Prof. Irena Vaišvilaitė: Vilnius tapo Gailestingumo miestu, kai jam to labiausiai trūko

Vilnius šiandien pasaulyje žinomas kaip Dievo gailestingumo miestas, tačiau kodėl ši žinia pasklido būtent iš čia? Į šį klausimą VI Pasaulinio Apaštalinio Gailestingumo kongreso dalyviams skirtoje paskaitoje atsakymų ieškojo profesorė dr. Irena Vaišvilaitė. Pasak kalbėtojos, gailestingumo žinia Vilnių pasiekė neatsitiktinai – tam reikšmės turėjo ir miesto istorija, ir jo daugiakultūrė patirtis.

Birželio 8 dienos popietėje Pranciškonų konventualų vienuolyne anglų kalba vykęs I. Vaišvilaitės pranešimas buvo viena pagrindinių kongreso diskusijų dalių, išryškinęs tarptautinį apreiškimo šv. Faustinai kontekstą. Jo metu pranešėja kėlė klausimą, kodėl apreiškimai įvyko būtent Fatimoje, Lurde ar Vilniuje, kurie tuo metu buvo savo valstybių ekonominė bei socialinė periferija.

„Žmonės, kurie patyrė apreiškimus, buvo labai kuklūs, neturtingi ir didžiajai visuomenės daliai nesvarbūs: apie juos niekas nežinojo ir kitiems buvo sunku patikėti jų patirties autentiškumu bei skleidžiama žinia“, – atkreipė dėmesį profesorė.

„Vilnius tuo metu buvo provinciali tuometės Lenkijos valstybės dalis, o būsimajai šv. Faustinai buvo sunku būti išgirstai, bet Dievo gailestingumo žinutė vis vien sklido“, – sakė I. Vaišvilaitė. Ji pastebėjo, kad apreiškimus įprastai lydi simboliai: Lurde tai buvo vanduo, Fatimoje saulė, o Gailestingumo paveiksle – du šviesos spinduliai, simbolizuojantys kraują ir vandenį, išsiliejusį iš Kristaus žaizdos.

Profesorė teigė, kad Vilnius kadaise buvo didinga sostinė, tačiau per carinės Rusijos okupaciją ir ypatingai tarpukariu virto giliai provincialiu, politiškai izoliuotu, etninių konfliktų suskaldytu bei ateities neapibrėžtumo kamuojamu miestu. Svarstydama apie šį kontrastą, ji pastebėjo: „Dievo malonė yra labai kukli, galbūt todėl ji sklido per tokį kuklų miestą ir paprastą žmogų.“

Kultūros istorikė taip pat pažymėjo, kad Vilnius turi ilgą įvairių religinių konfesijų sambūvio istoriją. Šiame mieste vienu metu gyveno katalikų, įvairių pakraipų stačiatikių, evangelikų, žydų, karaimų bei totorių bendruomenės.

Toliau I. Vaišvilaitė teigė, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1596 metais buvo sudaryta Brastos unija, sujungusi dalį stačiatikių ir Katalikų Bažnyčią į naują graikų apeigų katalikų (unitų) Bažnyčią, kuri išlieka aktualiu dialogo objektu ieškant vienybės tarp šių dienų krikščionių konfesijų. Susitaikymo žinią tos pačios dienos rytinėje programos dalyje skelbė ir į Gailestingumo kongresą kaip garbės svečias atvykęs Konstantinopolio ekumeninis patriarchas Baltramiejus I.

Gailestingumo kultą pradėjęs apreiškimas būsimąją šv. Faustiną pasiekė tarpukario Vilniuje – mieste, kuris pasižymėjo didele žydų bei kitų tautų bendruomene ir į kurį augančio nacionalizmo amžiuje politiškai pretendavo baltarusiai, lietuviai ir lenkai. Pastarieji dėl Vilniaus krašto praliejo nemažai kraujo, o šios nesantaikos pasekmės mus lydi iki šių dienų.

Turbūt neatsitiktinai apreiškimas įvyko tautinių konfliktų ir ateities neapibrėžtumo laikotarpiu, artėjant Antrajam pasauliniam karui ir okupacijoms. Jų metu vietos žydų bendruomenė buvo sunaikinta, didelė lenkų gyventojų dalis repatrijuota arba deportuota, įvairių konfesijų maldos namai buvo uždaryti arba naudoti ne pagal paskirtį, o dalis istorinių kapinių buvo sunaikintos.

Pasak profesorės, pokario Vilnius tapo „miestu be atminties“, kuris, atvykus naujiems gyventojams lietuviams bei rusams, prarado įvairiatautės bendruomenės puoselėtas tradicijas. Panašus likimas ištiko ir likusią Rytų Europą, todėl šv. Faustinos žinia buvo skirta ne tik Vilniui, tai – gailestingumo žinutė visam regionui.

„Taigi, kodėl gailestingumo miestu tapo būtent Vilnius? Turbūt todėl, kad tuo metu mums to labiausiai trūko“, – paskaitą užbaigė profesorė.

Dr. Irena Vaišvilaitė yra Lietuvos meno ir Bažnyčios istorikė, diplomatė, Vilniaus universiteto profesorė. 1991–1998 metais ji dirbo Vatikano radijo programų Lietuvai redakcijoje, 1998 metais Popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje apsigynė Bažnyčios istorijos daktaro disertaciją. 2012–2017 metais ėjo Lietuvos Respublikos neeilinės ir įgaliotosios ambasadorės prie Šventojo Sosto ir Maltos ordino pareigas, nuo 2017 iki 2019 metų – Lietuvos Respublikos nuolatinė atstovė prie UNESCO. 2020–2026 metais buvo LRT tarybos narė, deleguota Lietuvos Vyskupų Konferencijos. I. Vaišvilaitė taip pat yra knygų bei mokslinių studijų apie krikščioniškąjį Vilniaus paveldą autorė.