Reprodukcinių teisių įstatymas – ne tik apie nemokamus abortus. Ir dėl to tik blogiau.

Kitą savaitę prasidėsiančioje Seimo rudens sesijoje turėtų būti priimtas sprendimas dėl Reprodukcinių teisių įstatymo. Pradėtas svarstyti praėjusį pavasarį, šis įstatymo projektas tada sulaukė ir palaikančių, ir priešiškų reakcijų.

Mano įspūdis toks, kad daugelis Reprodukcinių teisių įstatymo kritikų tiek Facebook, tiek Seimo salėje koncentravosi į įstatymo teikėjų tikslą padaryti visus abortus nemokamus. Vienas iš kritikos kampų – jeigu tai būtų įgyvendinta, visi mokesčių mokėtojai taptų tarsi netiesioginiai bendrininkais veiksmams, kuriuos kai kurie iš jų laiko itin amoraliais.

Tačiau Reprodukcinių teisių įstatymas nėra vien apie tai. Šis įstatymo projektas – ne tik abortų teikimo tvarka. Iš tikrųjų, šis įstatymo projektas – plačių užmojų, daugybę gyvenimo sričių apimanti programa. Bent aš jame randu ir to, ką palaikyčiau, ir to, kam niekada nepritarčiau. Tai ir siekis užtikrinti įvairią reikalingą pagalbą nėščiosioms ir gimdyvėms – nors projekte ir nedetalizuojama, ką jis pridėtų prie tų paslaugų, kurios prieinamos dabar. Kartu tai ir nemokama kontracepcija, ir savanoriškos sterilizacijos įteisinimas, ir siekis naikinti „aborto stigmą“, vykdyti lytinį švietimą ne tik mokyklose, bet ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose, t. y. vaikų darželiuose, bei „šviesti“ visą visuomenę. Į šį siūlomo įstatymo aspektą norėčiau atkreipti dėmesį.

Kai įstatymo projekte kalbama apie švietimą, nuolat kartojama, kad lytiškumo ugdymas turi būti grįstas mokslu, pagarba žmogaus teisėms ir Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis.

Apie moralinius klausimus kalbant iš mokslo pusės, visada kyla pavojus minėti tik tą mokslo atradimų dalį, kuri palanki to, kuris kalba, ideologinėms, filosofinėms ar religinėms nuostatoms. Ką mokslu grįstas lytinis ugdymas turėtų laikyti svarbiais faktais ir atitinkamai skirti jiems daug dėmesio, o ką – nesvarbiais ir paminėti juos tik prabėgomis arba išvis praleisti? Tai klausimas, kurį galima pavadinti vertybiniu. Ar mokslu grįstas lytinis ugdymas turėtų paminėti ir kūdikio vystymosi stadijas, kokio amžiaus dar prieš gimdamas kūdikis pradeda sapnuoti ar skirti mamos balsą nuo kitų? Ar mokslu grįstas lytinis švietimas turėtų paminėti ir, pavyzdžiui, kontraceptinių preparatų keliamas rizikas moterų sveikatai ir šalutinius poveikius psichikai? Bent aš norėčiau, kad mano dukra apie tai sužinotų atėjus tam deramam amžiui.

Žinoma, įstatymas nesiūlo lytinio švietimo grįsti vien tik mokslu – tai būtų absurdiška ir neįmanoma. Projekte svarbiu atramos tašku tampa žmogaus teisės. Sakyti, kad remiesi žmogaus teisėmis – patogu. Kas gi galėtų būti prieš žmogaus teises? Bet galima klausti – kuriuos norus ar interesus įtraukiame į teisių sąrašą? Kurios teisės laikytinos svarbesnėmis, jei skirtingos teisės kertasi viena su kita? Aš ginčiau teisę į gyvybę – taip pat ir negimusio kūdikio – remdamasis tuo, kad be teisės į gyvybę visos kitos teisės tampa beprasmės, ir tuo, kad dar prieš gimdamas kūdikis jau turi esminius atskiro žmogaus požymius, įskaitant individualų genetinį kodą.

Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos, kuriomis įstatymo projektas taip pat siūlo grįsti lytinį ugdymą, yra visai atskira istorija. Manau, kiekvienas tėtis ar mama turėtų išgirsti, kad tokiomis rekomendacijomis norima remtis lytiškumo ugdymą turinčio reglamentuoti įstatymo projekte. Kai kurios iš tų rekomendacijų skamba gan beprotiškai. Pavyzdžiui, Pasaulio sveikatos organizacijos paskelbtame dokumente „Lytinio švietimo standartai Europoje“, siūloma vaikams iki ketverių metų amžiaus paaiškinti apie malonumą liesti save ir „ankstyvos vaikystės masturbaciją“; vaikus tarp ketverių ir šešerių metų amžiaus siūloma supažindinti su romantiniais santykiais tarp tos pačios lyties asmenų ir „socialinės lyties tapatybe“; apie kontracepciją siūloma kalbėti su vaikais nuo šešerių iki devynerių metų amžiaus; o vaikus nuo devynerių iki dvylikos metų mokyti apie pirmąsias lytines patirtis ir, cituoju, „sąmoningą sprendimą turėti arba neturėti seksualinių santykių“. Įstatymai neturėtų būti grindžiami tokiu požiūriu į lytinį ugdymą; tiesą sakant, įstatymai turėtų saugoti vaikus nuo taip lytinį ugdymą suprantančių žmonių.

Galime viltis, kad artėjančioje Seimo rudens sesijoje diskutuojant apie Reprodukcinės sveikatos įstatymą, bus kalbama ne tik apie vieną ar kitą jo detalę, bet apie visumą. Mano įspūdžiu, tai plačių siekių, stipriai ideologiškai motyvuota reforma. Norisi tikėtis, kad Seimas sugebės atrasti išmintingą sprendimą.

Komentaras perskaitytas 2025 m. rugsėjo 6 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.