Priklausomybė nuo pornografijos – iššūkis Bažnyčiai ir visuomenei

Labiausiai lankomų portalų, tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje sąraše, pornografiniai portalai atsiduria pirmajame dešimtuke. Populiariausi pornografinio turinio portalai Lietuvoje yra dažniau lankomi, nei, pavyzdžiui, lrt.lt, tv3.lt ar autoplius.lt. Įvairi statistika rodo, jog apie 95% vyrų yra žiūrėję pornografinio turinio. Bet, ar galime kalbėti apie tai kaip problemą? Juk nieko tokio – laisvų žmonių, laisvas pasirinkimas? Tačiau, svarbu atkreipti dėmesį, jog apie 5% žiūrinčiųjų pornografiją susiduria su kompulsyvaus seksualinio elgesio sutrikimu. Simonas Schwarzas, Vilniaus arkivyskupijos Carito Nuteistųjų konsultavimo centro vadovas, konsultuojantis ir priklausomybių temomis, Gailestingumo kongreso metu papasakojo, kas yra ir kaip veikia kompulsyvus seksualinis elgesys bei ko galima imtis pastebėjus su šiuo sutrikimu susiduriančius artimuosius.

Ką tai reiškia žiūrintiesiems?

Simonas konsultuoja vyrus, kurie kreipiasi į jį, nes nebegali kontroliuoti savo seksualinio elgesio – intensyvių, pasikartojančių seksualinių impulsų, potraukių bei juos sekančių veiksmų. Tokiais atvejais, pornografija, pradžioje žiūrima kartą per mėnesį, ilgainiui pareikalauja 6-8 val. per dieną. Dažnai, darbo metu, laiko su šeima ir miego sąskaita.

Anot Simono, į jį kreipiasi žmonės, kurių gyvenime tai tampa problemų šaknimi: byra šeima, prarandamas darbas, išleidžiami tūkstančiai pornografiniuose saituose ar sekso paslaugoms. Vyrai ateina jausdami šios kompulsyvios elgsenos pasekmes, kurios jų gyvenimą daro nepakenčiamą, beviltišką, bet negalintys patys to atsisakyti. Būtent taip įvardijami šio sutrikimo simptomai: kontrolės praradimas, kančios ir beviltiškumo jausmas bei besitęsiantis elgesys, nepaisant neigiamų pasekmių.

Kaip „užsikabinama“?

Kodėl beveik 4,4% gyventojų Lietuvoje turi šį sutrikimą? Ir, kodėl pastaruosius 15 metų matome šios problemos intensyvėjimą? Simonas pristatė tris esminius faktorius: didėjantį pornografijos vartojimą lemia įperkamumas, anonimiškumas ir lengva prieiga. Akivaizdu, kad internetas paryškino visus šiuos tris aspektus.

Vaikai Lietuvoje pirmą kartą su pornografija susiduria maždaug 12-13 metų amžiaus. Anot Simono, pas jį lankosi nė dvidešimties neturintys vyrai, teigiantys, jog šią problemą turi jau beveik dešimt metų. Anot Simono, „kuo jaunesni pradeda, tuo didesnė tikimybė, kad užsikabins. Paauglystėje vystosi mūsų smegenys, o jos labai plastiškos. Tai laikas, kai lengviausiai įgyjame priklausomybes“.

Socialinės medijos taip pat prisideda prie problemos. Vieno tyrimo metu mokslininkai sukūrė 13-mečių vartotojų „Tiktoko“ paskyras ir pastebėjo, kad jau po 10 minučių paskyros naudojimo socialinis tinklas pradėjo Siūlyti pornografinį turinį.

Pornografija patraukia, nes ji atlieka tam tikrą emocinę funkciją – padeda pamiršti neigiamas emocijas – nerimą, stresą. Patyrus įvairias traumas ir grįžtant sunkiems prisiminimams, pornografija padeda nukreipti tas mintis į šalį. Pornografija ir kompulsyvus seksualinis elgesys tam tikra prasme leidžia pajusti ryšį su kitu, pakelti savo savivertę, ar net pasijusti mylimiems. Simonas pastebi, kad dažnai pornografija tampa ramsčiu krizės metu, pavyzdžiui, patyčių atveju. Tačiau, tai nėra sveikas emocijų valdymo mechanizmas: „pornografija ir seksualinis elgesys yra labai galingas ginklas siekiant suvaldyti mūsų emocijas ir jausmus. Bet tai turi didelę kainą. Mes bėgame nuo problemų ir jausmų, kurių nenorime jausti“, – teigia Simonas.

Santykio iliuzija

Po paskaitos sekusios diskusijos iškėlė dar vieną svarbų klausimą – ar pornografija neprisideda prie vienišumo epidemijos? Simonas atsakė, jog pornografija apsunkina tikrus santykius dėl sukuriamos iliuzijos – netikroviško vaizdinio – kaip atrodo seksas ir santykiai. Pornografiniuose filmuose aktoriai yra visuomet laimingi, aistringai besimėgaujantys lytiniais santykiais. Tačiau, iš tiesų, tikri santykiai yra daug sudėtingesni, o seksas nebūtinai toks aistringas ir žavingas. Jei pornografija – pagrindinis šaltinis, iš kurio mokomasi apie santykius, tuomet pradedami kelti nerealistiniai lūkesčiai santykiams ir lytiniam gyvenimui. Viena vertus, jauni žmonės pradeda abejoti savimi: ar jie pakankamai seksualūs, žavūs, ar sugebės taip patenkinti partnerį? Kita vertus, pornografija tarsi užpildo ryšio poreikį, o tikri santykiai gali atrodyti per daug sudėtingi, reikalaujantys peržengti save, investuoti į santykį.

Ką daryti?

Simonas pateikė gaires, remdamasis konsultavimo patirtimi, ką daryti siekiant susitvarkyti su šiuo sutrikimu:

• Nemeluoti sau. Pats sunkiausias žingsnis – pripažinti, kad nebekontroliuoji situacijos. Tačiau, ir pats svarbiausias.
• Kalbėti apie problemą. Tik neliekant vienam su problema ir pradėjus apie ją kalbėti, situacija gali pasitaisyti.
• Apriboti prieigą. Pasitelkus kūrybiškumą ir technologines priemones (pvz., programėles turinio filtravimui).

Ir jei visa tai nepadeda, anot Simono, tada verta ieškoti profesionalios pagalbos: „Gali būti, kad be pagalbos įveikti pornografiją bus sunku, o nieko nedarant, problema tik gilės“. Remdamasis savo konsultavimo patirtimi, Simonas pabrėžė, jog reikia nusiteikti, kad atsisveikinimas su pornografija bus skaudus. Anot jo, tai tarsi gedėjimo procesas, nes pornografija buvo „geras, ištikimas draugas, padėjęs kiekvienoje bėdoje“.

Pornografija ir Bažnyčia

Kalbant apie Bažnyčios vaidmenį sprendžiant šią problemą, Simonas teigė, jog Bažnyčioje turime išmokti kalbėti apie seksualumą. Kalbėti ne tik apie tai, kaip svarbu skaistumas, bet ir pripažinti, kad labai sunku gyventi skaisčiai. Taip pat, kalbėti apie seksualumą su vaikais anksčiau, nei jie susidurs su pornografija.

O kalbant su susiduriančiais su šia problema, svarbiausia – negėdinti: „Turime suprasti, kad tie, kas turi problemų su seksualumu, jau ir taip patiria daug gėdos. Ir nereikia jos stiprinti. Tai tik atstums. Padėkime priimti Dievo gailestingumą, dėl padarytų seksualinių nuodėmių“, – ragina Simonas, pridurdamas, jog neretai sutinka vyrus, kurie jaučiasi, kad Kristaus aukos ant kryžiaus nebeužtenka jiems atleisti. Bažnyčios tikslas – pranešti, kad Jėzaus aukos užtenka.

Kita vertus, ir Bažnyčia nėra apsaugota nuo seksualinių nuodėmių: „Bažnyčia yra smarkiai prisidirbusi seksualinių nuodėmių fronte. O Lietuva nėra išskirtinė pasauliniame kontekste. Mes turime apsaugoti aukas – turime priimti ir pasitikėti jų istorijomis“, – tvirtino Simonas. Apaštalas Paulius laiškuose Bažnyčiai jau tuomet barė tikinčiuosius dėl seksualinių nuodėmių. Tad, tai besitęsianti Bažnyčios kova, kurioje ji turi būti itin budri.

Sveikas seksualumas

Paskaita buvo užbaigta klausimu – o, kaip gi atrodo sveikas seksualumas? Diskusijos dalyviai paminėjo Jono Pauliaus II „Kūno teologiją“ kaip gaires, padedančias žvelgti į savo ir kito kūną su pagarba bei švęsti seksualumą ir sueitį artimo ryšio kuriamame saugume.

Pagalba:

Savipagalbos grupės Leituvoje: sa-lt.lt

Online kursas priklausomiems asmenims ir artimiesiems (anglų k).: pivotalrecovery.org

Nemokama blokavimo programa telefonams: shiftyourphone.com/content-filter/

Carito pagalba:

Simon Schwarz

+370 64612248

www.vilnius.caritas.lt

simon.schwarz@vilnius.caritas.lt