvežė dovaną. Tai Edgarui paliko tokį įspūdį, kad jis, jau būdamas ketvirtoje vėžio stadijoje, itin sunkios būklės, kai gydytojai nebematė galimybių, kaip jam galima padėti, pasisiūlė tapti fondo savanoriu. Jau sunkiai vaikščiodamas ligoninėje jis lankydavo kitus sergančiuosius, stengėsi palaikyti vaikus ir šeimas, motyvuoti, kad nepasiduotų. Kai pasakoju apie jį, visada per kūną perbėga šiurpas. Jis buvo ypatingas žmogus, atidavė viską, ką galėjo šitame gyvenime.

Gražus liudijimas, kaip gerumas iš tikrųjų sklinda, pasisėja…

Čia kaip gėrio bumerangas, visada sugrįžta.

Kalbamės Gailestingumo kongreso kontekste. Įvardijami gailestingumo darbai gali pasirodyti labai konkretūs, paprasti – pamaitinti alkaną, aprengti nuogą, paguosti nuliūdusį, aplankyti ligonį ir t. t. Tačiau pabandę atlikti nors vieną, suprantame, kad tai nėra lengva. Jeigu neturime, kam padėti savo aplinkoje, galime ir užsimiršti, ramiai gyventi savo gyvenimą. Kaip manote, ar visuomenė yra pakankamai jautri kito skausmui? Ką reikia daryti, kad gerumas, parama, labdara būtų kasdienė gyvenimo dalis?  

Aš manau, kad visur ir visada galime būti geresni, atlikti darbus dar geriau, tai ir čia – gerumo gali būti daugiau. Tik esu įsitikinęs, kad jeigu žmogus yra nelaimingas, jam sunku padėti kitam, kažką iš visos širdies dovanoti. 

Gerumas įsišaknys, kai taps įpročiu, pirmą kartą atliekamas veiksmas visada kelia iššūkį, kartais įtampą ir stresą, tačiau kai tai darai nuolatos – imi suprasti, kaip tai atliekama, kūnas nesipriešina. Įpročių ugdymas yra be galo svarbus žmogui, taip jis auga, tobulėja. Gerumas taip pat turi virsti įpročiu, kurį turėtume ugdyti visoje savo bendruomenėje. Tikėkimės, kad visuomenė eis link to, jog mūsų įpročiai bus padėti vienas kitam, ir tai nesukels mums sunkumų, bus daroma lengviau ir natūraliau. 

Gyvenime jūs akcentuojate sunkų darbą kaip vienintelę galimybę tinkamai veikti, kažko pasiekti, prie ko nors prisidėti. Kas sunkiausia jums šiame darbe, kur reikia daugiausiai pastangų?

Kai pradėjome veiklą, prašymų buvo mažai. Jų vis daugėja, ir negalime į juos neatsiliepti, nepadėti, todėl nešame didelę atsakomybę, privalome reaguoti ir augti, stengtis pagelbėti visiems. Kartais būna labai sudėtinga rasti laiko, resursų, viską sukoordinuoti ir padaryti kiek įmanoma efektyviau, teisingiau, tvarkingiau. Kai yra keli žmonės, viskas paprasta, bet kai dešimtys, šimtai… Bet čia vėl grįžtame prie to, apie ką kalbėjome pradžioje – ar tikrai tai sunku? Juk tikrai yra sunkiau tiems, kurie kovoja už gyvybę. Tokio požiūrio laikomės. Ir tai motyvuoja nepaliaujamai dirbti.

Projektą „Tiesa šiuolaikiniame pasaulyje“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.