Projektas „Šeimų draugystė“. Kvietimas dovanoti santykį

„Šeimų draugystė“ – tai Vilniaus arkivyskupijos parapijų programa, kviečianti tapti į Lietuvą atvykusių ukrainiečių šeimų draugais. „Šeimų draugystės“ tikslas – kurti ryšius tarp lietuvių ir ukrainiečių šeimų, palaikyti atvykusius ukrainiečius emociškai ir kartu pagelbėti kasdieniais buitiniais klausimais, taip pat – kviesti bičiulystei bendruomenėje. Programą koordinuojanti „Carito“ darbuotoja Gintarija Sedrisovienė dalijasi, kaip vystėsi šios savanoriškos veiklos idėja, kokia jos misija karo kontekste, kokių iššūkių ir bendrystės akimirkų patiria savanoriai ir jų globojami ukrainiečiai.

Gintarija, „Carite“ šiuo metu dirbate konkrečiai su pagalba ukrainiečiams. Gal galite plačiau papasakoti, kokios šiuo metu jūsų veiklos ir kaip atsirado „Šeimų draugystės“ projektas?

Prasidėjus karui, iškart kirbėjo mintis, ką daryti. Kadangi apie dešimt metų savanoriavau „Carite“, vėl atėjau būtent čia ir man pasiūlė koordinuoti parapijų programą „Šeimų draugystė“. Taigi, su šia programa darbuojuosi pusę metų. Tikslas buvo sutelkti Vilniaus arkivyskupijos parapijas – kviesti šeimas arba pavienius asmenis draugauti su ukrainiečių šeimomis arba asmenimis. Viskas prasidėjo nuo to, kad siuntėme laiškus į skirtingas parapijas, kviesdami kunigus atsiliepti ir pradėti savo parapijose šią programą. Atsiliepusiųjų prašėme parapijoje rasti po du žmones, kurie sutiktų koordinuoti tolesnius veiksmus. 

Tuomet ir prasidėjo darbas su atskiromis parapijomis – pirmiausia, viešinome projekto idėją, pavyzdžiui, skelbimuose po Šv. Mišių ar internete. Pirmoji parapija, su kuria pradėjome bendradarbiauti, buvo šv. Kazimiero parapija su kunigu Vytautu Sadausku. Iš jo gavome sąrašą su trisdešimt šeimų, atsiliepusių draugystei su ukrainiečiais. Išsigryninus poreikius ir lūkesčius, liko septyniolika šeimų. Jas pasikvietėme į šv. Kazimiero parapiją, susipažinome, aptarėme, kodėl žmonės atsiliepė draugauti. Kai kurie „Stiprūs kartu“ dėka jau buvo apgyvendinę ukrainiečius. Kiti, kurie neturėjo tokios galimybės, norėjo padėti kaip nors kitaip. Su lietuviais pildėme anketas, kurios vadinosi „Noriu būti draugas“ – žmonės rašė savo amžių, gyvenamąją vietą, pomėgius, kiek šeimos narių bendrautų, kokio jie amžiaus, kokiomis kalbomis kalba. Taip pat rašė savo galimybes – ar bendrauti galėtų tik savaitgaliais, ar vakarais po darbo.

Karo pradžioje pirmoji „Carito“ pagalbos ukrainiečiams vieta buvo Paco g. 4, kur pradėjome dalinti drabužius. Atvykę žmonės dažnai rankose laikydavo tik paketuką su dokumentais ir viskas. Apranga kartais net neatitikdavo sąlygų – kai kurie buvo apsirengę taip, kaip išbėgo iš namų. Iš pirmųjų į Lietuvą atbėgusių šeimų dauguma buvo mamos su vaikučiais, kartais – močiutė ir senelis. Tenai aš, apsirengusi „Carito“ liemene, su kortele, segtuvu rankose tiesiog būdavau ilgesnį laiką toje erdvėje, vaikščiodavau – visada turėdavau kokius nors ženklus, kad aš esu iš tam tikros organizacijos, nes jie jautėsi baugiai, nesaugiai. Po truputį pradėdavau juos kalbinti, pristatydavau „Šeimų draugystės“ programą. Nepaisant sunkumų, streso, buvo noras draugystei, bendrystei. Buvo galima jausti viltį. Kaip minėjau, lietuviai pildė anketas „Noriu būti draugas“, o ukrainiečiai pildė anketą „Ieškau draugo“, kurioje reikėjo įrašyti savo vardą, metus, kiek šeimos narių yra atvykę, kokiomis kalbomis kalba. Klausdavome ir apie pomėgius, o jie stovi, žiūri ir nesupranta – juk nori tik bendravimo, pagalbos.

Turėdama lietuvių ir ukrainiečių anketas, pagal jų amžių, vaikų amžių, pagal gyvenamąją vietą, kur jiems buvo suteiktas būstas, ir kalbas, kuriomis kalba, rinkau, kas su kuo galėtų pradėti draugauti. Buvo toks sunkumas, kad atvykę ukrainiečiai retai kalbėdavo angliškai. Į svetimą kraštą atvykusiems ukrainiečiams reikėjo paprastos kasdienės pagalbos – padėti susirasti reikiamą informaciją, kur kreiptis, kur ieškoti, kaip susiorientuoti. Šios programos pagalba suvedant šeimas nebuvo tikslo padėti tik materialiai – tai pagalba, dovanojant santykį, kad žmogus, atvykęs į svetimą šalį, nebūtų vienas ir vienišas. Turėdamas tokį draugą, gali bet kada paskambinti, ko nors paklausti, kartais tiesiog išsikalbėti. Turėdami tokį santykį ukrainiečiai jautėsi saugesni, jiems tai buvo labai svarbu. 

„Carito“ noras buvo padėti ukrainiečiams integruotis į mūsų visuomenę. Geriausias būdas to siekti – per šeimą, per santykį. Dabar, jau pusę metų stebėdama, kaip vyksta ši programa, matau, kad tai kartu labai gera, aiški žinutė ir mūsų, ir jų vaikams. Jie mokosi atverti duris, pradėti bendrauti, kurti draugystę, dalintis, pakviesti šeimą pietų, tiesiog megzti ryšį. Ignalinoje vykusiame renginyje ukrainiečiai dalinosi, kad grįžę į Ukrainą pasakos apie Lietuvą, kurioje gyvena tokie geri žmonės. Kai kurie susigraudinę sakė – mes juk niekuo nenusipelnėme tokios jūsų pagalbos. 

Kaip programos savanoriams sekasi bičiuliautis su ukrainiečių šeimomis? Ar vyksta bendri šeimų susitikimai parapijose?

Vilniaus arkivyskupijoje šiuo metu yra keturiolika dalyvaujančių parapijų – apie 100 lietuvių šeimų arba asmenų ir 100 ukrainiečių. Suvedus lietuvių ir ukrainiečių šeimą, pirmas lūkestis buvo toks, kad lietuviai skambintų ukrainiečiams nors kartą per savaitę, pakalbintų, paklausinėtų. Kai kurie iš karto buvo labai atviri, kai kurie uždaresni. Kiek vėliau lietuviai kvietė kur nors išeiti, pasivaikščioti, ateiti į svečius. Kitas mūsų žingsnis buvo pakvietimas į pačią parapiją. Susitikę, pamatę vieni kitus, ukrainiečiai susipažįsta, klausinėja, kas iš kokio regiono – pasitaiko ir taip, kad toje pačioje parapijoje susitinka žmonės, atvykę iš to paties Ukrainos regiono. Kai kurios parapijos tokius susitikimus rengia net kas mėnesį – paruošiama bendra veikla, vaišės, užsimezga draugystė. Dar vykstant susitikimui, vaikai jau klausinėja, kada bus kitas. Vaikams, ypač gyvenantiems bendrabučio kambarėlyje ar atokesniame rajone, labai trūksta bendravimo, santykio. O parapijoje susikuria kaip ir šeima, bendruomenė, dalinamasi ir patirtimi, ir daiktais, vaikų drabužėliais. Lietuviai, pavyzdžiui, dabar dalinasi ir rudens gėrybėmis – obuoliais, moliūgais. 

Neseniai turėjome gražią patirtį – Kalvarijų parapijoje vyko veiklų mugė, o išvakarėse ukrainietės ir lietuvės rinkosi „Carito“ patalpose ir kepė pyragus. Moterys atsivedė ir vaikus. Triūsiant virtuvėje atsirado dar gilesnis ryšys, pradėjome kalbėtis ir apie sunkius, skausmingus dalykus. Vienas berniukas, virtuvėje gerdamas kakavą, sako: aš taip gerdavau kakavą savo namuose, virtuvėje. Vaikui kilo tokia asociacija, pasijautė tarsi namuose. O šiuo metu jo namai jau sugriauti. Lietuviai atsivėrė ukrainiečių šeimoms, o jie po truputį atvėrė savo širdis. Ukrainiečiai labai džiaugiasi, kad čia gyvendami turi draugų, bendruomenę, gali kreiptis pagalbos. 

Gražių istorijų yra labai daug. Buvo atvykusi vyresnio amžiaus mama su dukra. Dukra buvo labai prislėgta, jai nieko nesinorėjo. Kai sujungėme jas su lietuvių šeima, suplanuotus susitikimus jos nuolat atšaukdavo. Esu labai dėkinga tai lietuvių šeimai, kuri visgi sugebėjo kantriai išlaukti. Po kurio laiko jie kartu išėjo pasivaikščioti – iš pradžių tyliai, ramiai, žmonės nenorėjo net kalbėtis. Galiausiai, kai vasarą jie nuvyko prie jūros, ta dukra pradėjo šypsotis ir sako:„Aš pirmą kartą per visus šituos mėnesius pamiršau karą“. Taigi, draugystė, santykiai nebūtinai iš karto būna lengvi. Yra tokių žmonių, kurie labai sužeisti, labai ilgisi artimųjų, savo šalies, jiems nieko nesinori. Nuolankumo, laiko, kantrybės dėka pavyksta kur nors pakviesti, pakalbinti ir tokius žmones. Maži vaikučiai dažniausiai greitai pradeda džiaugtis, žaisti, bėgioti, dūkti, o su paaugliais būna jau visai kitaip. Kapišonas ant galvos, sėdi sukryžiavę rankas. Per pirmus susitikimus tyrinėja, stebi, kas vyksta, po kiek laiko atsiranda pasitikėjimas, atsiveria ir paaugliai po trupučiuką, tarp paauglių užsimezga draugystė.

Emocinę, finansinę ir kitokią pagalbą nuo karo bėgantiems ukrainiečiams teikia įvairios organizacijos. Koks pagrindinis jūsų koordinuojamos „Carito“ programos vaidmuo, kokių iššūkių kyla?

„Šeimų draugystės“ programa yra tęstinė. Kai kurios šeimos draugauja jau pusę metų. Yra ir tokių šeimų, kurios jau grįžo į Ukrainą, bet santykis su lietuviais nenutrūko, jie ir toliau susiskambina. Tai ne šiaip patenkintas poreikis – suteikiama saugumo, ramybės, žmogus žino, kad  nėra vienas, nėra apleistas. Deja, norinčių bendrauti ukrainiečių šeimų yra daug daugiau negu lietuvių šeimų. Gyvename vartotojiškoje kultūroje,  atėjus sunkiam laikui atrodo, kad štai pasirūpinsiu savo šeima, savimi. Šeimos, prisijungusios prie projekto, atsiveria ir apsisprendžia padėti, būti kartu su kitu, kuriam yra dar sunkiau. Pervesti pinigų sumą, atnešti dėvėtų drabužių yra daug paprasčiau negu dovanoti santykį ir įsipareigojimą būti su tais žmonėmis. Sudėtinga ir tai, kad atvykę ukrainiečiai ne visada iš karto būna atviri ir džiaugsmingi, reikia žmogų suprasti, išlaukti. 

„Carite“ yra ir galimybė nemokamai ateiti pas psichologą – dažnai į svetimą šalį atvykę pabėgėliai jaučia stiprų liūdesį, apatiją, ilgesį, tačiau dažnai, deja, tokios pagalbos atsisakoma.

Tad kartais lietuviams savanoriams tenka tiesiog išklausyti, žmonės nori išsikalbėti. Aš ir pati ne kartą esu taip bendravusi su ukrainiete – pavyzdžiui, sėdėjome mašinoje, ji palūžo, pradėjo verkti, ilgėtis namų. Po pokalbio nusišluostė ašaras ir pasakė, kad palengvėjo. Tad kartais, kai nepavyksta pakviesti pas psichologą, gelbsti mūsų santykis, galimybė tiesiog išsikalbėti. Moterys namuose prie vaikų būna stiprios, kai kurios turi ir po kelis darbus. O kai mes bendraujame, jos pradeda tiesiog „lūžinėti“ nuo tos įtampos ir streso. Šeimos draugas yra žmogus, su kuriuo galima išeiti pasivaikščioti, susiskambinti – tai labai svarbu. 

Minėjote, kad užpildžius anketas dalis savanorių atkrito, lietuvių šeimų savanorių trūksta. Kokių savybių reikia žmogui, norinčiam prisijungti prie šios programos savanoriauti, ar kiekvienas gali įsipareigoti?

Pastebiu, kad atviri ir veiklūs žmonės, kurie jau kažkur tarnauja, atsiradus dar naujam poreikiui, vargui, atsiveria dar daugiau. Šeimos, žmonės, kurie ir taip jau daro daug, nori padėti dar labiau. Turbūt taip ir išeina, kad jeigu atsiveri, ateina tam tikra grąža, jėgos. Yra tikrai daug nuostabių šeimų, bet tokia mūsų kultūra – kartais bijoma atsiverti, atidaryti namų duris. Labai gražu, kad   dažniausiai savanoriauti pradeda moterys, po kiek laiko, mėnesio ar dviejų prisijungia ir jų vyrai, vėliau įsitraukia ir vaikai. Nuostabu, kai kartais taip susidėlioja, kad abiejų šeimų vaikai muzikuoja, piešia ar pan., kadangi bičiulių ieškome ir pagal bendrus pomėgius. Turime labai menišką, kūrybingą studentę, kuri rašo knygą. Ją suvedėme su lietuve studente, kuri yra režisierė – ir štai jos žada ką nors kartu sukurti. 

Minėjote, kad daug atvykusių ukrainiečių nori mokytis lietuvių kalbos. Kokia šiuo metu situacija – ar kalbos nori mokytis, nes artimiausiu metu nemato galimybių grįžti į gimtinę, ar labiau dėl emocinių aspektų, noro kalbėti šalies, kurioje šiuo metu gyvena, kalba?

Taip, ukrainiečiai dažnai įvardija, kad labai nori mokytis lietuvių kalbos. Turėdami juos apgyvendinusią ar globojančią šeimą, kurdami santykį, būdami aplinkoje, kur kalbama lietuviškai, jie ir nori mokytis tos kalbos. Kai mes susiskambiname, dažnai pasisveikina: laba diena, sveiki. Stengiasi kalbėti lietuviškai, jausdami mūsų šalies, tautos geranoriškumą, jaučia vidinį džiaugsmą, kai gali pasisveikinti ar kokį sakinį pasakyti lietuviškai. Jiems tai ir dėkingumo išraiška. Kartu dalis ukrainiečių supranta, kad kol kas grįžti namo negali, bando įsitvirtinti čia. Atvykę ir apsigyvenę Lietuvoje, jie visi pradėjo ieškoti darbo, tad ne vienas užsirašė į lietuvių kalbos kursus.

Regina, „Šeimų draugystės“ programos savanorė

Esu VA „Carito“ išklausymo tarnystės savanorė. Dalyvaujant „Carito“ konferencijoje labai palietė ukrainietės liudijimas apie tai, kaip jai su dukra padėjo „Carito“ darbuotojai, ypač Gintarija Sedrisovienė. Ten su ja susipažinome, ji paminėjo, kad yra didelė šeima, kuriai reikia didelio puodo. Kreipiausi į kelias parapijietes, viena turėjo nenaudojamą. Operacija „Puodas“ buvo sėkminga. 

Atkreipiau dėmesį, kad lietuvių savanorystė bendraujant su ukrainiečiais – gal dėl vasaros – atslūgo. Gintarija užsiminė, kad galiu užpildyti anketą ir dalyvauti programoje „Šeimų draugystė“. Susitikime parapijoje man teko minėta šeima, kuriai reikėjo didelio puodo. Tai kelių kartų šeima. Vasarą juos pakviečiau traukiniu nuvykti į Trakus, kitą kartą vykome maudytis prie ežero. Daug teigiamų emocijų patyrėme kartu su Joanitų parapijos savanorių šeima ir jų globojamais ukrainiečiais pramogaudami „Uno“ parke. Ir vėl pasiūlė Gintarija – beliko atsiliepti. Ir kiek džiaugsmo buvo vaikams gavus kuprines, pripildytas dovanų! Jų šeima vis pakviečia mus paragauti ukrainietiškų barščių, pasikalbėti.

Jūratė, „Šeimų draugystės“ programos savanorė

Prasidėjus karui nesinorėjo likti nuošalyje, norėjosi suteikti kokią nors pagalbą. Tad per Bernardinų bendruomenę ir kunigą Nenėną, kuris įsteigė ukrainiečių ir lietuvių šeimų draugystės bendruomenę, kreipiausi, kad galėčiau apgyvendinti ukrainiečių šeimą. Priėmiau šeimą – du žmones pas save. Kadangi bėgo iš karo zonos, jiems trūko praktiškai visko – tiek daiktų, tiek emocinės paramos, bendravimo su likusiais Ukrainoje. Padėjo „Carito“ darbuotoja. Visko, ko jiems trūko, daviau pati. Patį pirmą mėnesį nebuvo labai lengva, kadangi buvo jaučiami kultūriniai skirtumai. Tad susėdome prie stalo, pasikalbėjome ir nutarėme, kaip toliau bendrausime. Gyvename kartu iki šiol. 

Inesa, „Šeimų draugystės“ programos savanorė

Nuo pat karo su Ukraina pradžios širdyje kalbėjo balsas, kad kažką turiu daryti, kažkaip prisidėti ir padėti. Mėginau skambinti į veikiančias savanorių organizacijas, registravausi internetu, bet gaudavau atsakymą, kad dėkui, užregistravome, kai reikės pranešim. Gegužės mėnesį Vilniaus Kalvarijų parapijos klebonas Jurgis persiuntė parapijos šeimoms žinutę, jog yra „Carito“ iniciatyva „Šeimų draugystė“. Aš ir atsiliepiau. Gintarija, pristačiusi projektą, pasiūlė kviesti šeimas bažnyčioje įsijungti į šią veiklą. Gavome ukrainiečių šeimų telefonų numerius. Paskambinusi šeimai maloniai pabendravau, bet kiek ką siūliau, klausiau, kviečiau – šeima atsisakydavo, o paskui išvis nebeatsiliepė. 

Tuomet Gintarijos paprašiau kitos šeimos. Atėjo vasara, keliavau ir vis nepaskambindavau naujai šeimai. Pagaliau liepos viduryje surinkau numerį ir su džiaugsmu atsiliepusi Anna pasakė, jog labai laukė mano skambučio. Taip mes ir susidraugavome su Anna, jos trim vaikais ir močiute Olga. Per pirmą pokalbį telefonu kažkaip iškart juos pakviečiau į svečius, susitikę pas mus namuose visi kartu kepėme picas ir labai šiltai bendravome. Ir dabar jie atvažiuoja pas mus. Apeina mano ūkį, jiems labai įdomu, kas mano darže auga, kaip šiltnamis atrodo. Kiekvieną kartą labai džiaugiasi, kad čia atvažiavę tarsi namie pasijunta. 

Pagalbos jiems reikia įvairios. Kartais tiesiog pasikalbame, kas naujo, kaip sekasi, kokie rūpesčiai, kas vyksta Ukrainoje. Kartą Anna pasiguodė, kad jų namuose šalta. Tuomet iškart klausiau Gintarijos, ką daryti. O ji atsakė, kad „Caritas“ turi pledų ir šildytuvų, gali atvežti. Kai sužinau, kad vyksta geras nemokamas koncertas, pakviečiu. Kartą per mėnesį su kitomis parapijos šeimomis suorganizuojame bendrą visų susitikimą. Tikrai būna daug džiaugsmo susitikti.