Palaiminimai – kertinis Dievo Gailestingumo miesto statybų akmuo. Kun. Ričardas Doveika

Kas yra kunigas Ričardas Doveika, pristatyti nereikia. Kaip statomas Dievo Gailestingumo miestas jis žino visiškai tiesiogine prasme – Pilaitės parapijos klebono rūpesčiu pastatyta Šv. Juozapo bažnyčia Vilniuje. Buvusiame tuščiame, žvyru ir keliais pavieniais medeliais padengtame lauke stovinti šventovė renka minias tikinčiųjų, ir ne tik šventadieniais. Tačiau plytos ir mūras yra viena, o  platinti Dievo link nukreipto gyvenimo žinią žmonių širdyse yra visai kas kita. Laimei, Jėzus kalno pamoksle (Mt 5, 1-12) paliko instrukciją, kaip kiekvienam iš mūsų tapti Gailestingumo miesto statytoju. Kunigas Ričardas Doveika ketvirtadienio popietę ir pakvietė į tai pasigilinti. Juolab šios kongreso dienos tema – veiksmas. O ar yra koks veiksmas, kurio vaisiai būtų tokie ilgalaikiai ir akivaizdūs, kaip statybos?

Daugelis populiariausių evangelijų ištraukų tikintiesiems yra gerai žinomos ir iškart kyla klausimas – ką naujo apie tai galime išgirsti? Yra Jėzaus pasakyti esminiai palaiminimai, pagal juos gyvenkime ir kam dar gilintis? Kun. Doveika priėmė nelengvą iššūkį, pasakyti kažką naujo apie tai, kas daugkart girdėta. Kaip patyręs fizinės ir dvasinės bažnyčios statytojas, dvasininkas su jam būdingu įkvėpimu ir gebėjimu kalbėti tikinčiųjų sieloms ėmėsi veiksmo. Pakvietė patogiai įsitaisyti, nurimti, stabtelėti mintyse. Tad darkart įsiklausykime į Jėzaus žodžius, kurie yra lyg siektino krikščioniško gyvenimo santrauka.

Jėzaus Širdies autobiografija

Sakoma, prastas mokytojas, kuris negyvena pagal savo mokslą arba nekoks lyderis, jei savo pavyzdžiu neskatina sekėjų. Laimei, Jėzus ne tik kvietė imti švelnų jungą, bet ir savo gyvenimu būdu iliustravo, koks turėtų būti kelias einant su Dievu. Jėzus pats gyveno tuo, ko mokė. O „kalno pamokslas buvo dar vienas Dievo apreiškimas“, – teigė kun. Ričardas Doveika. Ką gi, Dievui apreiškus ir pakvietus, belieka ištarti TAIP.

Pasaulio logika ir Evangelijos logika Kalno pamoksle susiduria akis į akį. Laiminti turtingi, laimingi stiprieji, triumfuojantys – taip girdėtume žiniasklaidoje ar viešojoje erdvėje. Tad aptariami palaiminimai tampa tikra revoliucija ir iššūkiu (net skandalu!) šiandienos logikai. Nūdienos kongresas siekia įžiebti dvasinės revoliucijos poreikį. Apverčiama vertybių sistema ir atskleidžiama amžinojo gyvenimo logika.

Pabrėžtina, kad šiandien aptariami palaiminimai nėra įsakymai. Įsakymai kažką draudžia, įpareigoja, jei jų nesilaikome, galimos sankcijos. Jėzus neįsakė būti tyraširdžiams, gailestingiems ar taikdariams. Jis pakvietė. Švelniai, konkrečiai ir nurodė, koks atlygis laukia pasirinkus teisingai. Tad kam esame kviečiami?

Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė

Neturime vargti ar stokoti materialia prasme. Jėzus nedraudžia turėti stogo virš galvos, rūbų, maisto ar kitų gėrybių. Turtingas irgi gali būti dvasios vargdienis. Esmė – širdies laikysenoje. Pasaulis moko remtis turtu, galia ar pačiu savimi. Šis savipakankamumas yra didžiausia kliūtis Gailestingumo miesto statybai. Kristus moko remtis Dievu. Šiuo palaiminimu Jėzus pradeda neatsitiktinai. Tradicija tai laiko visų palaiminimų pamatu. Jei nesi vargdienis prieš Dievą, negali priimti kitų iššūkių. „Tada yra per daug „aš“. Dvasios vargdieniškumas tada nesuprantamas“ – teigė kunigas.

Dvasios vargdienis nebesiremia savo nuopelnais. Jo širdis laisva ir rami, o esminis saugumo ramstis – pats Dievas. „Tikrasis dvasios neturtas – nuolankumas“, – Šv. Tomą Akvinietį citavo R. Doveika. Ir čia pat pateikė vieną ryškiausių dvasinio neturto pavyzdžių – Mergelę Mariją. Jos ištartame TAIP tilpo visas dvasios neturto grožis, ji atsivėrė, visiškai pasitikėjo. Ir, akivaizdu, pasirinko teisingai.

Ką gi, esame prieš Dievą nuolankia ir prie turto neprisirišusia dvasia. Kas toliau?

Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti

Lietinga diena ar mažiau taškų egzamine nėra toks liūdesys, apie kurį kalba Jėzus. Tai skausmas dėl blogio, kuriam pasiduodam, suvokimas, kokia didelė Dievo malonė ir kokia silpna mūsų valia. Šis palaimintas liūdesys padeda pamatyti savo neištikimybę.

Žmogus gali būti perkeičiamas per ašarų malonę. Dykumos tėvai tai laikė ypatinga malone, nes suminkštinama žmogaus širdis ir priimama paguoda iš Dievo. Net pats Jėzus buvo ne kartą pravirkęs. Tai rodo, kad Dievas nėra abejingas žmogaus skausmui. Kun. Ričardas kvietė nebėgti nuo šio skausmo, nesiekti užpildyti savęs triukšmu ar užimtumu. Tylos bijome, nes iškyla tai, ką žmogus nešasi širdyje. Stokime į šią akistatą ir būsime užpildyti tikra paguoda, o ne laikinu užsimiršimu.

Žmogus, kuris moka verkti su Kristumi, vieną dieną ir džiaugsis su juo.

Palaiminti romieji: jie paveldės žemę

Sutikime, iš pirmo žvilgsnio nėra aišku, kas tie romieji: ramieji, o gal rimtieji? Kun. Ričardas Doveika skuba į pagalbą mūsų nežinojimui. Romumas nėra emocijų nebuvimas. Tai gebėjimas neleisti joms būti šeimininku. Kitaip tariant, vidinės laisvės ženklas. Jėzus romus. Romumas – saugumas Dieve. Nebereikia nuolat gintis, žmogus tampa laisvas.

Skamba gražiai. Tiesa, Pilaitės klebonas priminė, kad mes, lietuviai, nepraleidžiame progos pasakyti piktą žodį, įkąsti kitam, nusikeikti. Ypač tai žymu socialiniuose tinkluose. Tačiau, tai ne tik skaudulys, bet ir galimybė tapti romiems aplinkinės neramybės sąlygomis.

Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti

Alkis ir troškulys – vieni stipriausių žmogaus jausmų, gyvybės klausimas. Toks ilgesys užvaldo visą žmogų. Tačiau baigtiniai dalykai (maistas, gėrimas…) negali užpildyti žmogaus sielos. Tą gali tik Dievas, nes yra begalinis. Galutinis žmogaus troškimų atsakymas – Dievas. Kuo labiau žmogus artėja prie Dievo, tuo labiau jo ilgisi. Dievas kviečia trokšti daugiau. Žmogų dažnai formuoja tai, ko jis trokšta. Troškime Dievo.

Stabtelėkime ir klauskime savęs: ar dar ilgiuosi Dievo? Ar trokštu teisumo? Ko išties trokšta mano širdis?

Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo

Pirmieji keturi palaiminimai yra apie žmogaus santykį su Dievu, penktasis – apie žmogaus santykį su žmogumi. Kertinis palaiminimas ir kvietimas Gailestingumo miesto statybų procese. Žmogus gauna apsčiai gailestingumo iš Dievo, jei tik nuolankia širdimi pripažįsta savo netobulumą ir žada pasitaisyti. Tačiau pats gaudamas, privalo tuo dalintis ir su kitais. Gailestingumas yra meilė, kai kito skausmas įsileidžiamas į save.

Kaip nusidėjėlis jaustųsi sutikęs krikščionį? Imituosime teisingumą ar dalinsimės gailestingumu? Teisingumą palikime Dievui. O mums patiems teisinga būti gailestingiems. Atleidimas – aukščiausia gailestingumo forma. Atsisakoma teisės į kerštą ir teismas perduodamas Dievui. Gailestingumo miesto statybose kun. Ričardas pakvietė sekti gailestingųjų šventųjų pavyzdžiais.

Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą

Tyrumas, pasak R. Doveikos, neretai susiaurinamas iki skaistumo. Taip, skaistumas yra svarbi dorybė, tačiau norint būti tyraširdžiams reikia šio to daugiau. Šiuo atveju esmė – vidinė vienybė. Nepadalinta širdis ir žvilgsnis, eliminuojamas vidinis chaosas. Tyrumas nemažina meilės. Meilė sutvarkoma. Tai gyvenimas, kuriame Dievas tampa pirmąja meile.

Žmogus ir buvo sukurtas, kad galėtų regėti Dievą. Ir jau regėjo, kol nepasidavė žalčio vilionėms. Tai yra palaimintasis regėjimas, mums žadamas dangaus karalystėje.

Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais

Tai kitokia taika nei tik konflikto nebuvimas. Kalbama apie tapatumą arba laikyseną. Žmogus, kuris kūrė įvairiapusią taiką, nešė ramybę, atspindi dangiškojo Dievo Širdį. Tai būsena, kai viskas yra savo vietoje. Rojaus sodas – pirmoji taikos erdvė. Nuodėmė suardo harmoniją. Nuo tos akimirkos istorija tapo susitaikymo su Dievu istorija.

Kai pasaulis stato sienas, Evangelija kviečia statyti tiltus. Žmogus tampa taikdariu leisdamas Dievui veikti savyje. Tačiau kodėl taikdariai – Dievo vaikai? Kodėl ne bendražygiai ar kolegos? „Nes daro tai, ką ir Tėvas“, – teigė kun. Ričardas Doveika. Seka Tėvu, tęsia jo misiją.

Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė

Šiame palaiminime Kristus kalba apie tuos, kurie kenčia dėl ištikimybės Dievui. Krikščionys dėl savo požiūrio susiduria su persekiojimu net ir mūsų dienomis. Šiandien persekiojama pašaipa, marginalizacija, spaudimu. Sunkiausia tampa ne fizinė kančia, o vienatvė. Žinojimas, kad sekame Kristumi, išlaisvina nuo pagundos visiems patikti. Pritarimas neturi tapti svarbesnis už tiesą. Galiausiai kils klausimas: būti ištikimam Kristui ar pasauliui?

Pirmas ir paskutinis baigiasi tais pačiais žodžiais. „Visi palaiminimai yra viena kelionė“, – Šv. Augustiną pacitavo R. Doveika. Palaiminimai sudaro vieną gyvą visumą. Tai nėra aštuonios atskiros dorybės. Kuo labiau žodžiams leidžiama įsišaknyti, tuo karalystė greičiau atranda kelią į žmogaus širdį.

Tapti panašiam į Kristų – gyventi palaiminimais jau dabar, taip savo pranešimą baigė kunigas Ričardas Doveika.