Regimantas Tamošaitis apie poeziją kaip paukščių čiulbėjimą ir gyvenimą, kuriame, rodos, nieko naujoLaura Jakavičiūtė

Dažnas mūsų įsisuka į pamąstymus: „kas tas gyvenimas?“, „kaip jį įprasminti?“, „kas šiandien man gyvybiškai svarbu?“. Nors pokalbiui savo dėstytoją literatūrologą, eseisą, Vilniaus universiteto docentą Regimantą Tamošaitį pakviečiu norėdama daugiau sužinoti apie literatūrą, bet, kaip įprasta docentui, natūraliai drauge nuklystame į atsakymų į išvardintus klausimus paieškas. Taigi ir kalbamės apie literatūrą ir gyvenimą – gal ir neįmanoma to atsieti?

Atėjęs pavasaris palengvino mūsų mintis, atnešė džiaugsmo į širdis. Kaip jūsų atveju: ar šiltasis metų laikas turi įtakos jūsų idėjoms, kūrybai, ar veikia jūsų gyvenimą? 

Džiugina širdį šis gražus metų laikas, tačiau kūrybinė veikla priklauso ne tiek nuo metų laikų, kiek nuo darbų. Man, kaip dirbančiam universitete, pavasarį padaugėja įvairių pedagoginių pareigų, kaip kad studentų darbų skaitymas, konsultavimas, ruošimasis gynimams. Didelis užimtumas neleidžia atsipalaiduoti ir imtis kūrybos, įkvėpimo pagautam kažką ten sau rašinėti. Tam tiesiog nelieka laiko. Gal dėkingesnis metų laikas yra ruduo, kai dar tų rimtų darbų nėra. Kai gamta melancholiška, kai viskas pasaulyje tarsi traukiasi, kai žmogus jau užsidarinėja savo erdvėse. Tai va, tokioje kamerinėje erdvėje, su tokia melancholiška nuotaika lengviau užsimiršti ir įsigilinti į savo paties mintis. Bet šiaip iš tikrųjų įdomu, jeigu pažiūrėčiau, kiek ko esu parašęs, kuriuo metų laiku tas kūrybinis derlius yra didžiausias. 

Kaip žinia, neseniai prasidėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamas festivalis „Poezijos pavasaris 2023“. Tad kokie jūsų įspūdžiai apie šį renginį? Kas labiausiai sužavėjo?

Šį „Poezijos pavasarį“ man dar sunku vertinti, nes jis yra dar pernelyg arti, bet apskritai bendras festivalio įspūdis yra stiprus. Tai metų šventė. Kūrybinė menininkų šventė. Gal skambės paradoksaliai, bet man festivalio renginiuose svarbiausia ne tiek poezija, kiek kūrėjų ir skaitytojų susitikimas gražiausiose Lietuvos vietose nuostabiausiu metų laiku – pavasarį. Kelionės po kraštą yra nepaprastos. Puiku išgirsti skaitomą poetinį žodį, pamatyti autorius, pajusti juos gyvai ir iš arti, kokie jie yra tarp žmonių, kaip jie skaito. Ilgam įsimenu jų balsus. Visa tai spalvinga, turtinga ir išlieka įspūdžių visiems metams. Bet pačios poezijos tai negirdžiu. Ji man kažką byloja tik tuomet, kai  ją skaitau iš knygos, tyloje. Net ne iš kompiuterio – man poezija, kaip ir proza, visų pirma yra reali, apčiuopiama, rankomis jaučiama knyga. Aš suprantu poeziją tada, kai ji man skamba galvoje, mintyse. Ten ji įgyja prasmę, ima rezonuoti su mano vidiniu gyvenimu. O tai, kas skaitoma renginiuose, yra tik garsas. Daug garsų. Ten ir žmonės šurmuliuoja, ir vėjas ūžia, ir dar yra daugybė visokių kitų sąmonę blaškančių veiksnių. Tiesiog  sunku aiškiai išgirsti ir suprasti, apie ką tos jų eilės byloja. Bet vis tiek gražu. Kaip paukštelių giesmės. Malonu klausyti skaitančiųjų balso tembro, kurio dėka pajunti žmogaus charakterį, temperamentą, kartais net likimą. Tai – neverbalinės komunikacijos aspektas. Juk ir muzikos klausantis, kai atlikėjai ką nors dainuoja kokia nors mums nelabai suprantama kalba, jų dainos gali žavėti. Žodžiai nėra patys svarbiausi, kur kas svarbiau yra intonacijos, tembrai, ritmas, melodija. Žodžių gal geriau net nesuprasti, nes daugelis dainų tekstų yra tiesiog banalybės. Žodžiai trukdo, o daina, tų žodžių nesuprantant, jaudina. Taip man ir „Poezijos pavasaris“ – toks savotiškas paukščių čiulbėjimas. Kaip ir nurodo festivalio logotipas – tas mėlynas stilizuotas paukštelis. Pavasarį to paukščių čiulbėjimo būna daugiausia, giedorėliai putoja gamtoje aršiausiai, ir nors mes nesuprantame, apie ką jie sau ten čiulba, vis tiek labai malonu klausyti. Gyvybės balsas, pavasario linksmybės. Ir į tas linksmybes gražiai įsijungia poetai. Jų eilės tokioje gaivališkoje terpėje skamba dar gražiau, nors apie ką jie ten – man sunku suprasti. Na, gal kitų dalyvių klausa geresnė, gal jie aiškiau pagauna žodžius, bet aš su poezija susitinku tik knygoje ir tyloje. Visa kita – tiesiog gamta. Gyvybė. Pavasario šventė. Ir kasmet laukiu tos šventės kaip prasmingiausio metų įvykio. Gaila tik, kad šiemet man nedaug tų galimybių visur sudalyvauti. Seniau aktyviai dalyvaudavau, bet dabar ne. Tekdavo susitikimuose pristatinėti poetus, kalbėti apie jų kūrybą, pasisakyti festivalio konferencijose. Visa tai man daug davė, pirmiausia – žmogiškuoju požiūriu, kaip laiminga galimybė bendrauti. Tačiau viskas praeina, viskas baigiasi. Ypač, kai aš pats nesu poetas ir nelendu drumsti skaidrių poetinių pavasario vandenų savo samprotavimais apie kūrybą. Kam to reikia? Man – nelabai. Ateina laikas, kai baigiasi ir poezija, kai šviesos yra išjungiamos – taip pasakyta vienoje iš nedaugelio prasmingų dainų. Anksčiau būdavau lyg toks intarpas tarp skaitančių poetų, kad jie galėtų pailsėti. Pasakydavau ką nors tokio, reflektuodamas poezijos procesus ir kūrybos svarbą, o tada motyvuoti poetai vėl imdavosi savų skaitymų. Dabar noriu į viską žiūrėti iš toliau, nes pasijusti visiškai nesvarbiam bei tolimam yra gera. Ypatingas lengvumo pojūtis. Reikia būti kaip ir gamtoje – negąsdinti strazdo giesmininko, tegul sau gieda…

Kokią renginio temą ar idėją pabrėžtumėte kaip svarbiausią?

„Poezijos pavasaris“ paprastai būna su kokiu nors šūkiu, lozungu, tema, ypač tose konferencijose, kur skaitomi pranešimai. Įdomu stebėti, kaip tose konferencijose spalvingos poetinės individualybės staiga surimtėja ir tampa kritikais, teoretikais. Na, bet be gilesnio mąstymo nebus ir geros poezijos. Bet tos temos sugalvojamos kiek dirbtinokai, siekiant, kad jos būtų originalios, efektingos, kad medijose sužadintų vaizduotę. Su poezija tai mažai ką turi bendro, labiau gal su filosofija, sociologija, kultūrine antropologija. Bet būna įdomu pažiūrėti į kitų šalių poetus, pajusti, kuo jie gyvena, palyginti su mūsų rūpesčiais. Temų nė neprisimenu, nes per laiką jos visos niveliuojasi, tai yra tiesiog kalbėjimas apie kūrybos procesus skirtingais laikais. O šiemet, be abejo, svarbiausia yra tas absurdiškas, tragiškas XXI amžiaus karas, vykstantis mūsų kaimynystėje. Karas Ukrainoje yra kaip juodoji skylė, kaip stiprus gravitacinis laukas, kuris iškreipia žmogiškojo pasaulio erdvę. Jis veikia visų mūsų mintis, jausmus, temas, kalbėjimą. Net jei ir nekalbame apie karą tiesiogiai, Ukraina vis tiek yra šalia mūsų, net mumyse. Tai, matyt, kad šita tema šiemet turėtų būti svarbiausia. Prieš kelerius metus svarbi buvo kovidinio karantino tema, susijusi su visokiais aimanavimais, kad „mes čia uždaryti“. Nors man tai visai patiko anas laikas, daugiau ramybės, mažiau bruzdėjimo ir visokių pliurpalų, žmonės buvo priversti truputį pabūti su savimi. Antai tūlas kinas suvalgė šikšnosparnį ir štai visas pasaulis buvo priverstas sustoti ir susimąstyti, kas yra žmogus, kuo jis skiriasi nuo gyvūno, jei net jo virusu dalijasi. Bet dabar tai jau pamiršome, nes radosi kitos bėdos. 

Ar „Poezijos pavasaris“ suteikė jums naujų įžvalgų ar perspektyvų jūsų kūrybai?

Aš nesu poetas, gyvenu kiek kitokį gyvenimą, tad ir tas poetų pavasaris yra lyg šventinis laikas, kaip koks poilsis. Esu daugiau stebėtojas iš šalies, bet patiems poetams, manau, kad jis duoda daug ir stiprių impulsų, ypač jauniesiems. Juos ši viešų kūrybos skaitymų šventė stimuliuoja, motyvuoja, ir tai skatina kūrybinį intensyvumą. Tai labai reikalinga, nes kitaip žmogus gali užgesti. Susitikę tuose renginiuose jie gauna impulsų, emocijų, vienas kitą mato, girdi, susipažįsta ir tokio bendravimo vaisiai išlieka daugelį metų. Ir poezijos vertėjų veikla festivalyje labai išryškėja. Labai gerai, kad mes turime tokių poezijai ištikimų vertėjų, verčiančių savo favoritų iš kitų šalių kūrinius. Vytas Dekšnys, Marius Burokas, Kornelijus Platelis, na ir dar daug kitų jaunų vertėjų yra labai svarbūs šiame kūrybiniame procese. Jiems tokie renginiai yra labai reikalingi. 

Kaip, jūsų nuomone, „Poezijos pavasaris“ prisideda prie lietuvių poezijos ir kultūros išsaugojimo plėtros?

Jis intensyvina visą foną, tarsi įelektrina jį, suteikia daugiau energijos viskam. Tas renginys toks matomas, svarbus, reikšmingas. „Poezijos pavasaris“ yra prestižinis renginys. Garbė mūsų kraštui, kūrėjams, rengėjams. Nes apskritai pas mus literatai yra tarsi kažkokie „duoneliautojai“, vis prašantys juos paremti, finansuoti, rašantys paraiškas, priklausantys nuo žemiškų šio gyvenimo veiksnių. Tokia padėtis gali slėgti ir slopinti kūrybą. O ko verta šalis be meno, be tų giesmininkų. Tad tokie renginiai kaip „Poezijos pavasaris“ sutvirtina poetų statusą visuomenės ir jų pačių akyse, skatina pasitikėjimą, motyvuoja juos. 

Ką patartumėte jauniems poetams, rašytojams, norintiems dalyvauti panašaus tipo poezijos ar literatūros renginiuose?

Ką aš galiu patarti poetui, pats toks nebūdamas? Kūryba turėtų būti spontaniška ir laisva. Žinoma, visiems kuriantiesiems reikia kokio nors pritarimo, sveikos kritikos. Iš dėstytojavimo patirties ir daugelio metų redagavimo praktikos, taip pat iš dalyvavimo respublikiniuose jaunųjų filologų konkursuose, prižiūrėdamas poeziją, žinau viena: taip, kūrėjams reikia gero žodžio, supratimo, atsiliepimų. Menininkui tai svarbu, nes literatūros meno esmė yra pranešimas, komunikacija, kreipimasis į žmogų ypatingu būdu, poetine kalba. Meno kūrinys yra dvasinės komunikacijos faktas. Todėl rašytojams svarbu, kad jie būtų perskaityti, išgirsti. Čia yra vienas dalykas. O kitas yra tai, jog jie turi publikuotis spaudoje. Ir nesusižavėti internetinių puslapių, socialinių tinklų efemerija, kur renkami tik patiktukai, bet ir niekas į tų rašančiųjų tekstus nesigilina ir greitai juos pamiršta. Reikia publikuotis realioje spaudoje, laikraščiuose, žurnaluose. Ten vardai yra matomi, įrašomi, regimi. Taip žingsnis po žingsnio kažkas auga. Antras patarimas būtų, jog norint geros kokybės kūrybos, reikia skaityti geras knygas ir gerą poeziją – tai svarbiausia. Kas ką skaito, tas taip ir rašo. Dabar nemažai jaunųjų kūrybos išauga iš televizijos, žiniasklaidos, iš socialinių tinklų, iš nuomonės formuotojų. Tai tarsi meno erozija informacinės visuomenės aplinkoje. Tokia kūryba gali būti efektinga, ji ryškiai užsidega, bet greitai ir sudega kaip šiaudai. Greitai pamirštama, ir niekam neberūpi. O jeigu kūrybingi žmonės skaito rimtą literatūrą ir dar turi laiko ją apmąstyti, gal jų kūryba ir nebūna efektinga, rėksminga, bet ji yra jaučiama ir gali būti išliekanti. Kokios kokybės literatūrą skaitai, tokia ji per tave sugrįžta atgal į pasaulį, nes kūryba – tai sugrįžimo procesas. Dvasinis kultūrinis metabolizmas. Tad svarbu pasirinkti, ką skaityti. Be abejo, geros knygos kartais reikalauja kantrybės, laiko, tai yra darbas – kaip ir klausytis geros muzikos. 

Ar matote tam tikrų pokyčių, tendencijų lietuvių literatūroje ir poezijoje?

Keičiasi pasaulis, keičiasi tikrovė, mūsų gyvenimo būdas. Viskas, mano nuomone, atsiremia į praktiką. Kokia yra žmogaus praktika? Kokia jo egzistencija, tokia yra ir jo pasaulėžiūra. Nuo praktinės veiklos priklauso žmogaus kūryba, kalba, vertybės  ir visa kita. Praėjusioje epochoje pas mus, kaip agrarinės kultūros atstovus, buvo labai stiprus žemės, žemdirbystės, gamtos jausmas. Jis buvo būtinas praktiškai, kaip išgyvenimo galia. Tad ir mūsų kalba buvo gyva, nes susieta su gamtine realybe, su vitaliniais procesais. Žodžiu, buvome gyvai susieti su šia gamtine-agrarine realybe. O dabar, kadangi pereiname į unifikuotą informacinę visuomenę, tai žodis atitrūksta nuo fizinės realybės ir įgyja komunikacinę bei informacinę, instrumentinę reikšmę. Todėl literatūra, jos kalba netenka vitališkumo. Antai Juozo Baltušio kalboje viskas yra gaivališka, regis, gali net pajusti tuos jo „traškius puplaiškius“ ir visą kitą vitalistinį chaosą. Romualdo Granausko kūryboje daug gyvų pajautų, netgi Broniaus Radzevičiaus, egzistencialisto, kalba yra labai gyva, besiremianti ir į kaimo archaiką, ir į modernųjį žmogų. Dar Bitės Vilimaitės kūryboje kalba yra nepaprastai stipri ir taikli. Atrodo, tik vienas žingsnis iki fizinio gyvenimo tikrumo. Kiekvienas jos žodis geba „pagauti“ tikrovę. O dabar mūsų kalba, mūsų žodžiai atitrūksta nuo realybės ir pradeda pleventi neaiškioje informacinėje ir psichologinėje erdvėje, atsiveria globalūs unifikuoti pasauliai, kitokia ir problematika. Atsiranda nauji žmogiškumo laukai, kuriuose formuojasi šiek tiek kitoks individas, kitokia kultūrinė tapatybė ir kitokia savastis. Taigi, keičiasi pasaulis, keičiasi žmogus, todėl keičiasi ir kalba, o su ja ir literatūra. Toje kaitoje žmogus iš naujo turi susikurti santykį su savimi, su pasauliu ir gilintis arba į save, arba į aplinką. Globalioje aplinkoje jis jau tarsi perrašo viską, įtraukia į save, sukurdamas tarsi tais pačiais žodžiais naują kalbinį pasaulį. Ryškiausias pavyzdys – Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“ – knyga, kur ji, būdama Australijoje, aprėpia viską: ir istoriją, ir papročius, ir visokius daiktus, ištraukdama juos iš anglų kalbos ir integruodama savo gimtajame kalbiniame pasaulyje. Ji kalbiškai perkuria pasaulį, kuriame ruošiasi gyventi. Įkūnija naują tikrovę per savo lietuviškąsias patirtis. Tad atsiranda labai įdomių ir kūrybingų pasaulio transformavimo pavyzdžių literatūroje. Kažkoks Rumšiškių fenomenas, sodybų perkėlimo metas. Bet tam reikia ypatingo kūrybingumo, sąmonės jautrumo. Juk ir svarbiausia sąlyga kūrėjui visad buvo jautrumas pasauliui ir aplinkai. Anais kaimiškais laikais buvo kitoks jautrumas. Nes ką tu anuomet matei aplink save? Ogi karvę, kiaulę, kaimyno užtvarus, baltą katytę, kurią numušė vaikas. O šiandien jautrumas kitoks. Personažai blaškosi po visą pasaulį, kaip kad Gabijos Grušaitės knygose, šąla jame ir bando jį prisijaukinti. Šiame informaciniame pasaulyje, kur viskas laikina, greitai kinta, žmogus nespėja susiformuoti kaip asmenybė: jis yra toks fragmentuotas, trumpalaikis, nesubręstantis niekuomet iki galo. Nes nėra pastovios vietos, pastovaus darbo, tada nėra ir pastovių santykių, arba juos nuolat perkuriame. Mes lyg nepastebimai pradedame gyventi virtualioje realybėje.

Šiais laikais, ypač paskutinį dešimtmetį, matoma aktyvi meninė veikla socialiniuose tinkluose: kuriami mini serialai, eilės, filosofiniai apmąstymai, dalijamasi gyvenimo nuotrupomis, reklamomis (kai anksčiau visa matydavome laikraščiuose, žurnaluose, knygose). Kaip manote, ar skaitmeninė erdvė nurungė spaudą ir kaip bus ateityje? Ir kodėl tai gerai ar blogai?

Čia galvoju apie jaunuosius. Senųjų juk nepakeisi, arba jų tiesiog jau nebėra… Nors jaunoji karta kiek truputį atitrūkusi nuo realaus gyvenimo ir užsidariusi savo subjektyvumo burbuluose, visgi jauni žmonės yra kūrybingi. Bet šis laikas turi ir savo pavojų, gyvename totaliniame pagundų lauke. Daug gyvasties iš jaunojo žmogaus išsiurbia toji vampyriška internetinė erdvė, kurioje jie kažką publikuoja, kažką rašo, dalijasi, bet viskas ten pat tuoj užgęsta. Įkelia visokius storius, juose kažką įdomaus parodo, bet po 24 val. to nebėra. Toji kūryba virtualiose terpėse taip greitai kinta, ji nesusikristalizuoja, nenusistovi, nesusiformuoja į knygas. Bet, kita vertus, socialiniai tinklai leidžia mums pasitikrinti save, susilaukti skaitytojų reakcijos. Pats kažkada veidaknygėje publikuodavau savo rašinėlius, visokius esė, ir būdavau didžiai savimi patenkintas, jausdavausi reikšmingas. O kai ten sulaukdavau kritiškų komentarų, pasijusdavau nekaip. Jie mane įžeisdavo, supykdydavo. Tai elementari tuštybės reakcija, nieko ypatingo, visiems taip pasitaiko. Bet tai buvo geros pamokos. Imdavau rimčiau galvoti ir suvokdavau, kad toji kritika galbūt yra teisinga. Tai nušlifavo mano egocentrines briaunas, išmokau žiūrėti į tekstą kitomis akimis, objektyviau, atsirado pagarba adresatui, jo supratimas. Rašantysis tampa rašytoju tada, kai su pagarba atranda skaitantįjį, kuriam jis rašo. O jeigu rašantysis rašo pats sau ir mėgaujasi rašymu, tai jau grafomanija, patologinis poreikis džiaugtis savimi rašant. Taigi tie žmonės, kurie siekia saviraiškos socialiniuose tinkluose, jie irgi įgyja patirties, išmoksta prasmingai bendrauti. Kaip jau sakiau, viena iš kūrybos funkcijų yra komunikacinė. Jie darosi matomi, o tai jau brandos ir socializacijos kelias. Dar viena naujųjų laikų tema: nūnai randasi nemažai žmonių su visokiomis psichologinėmis problemomis, ir jie darosi vis atviresni, nebijo jas išsakyti ir ieško sprendimų. Reiškia, tarp rašančiojo ir skaitytojų randasi pasitikėjimas, nebėra tos sienos, kokia būdavo kuriama autoritetinės visuomenės laikais.  Tas žmogiškasis matmuo socialiniuose tinkluose tikrai yra, ir jis daug kam padeda gyventi. Be kita ko, toje aplinkoje randasi visokių teigiamų kūrybinių sumanymų, iš ten kyla nemažai praktinių ir terapinių knygų. Galbūt ypatingos vertės tokios knygos neturi, bet tai sveikas reiškinys, rodantis, jog žmonėms kažkas yra svarbu, kad jie rūpinasi savimi ir rūpinasi kitais. Kitiems tai kelias į literatūrą. Iš tokių rašymų kažkas pradeda kristalizuotis ir išauga tokios knygos, kaip, pavyzdžiui, Eglės Frank („Mirę irgi šoka“). Atsiradusi knyga jau yra visai kitoks savęs įprasminimo lygmuo, ji darosi matoma visiems ir nepaskęsta veidaknygės įrašų masėje. Knyga yra fizinis daiktas, realybė, teikianti tam tikrą dvasinį turinį, ir ji jau nebus vien elektromagnetinis krūvis, kurį galime lengvai sukurti, kopijuoti, ištrinti ir vėl sukurti. 

Dabar populiaru gilintis į savo dvasinį pasaulį, rūpintis psichologine sveikata. Kaip manote, kuo tai svarbu žmogui ir kaip tai veikia jo gyvenimą?

Mūsų laikais žmogus darosi sąmoningesnis, drąsesnis ir atviresnis. Mano jaunystės laikais mes sirgome didele baime: bijojome prisipažinti, kad bijome, ir toji baimė dar labiau sustiprindavo visus mūsų kompleksus, sugrūsdavo visus nerimus į vidų. Ir padarydavo mus trapius, pažeidžiamus, lūžtančius. Visos tos baimės tik stiprina ego ir skatina uždarumą, dvasinę izoliaciją, kurioje tu gyveni lyg kalėjime. Kai esi toks įsitempęs, kai stengiesi įtikti visuomenei ir vaidini herojų, tai tau baimė ne vien sprandą surakina, toji įtampa mus surakina dvasiškai ir emociškai. Tampame nebeautentiški, neturime savo balso, mūsų saviraiška netikra ir dėl to kenčia ne tik kūrybingumas, bet ir visa mūsų gyvenimo kokybė. Tiesiog nebegalime ir nebemokame bendrauti su žmonėmis. Imame jų bijoti. Nepriklausomybės atkūrimo laikais taip jau sutapo, kad ėmė laisvėti ne tik tauta, visuomenė, bet ir žmogus. Tada radosi kitas kraštutinumas: įsigalėjo ekscentriškas atviravimas, kartais netgi narciziškas savęs demonstravimas, mėgavimasis net savo kompleksais. Tuo laiku suklestėjo tokia kūryba, kaip Jurgos Ivanauskaitės, Ričardo Gavelio. Sakytume, maišto literatūra, kuria bandoma sankcionuoti nenormalumą kaip normą. Pasitelkiama ir modernistinė ekspresionistinė stilistika, dariusi poveikį kaimiškos literatūros išaugintam skaitytojui. Bet tai dabar nebemadinga, tokios stilistikos bei saviraiškos analizuojamos tik studentų auditorijose. Normaliems skaitytojams reikia tikroviškesnių, nuoširdesnių knygų. Mažiau pykčio ir mažiau ekscesų. Dabar žmogus nori nusimesti kaukes ir rimčiau pažvelgti į save. Dažnai skaitau jaunų žmonių pamąstymus tiek spaudoje, tiek ir toje pačioje internetinėje erdvėje ir taip pagalvoju, pagaunu save mąstant, kad tas jaunimėlis labai išmintingas, tokiame amžiuje kaip jų aš taip giliai nemąsčiau ir jokių sprendimų nedariau, siekiau tik prisitaikyti prie unifikuotų provincialios visuomenės reikalavimų. Ir jokių problemų savyje nenorėjau matyti. Aš jų tiesiog bijojau, įsivaizdavau esąs kietas, būtent toks, koks turi būti tikras vyras, ypač grįžęs po armijos. Tokį ir vaidindavau, nors toks nebūdavau. Dabar žmonės nebijo bijoti. Ir tas nebijojimas bijoti daro juos stipresnius ir lankstesnius. Kaip vienas anų laikų poetas, berods, Arsenijus Tarkovskis sakė savo eilėraščiuose: tai, kas kieta ir tvirta – lūžta, o tai, kas yra švelnu, jautru – išgyvena. Na, kažkas panašiai. Kita vertus, kiekviena epocha turi savo pavojų. Ir kai pagalvoju apie visus tuos baisius ir skaudžius įvykius, kaip kad narkotikai ir dar daugybė kitų dalykų, kurių nei nežinome… Pasaulis visada yra pagundų ir išbandymų laukas. Štai ir dabar čia sėdėdami, fone ne veltui girdime skambančius varpus, žadinančius sakralumą, šventinančius erdvę ir varančius visą blogį lauk.

Koks jūsų santykis su tikėjimu, filosofija? Kokie šiuo metu jūsų mąstymo ir patirties procesai, kaip jie atsispindi jūsų kūryboje?

Sudėtinga tema. Tarkim, tikėjimą suvokiame kaip dvasinio tobulėjimo kelią. Nupuolusio elemento bandymą atrasti ryšį su visuma. Kad atrastum tą ryšį, turi aukoti savo atskirumą ir gyventi dėl visumos, dėl kitų, dėl artimo savo. Dvasinės veiklos principas yra labai paprastas: tai gebėjimas aukotis. Nes yra tik du keliai: arba tu esi su pasauliu ir pasauliui, arba tu atsiskiri nuo jo ir stovi egoistiškai, savanaudiškai. Vienas kelias yra laisvės erdvė, kitas – egocentrinio uždarumo kalėjimas. Taigi yra laimės kelias ir kančios takelis. Einant didžiuoju keliu atsiveria pasaulio visuma ir gyvybės šventumas. Jame tu ir pats esi gyvas, tik dažniausiai nesusivoki savo tikrojo statuso. Tikėjimo kelias leidžia keisti savo suvokimą, išplėsti sąmonės, o tuo pačiu ir savo paties ribas. Kaip tą šventumą, kuriame esi, įvertinti, įvardyti, kaip pasverti ir apibrėžti tikėjimą – tai man jau sudėtinga atsakyti. Nesu fundamentalistas, nebandau apsimesti tiesos turėtoju. Kai klausiame – kas yra tikėjimas, kas yra Dievas? – atsakymo turėtume laukti kažkur iš anapus. Visa kita – žmogiškieji žodžiai, verbalizmas, sugundyto proto spekuliacijos. Bet tikėjimas kaip religija, žinoma, turi konkrečias kultūrines formas. Santykis su transcendencija išauga iš konkretaus kultūrinio konteksto, iš konkrečios egzistencinės realybės, bet apie tai nenorėčiau daug kalbėti, nes apie tai yra prirašyta kalnai knygų. Tikėjimas yra tiesiog teisingas gyvenimas, o kas daug kalba apie tikėjimą, tas yra tiesiog per daug susirūpinęs savimi. Šventraščio žodžiais įrodinėja savo buvimo teisingumą. Kai esi susirūpinęs savimi, pasaulį laikai priemone pasiekti savo tikslus, nuolat žiūri, kur ką gauti, kokios naudos išpešti – toks instrumentinis požiūris įkalina žmogų pačiame savyje. Ir tai yra blogio ir nelaimės kelias. Ne todėl, kad darai blogį pasauliui – tai jo nepagadins, bet pražudysi save, išskrisdamas iš tos visumos. Mano filosofijos kelias, kurį praėjau, buvo senovės Indijos filosofija, upanišadų metafizika, budizmas. Ypač jaunystėje viskas buvo įdomu ir padėjo užsimiršti, pakilti virš kasdienybės rūpesčių. Vėliau – Vakarų filosofija, pradedant Antika. Artimiausia man yra Imanuelio Kanto transcendentalinė filosofija. Ypač moralinis imperatyvas, kuris, kai atradau, yra universalus. Moralinio imperatyvo esmė – aukos principas. Tai gyvenimas kaip pareiga, dalyvavimas dieviškame aukos ir aukojimosi rate. Kaip pasakyta induizmo filosofinėje religinėje poemoje „Bhagavad Gita“, auka yra pasaulio ratas, Dievo buvimo būdas ir forma. Vakarų civilizacijos moralinio repertuaro centrinis simbolis yra krucifiksas, dieviškosios aukos idėja. Kristijono Donelaičio „Metuose“ idėjinis ir konstruktyvinis principas irgi yra gyvenimo kaip pareigos suvokimas. Individas jungiasi su visuma, aukoja save visumai, iš kurios ir pats yra atsiradęs, kaip tos šventos visumos dalis. Tad suderini save su pasauliu („viežlyvojo“ statusas) ir gyvenimą suvoki kaip pareigą šeimai, tautai, žmonėms, pasauliui ir net gamtai. Atrandi save kažkokiame universume, kuriam esi kaip jo amžinoji dalis. Taip daraisi integruotas, prisilieti prie amžinybės, begalybės ir nemirtingumo, nes „pasaulis yra begalinė idėja, kuri nemąstoma“, anot I. Kanto. Taigi apie tikėjimą ir filosofiją galima daug samprotauti, bet praktinis principas paprastas: dvasingumas ir išmintis tai gebėjimas aukotis dėl kitų. Bet tai tik idealas, siekiamybė, o šventųjų tarp mūsų nėra, bent jau aš dar nė vieno nesu sutikęs. Kaip tik tai ir leidžia džiaugtis, kad tikėjimas turi prasmę. Jis rodo kryptį ir suteikia žmogui šventumo perspektyvą. Krikščioniškoji Vakarų civilizacija suformavo žmogų kaip asmenybę, įdiegė humanistines vertybes. Žmogus kaip Dievo kūrinys yra nelygstamos vertės. Be krikščioniškojo civilizacijos komponento būtume kaip kokie kalbantys gyvuliai, anot Aristotelio. Kažin, ar senovėje visada būčiau laikomas žmogumi? Gal būčiau koks nors baudžiauninkas, tikriausiai mane luptų feodalai, nes jie tai „nuo Dievo“, o aš tik darbinis gyvulys, mokantis kalbėti. Tad tikėjimas ir krikščionybė mums, tikime mes ar ne – gyvena mumyse kaip integrali mūsų europietiškosios tapatybės dalis. 

Ką manote apie jaunus žmones, koks šiuo metu jų dvasinis lygmuo?

Manau, kad mūsų vartotojiškame pasaulyje jauni žmonės turėtų mokėti išsiugdyti imunitetą, atsparumą netikroms vertybėms. Atrodo, kad dabar jauni žmonės yra mąstantys, jų neapkvailinsi, nesuklaidinsi taip lengvai. Jie moka rinktis vertybes ir gyvenimo orientyrus, nors tos vertybės ganėtinai reliatyvios. Vieną dieną vienokios, kitą – kitokios. Na, juk gyvenimas ir yra dvasios judėjimas, neturime būti  sustabarėję, kategoriški su savo principais. Mane stebina, kad tiek daug jaunimo dabar renkasi Bažnyčią. Sovietmečiu atrodydavo, kad krikščionybę su jos stebuklinėmis pasakomis gali rinktis tik nelabai racionalūs seni žmonės ir tik dėl mirties baimės. O mes turime ieškoti „racionalaus dvasingumo“, kuris yra kažkur kitur, ne mūsų provincialioje parapijoje. Tai daugelis nukrypome į mistiką, ezoteriką, iškeliavome į Rytus, nieko savo ten neturėdami. Kai kurių sąmonę žalojo maginės praktikos. Dabar jaunimas kritiškesnis ir drąsesnis. Nebijo Bažnyčios, kai manyje toji iracionali baimė dar kažkaip egzistuoja. Dabar yra tolerancijos epocha, požiūrių įvairovė, pasirinkimų laisvė. Kita vertus, kartais randasi ir vertybinio nihilizmo, dvasinio išglebimo. Dabar dėl savo pažiūrų nereikia aukotis. O ir keisti jas nesudėtinga. Sunku apibrėžti tą dvasinę jaunimo būseną, viskas labai įvairu, gyva ir viskas  kinta, mainosi. Aš ir neturiu noro vertinti, spręsti, apibrėžti. Upės vandenys juk neturi formų, tik krantus. 

Esate žinomas kaip šeimos žmogus, šilta asmenybė. Gal pasidalintumėte, ką jums reiškia šeima, kokią vietą ji užima jūsų gyvenime, kūryboje?

Na taip, žmogui be šeimos yra sunku. Aišku, yra žmonių, kurie gali būti vieni, arba jiems šiaip gyvenime nesusiklosto – ne man spręsti – bet manyčiau, kad žmogui vienam yra sunku. Aišku, šeimyninis gyvenimas nėra rojus, tai daug pareigų, rūpesčių, atsakomybės. Ne visiems tai pakeliama. Šeima yra žmogaus išbandymo ir patikrinimo institucija. Santuokos įžadai yra nemažiau svarbūs kaip kunigo ar vienuolio, nes įžadais susieji save su kitu žmogumi ir aukoji jam visą savo gyvenimą. Aukoji pasirinkimo laisvę. Rimta santuoka yra negrįžtamo pobūdžio. Už nerimtas reikia mokėti arba savo sąžine, arba vaikų nelaimingu gyvenimu. Lengviau yra kunigui sugrįžti į pasaulietinį gyvenimą nei asmeniui sugriauti šeimą. Na, tai tik mano toks požiūris, juk daug kam visos tos problemos, sprendžiant iš atviravimų spaudoje, yra kasdieniškas reikalas. Tuoktis daug kam yra smagu, apie atsakomybę galvoti tenka vėliau. Antai santuokos įžadus priimi  su malonumu, o po to nustebęs žiūri, kad mūsų išrinktieji nebe tokie mieli, kaip atrodė pradžioje. Šeimyninis gyvenimas patikrina mūsų brandumą. Tai išbandymas, kurį arba išlaikai, arba ne. Šeimos institucija turi ir eschatologinę reikšmę: tai būdas individui nušlifuoti savo egoizmo kampus, kietą deimantą paversti skaidriu briliantu. Santuokoje du malonumų siekiantys egoistai nušlifuoja vienas kitą ir tai reiškia išsipildžiusį gyvenimą. Arba regresas, maištas prieš pareigas ir sugrįžimas į infantilišką būseną, kai gyvenama dėl savęs paties, izoliacijoje. Šeimoje tu įgyji visas savo reikšmes: ir vyro, ir žmonos, ir tėvo, ir motinos. Ir kai priimi gyvenimą kaip pareigą, kai gyveni su kitu ir dėl kito, o ne savo malonumui, ne skolon, tada tavo sąžinė rami, ir tai yra išgryninta dvasinė būsena. Antai ritualinis ramybės palinkėjimas Šv. Mišiose: ramybė yra dvasinė jėga, ramybės būsena reiškia, kad tavo sąžinė yra švari, o švari ji todėl, kad  pripažinai savo žmogiškąjį netobulumą ir išpažinai savo nuodėmes. Pirma prisipažįsti, koks esi, po to gali tikėtis ramybės. 

Kaip manote, ar literatūra turi socialinę atsakomybę? Jei taip, kokia ji?

Literatūra netarnauja socialinei atsakomybei, ji nėra tarnaitė. Kūryba yra laisvos sąmonės raiška. Tačiau toji laisvė yra tiesos ieškojimas. O tiesa paprasta – visų vertybių matas yra žmogus. Ši humanizmo maksima gimė dar Vakarų civilizacijos aušroje Antikoje. Ir menas yra vertingas tiek, kiek per jį nušvinta žmogaus idėja. Ne kaip dogma, bet kaip atradimas. Tik tokia literatūra yra išliekanti, ir tik tokia literatūra formuoja visuomenės sąmonę, moralę, žmonių sambūvį. Tarkim, Jonas Biliūnas mūsų kultūroje neabejotinai yra moralinės sąmonės, sąžinės balso ugdytojas. Bet vėl – menas netarnauja, jis nėra ideologijos forma. Jis yra laisvas, nes meno priemonėmis laisvai išreiškia žmogiškojo gyvenimo vertę ir grožį. Manau, menininkas yra tas, kuris iš prigimties, iš kažkokios Dievo dovanos myli žmogų ir gyvenimą. Menas negimsta iš pareigos, o tuo labiau iš neapykantos. O gera literatūra aukština žmogiškumą, leidžia išgyventi egzistencines dramas – asmens išbandymus, tapatintis su veikėjais, ji neišvengiamai formuoja mūsų sąmonę. Manyčiau, šis procesas prasideda nuo pirmųjų vaikiškų knygelių, kuriose perduodama svarbiausia žmonijos išmintis. 

Jūsų nuomone, kokia galėtų būti literatūros ir poezijos ateitis?

Manau, niekas nesikeičia. Gal tik raiška, meninė kalba. Kai prieš kelias dešimtis metų atsirado naujosios technologijos, atrodė, kad jos pakeis knygą. Kad literatūra bus kitokia. Interaktyvi ir pan. Bet niekas nieko nepakeitė. Ir dabar daugeliui žmonių be jokios abejonės svarbiausia yra daiktiška knyga, kurią gali paimti į rankas. Ir knygos kaip žmogiškosios kūrybos forma visada bus reikalingos. Jos mums padeda gyventi. Knygos yra reikalingos žmogui, žmogiškumui. Literatūros dinaminį procesą sudaro du komponentai: tradicija ir novacija. Nėra geros literatūros be tų dviejų komponentų. Kūrėjas viena koja visuomet remiasi į tradiciją, kita – žengia žingsnį pirmyn. Taigi knyga mums patvirtina tai, ką mes numanome arba žinome, o taip pat pasako kažką naujo, kokie mes tampame. Kūryba kuria ir žmogų. Literatūroje žmogus visada tas pats. Jis nori būti laimingas ir bijo mirties. Viskas ten – apie meilę ir mirtį. Ir nieko naujo.