Pasibaigia vienuoliktos valandos šventosios Mišios. Nors šąla rankos ir nosis, namų link tipenu mažutėliais žingsneliais, kartkartėmis sustoju ir stebiu paukščius. Antrasis advento sekmadienis, žvarbus vėjas kelia maždaug septynių balų pagal Richterio skalę rankų drebėjimą, tačiau širdį jau šildo mintys apie Kalėdas. Iki jų dar daugiau nei dvi savaitės, o aš jau žinau, kaip viskas bus. Juk visada būna maždaug taip, ir būti kitaip tiesiog negali.
Gruodžio dvidešimt ketvirtosios rytą paskubomis pakuosiu paskutines dovanas, kai mano darbelius nutrauks tėtis, pirmame aukšte sušukęs, jog jau laikas išeiti. Čiupsiu kuprinę ir, užrakinusi duris, bėgsiu į mašiną. Važiuosime į mano močiutės gimtąją sodybą, kurioje seniai ji nebegyvenanti, tačiau namelis, kuriame augo, vis aplankomas. Tiesa, nebepamenu, kada jis tapo kalėdinių susibūrimų vieta, tačiau kasmet kelia džiugesį jo atgijimas.
Mes, kaip ir kiekvienąkart, būsime per anksti, o pusbroliai vėluos. Sustosime prie nedidelės medinės trobelės, tamsiomis langinėmis ir apsamanojusiu stogu. Nešina kibirėliu medaus ir stikliniu buteliu, pilnu šį rudenį spaustų obuolių sulčių, bėgsiu brolį su sese apkabinti. Mane pasitiks mandarinų bei cinamono kvapas, ant palangių augantys paparčiai, kampe stovinti nedidelė eglutė ir senas medinis stalas, prie kurio dar močiutės vaikystėje buvo švenčiamos Kūčios. Visi kibsime į darbus: kas mišraines maišys, kas dulkes šluostys, kas židinį kurs, kas kampe dainuos ir gerą nuotaiką palaikys. Brolis pasiūlys lažintis, kuris ilgiau neašaros pjaustant svogūnus. Žiūrėdama į jį galvosiu, jog tikrai dar nenorim užaugti. Aš sutiksiu. Pralaimėjęs reikalaus langų plovimo lenktynių, kitas, be abejo, atsisakyti negalės. Prisijungs ir sesė su pusbroliais. Visa tai tęsis iki sutemos. Skambantis juokas ir žiburėlis lange kaip ir kasmet praneš apie trobelės gyvastį.
Kai ant to paties medinio stalo jau lauks dvylika patiekalų, ar bent taip būsime nusprendę po karštų diskusijų dėl to, kas nusipelno patiekalo vardo ir kas ne, visi, kaip kas išmano, lauks vakarienės. Brolis iš kuprinės išsitrauks dažus ir mano akys nušvis. Įsikursime kairiajame kambarėlyje. Jis tapys, o aš įsitaisysiu kampe ant grindų ir pasakosiu istorijas. Užtekėjus Vakarinei žvaigždei, skubėsiu pasipuošti tamsiai žalia suknele. Jei bus šalta, užsimausiu ir vilnones kojines. Kartu susėsime. Melsimės. Laušim kalėdaičius ir su meile bei rūpesčiu linkėjimus sakysim, vis nusišypsodami. Greičiausiai mama susigraudins, o senelis, pakilęs nuo kėdės, apeis stalą, kad apkabintų. Pavalgysiu pirma. Laukdama skaičiuosiu: dvylika patiekalų, trys langai, aštuoniolika akių, devyni žmonės, dešimt lėkščių – viena tuščia. Prisiminsiu močiutę. Tikėsiuosi, jog užsuks pasivaišinti ir pabūti.
Kilsime nuo stalo ir ruošimės išeiti. Pagaliau eisime Jo pasitikti. Vilksiuosi savo mylimiausią žalią paltą su kapišonu ir pora ištrūkusių sagų. Prabėgomis, besirišdama šaliką, prisigrūsiu pilnas kišenes nuo stalo pagriebtų riešutų. Iki artimiausios kaimelio bažnyčios keli kilometrai, tad kelionėje man jų gali prireikti. Ausimės batus ir išeisime. Žingsniuosime kas per tiltelį, kas upeliuką peršoksime. Gal kiek sušlapsime, tačiau tai nebus svarbu. Galbūt kalbėsimės, nors dar nežinau apie ką, tačiau tiesa ta, jog ir tada turbūt greitai pamiršime. Galbūt dainuosime. Tikiuosi, dainuosime. Galiu užtikrinti tik vieną – be perstojo juoksimės, kartais gal net patys nebesuprasdami iš ko, bet iš tiesų sakau jums – juoko bus apsčiai.
Galiausiai prieisime nedidukę medinę bažnytėlę. Užeisime vidun. Nuo žingsnių girgždės grindys, ir viskas atrodys nepasikeitę. Prieš prasidedant Mišioms mane žvilgsniu pasitiks mažytė mergytė. Visuomet pasitinka, sėdėdama toje pačioje vietoje, beveik pačiame priekyje. Kasmet ji vis daugiau ūgtelėjusi ir vis drąsiau gaudo mane akimis. Aš nusišypsosiu, o ji supras, jog čia tikrai vis dar aš, ir laikas kai kurių dalykų paliesti negali. Sutiksime Jį, pasveikinsime ir pasikalbėsime. Ir mus sveikins. Ir skausmas bus numalšintas. Kartu džiaugsimės, ir pagaliau įsivyraus ramuma.
Išėjus į lauką vyresnysis pusbrolis turbūt bandys mane stumtelti į sniego pusnį, tačiau už tai pats susilauks gniūžtės. Turbūt pradėsime sniego mūšį, į kurį bus įsitraukę visi ir kuris nesibaigs bent pusę kelio atgalios. Likusią kelio dalį greičiausiai gėrėsimės žvaigždėmis ir, manau, kalbėsimės apie vaikystę, laukus ir gyvenimo prasmę bei obuolių sūrį. Sugrįžę gersime arbatą prie židinio, aš, žinoma, jazminų, ir klausysimės senelio istorijų apie konservatorijos, choro gastrolių bei darbo kino teatre laikus. Galiausiai šnekučiuotis liksime tik tie, kurie dar ilgai nedrįs savęs vadinti suaugusiais. Na, bent jau nenusijuokę.
Aptarinėsime brolio jau minėtąjį paveikslą, iki kol kitiems sumigus galėsime ruoštis kitai kelionei. Sesė išeidama pagriebs stiklinį butelį, pilną obuolių sulčių, juk šį rudenį spaudėme. Aš pasirūpinsiu termosu arbatos. Jazminų, žinoma. Eidami išsakysime slapčiausias svajones ir pripažinsime baimę užaugti. Tik tąnakt nežvelgsime jai į akis. Jokiu būdu. Tą naktį galime kalbėti atvirai. Tą naktį niekas nenugirs. Tą naktį tik mes ir įmigusi žemė. Prieisime mūsų pamėgtą apleistą ir apgriuvusį nameliuką, kuriame vis dar likęs mano vienas batas, tačiau tai istorija kitam kartui. Užeisime vidun ir, gerdami kas obuolių sultis, kas karštą arbatą, norėdami sušilti, tęsime pokalbį. Kai jaunesniajam pusbroliui pradės merktis akys – tai bus ženklas, jog jau laikas keliauti namo.
Miegosiu ant grindų netoli židinio, susisukusi į vilnonį pledą. Ryte išpakuosime vieni kitų dovanas ir pusę dienos žaisime ,,poeziją neandertalietiškai“. Tai vis dar kone mėgstamiausias mano žaidimas. Padėkosime. Nenoriai atsisveikinsime. Grįžę į savo gyvenimus ir kasdienius vargelius bei džiaugsmelius, ilgai dar prisiminsime šį apjungiantį laiką. Netils galvoj dainos ir pokalbiai kitų metų ir grįžimų trobelėn, apsamanojusiu stogu, belaukiant.
Šis tekstas – 2024 m. Moksleivių ateitininkų žiemos akademijai skirtas rašinys.