Popiežius Leonas XIV: keturių mėgstamiausių filmų analizė

Neseniai, paklaustas apie keturis savo mėgstamiausius filmus, popiežius Leonas XIV atsakė nedvejodamas: tai „Nuostabus gyvenimas“ (It’s a Wonderful Life, 1946), „Muzikos garsai“ (The Sound of Music, 1965), „Paprasti žmonės“ (Ordinary People, 1980) ir „Gyvenimas yra gražus“ (Life Is Beautiful, 1997).

Žvelgiant į šiuos keturis filmus, išryškėja įdomus jų sąryšis. Kiekvienas jų pasakoja apie žmogaus atsparumą gilios kančios akivaizdoje. Jų pagrindiniai veikėjai atsiduria emocinės, socialinės ar egzistencinės krizės momentuose: jie susiduria su neviltimi, karu, kaltės jausmu, priespauda ir yra priversti iš naujo atrasti prasmę tada, kai stabilumas ir užtikrintumas jau būna iš jų atimti.

Visi šie filmai taip pat kelia klausimą, kaip meilė ir atsakomybė už kitus bei moralinis tvirtumas ir vėl gali suteikti gyvenimui prasmę. Taip jie pasiūlo išeitį ir parodo, kad gėris visada nugali blogį. Užuot pasirinkę neviltį ar savižudybę, šių filmų veikėjai parodo, kad kančią galima ištverti ir net perkeisti, tada kai turi dėl ko gyventi. Per šeimą, santykį su kitais, pasiaukojimą ir viltį veikėjai ir vėl atranda gyvenimą naujai.

Filme „Nuostabus gyvenimas“ Džordžas Beilis, kurį vaidina Jamesas Stewartas, svarsto apie savižudybę ir per Kalėdas ruošiasi šokti į šaltą upę. Po daugelio metų pasiaukojamo darbo, jis jaučiasi nieko nepasiekęs. Jis nebeturi moralinio tvirtumo ir atsparumo pasipriešinti aplinkai, kurioje viską valdo pinigai. Taigi Beilis ne dėl savo kaltės atsiduria ties riba: jam gresia prarasti namus, turtą, reputaciją ir būti laikomam nevykusiu tėvu vien todėl, kad jo verslo partneris išeikvojo lėšas, būtinas jų bankui išsilaikyti. Tuo metu jam atsiunčiamas angelas, pasirodantis žmogaus pavidalu, kuris parodo, koks būtų pasaulis, jei Džordžas niekada nebūtų gimęs. Pamatęs, kad jo tėvai, žmona ir vietos bendruomenė, kuriai jis atidavė dešimtmečius, būtų gyvenę gerokai prasčiau, jeigu jo nebūtų buvę, jis pasiryžta gyventi toliau. Šis filmas kalba apie žmogaus stiprybę ir galią perkeisti savo gyvenimo aplinkybes. Jo pagrindinė mintis — „Nė vienas žmogus nėra nevykėlis, jei turi draugų“ — išlieka jaudinantis draugystės bei bendruomenės palaikymo svarbos priminimas asmeninių ar ekonominių sunkumų metu.

Žiūrėdami „Muzikos garsus“, dauguma žiūrovų pirmiausia šį filmą laikys pasakojimu apie šeimos vertybes ankstyvajame Antrojo pasaulinio karo etape. Tačiau po šiuo paviršiumi slypi tyli socialinio ir moralinio pasipriešinimo forma, kurią visų pirma įkūnija Marija, vaidinama Julie Andrews. Ji nėra tik žaisminga, laisvos dvasios guvernantė, dainuojanti laisvu laiku, bet moteris, sąmoningai pasirenkanti džiaugsmą kaip pasipriešinimo formą niūriu Austrijos anšliuso laikotarpiu, kai nacistinė Vokietija įtraukia šalį į savo sudėtį. Filmo muzikiniai intarpai tampa žmogaus laisvės ir emocinio vientisumo išraiška, įsišaknijusia šeimos aplinkoje. Taigi filmas parodo, kad net baimės ir politinės priespaudos laikais bendras dainavimas su artimaisiais gali padėti išlaikyti viltį ir iš naujo atrasti tikėjimą gyvenimu.

„Paprastuose žmonėse“ tylus amerikietiško priemiesčio gyvenimas tampa fonu giliam kančios, kaltės ir žmogaus gailestingumo poreikio apmąstymui. Filmas seka Konradą Džaretą, kurį vaidina Timothy Huttonas, slegiamą traumos po nelaimingo plaukimo incidento, per kurį žuvo jo vyresnysis brolis, ir persekiojamą emocinio šaltumo, su kuriuo jis susiduria grįžęs namo. Galiausiai tai filmas apie tiesos ir susitaikymo būtinybę. Gijimas prasideda tik tada, kai kančia yra įvardijama ir ja pasidalijama, o filmo pabaigoje žiūrovas supranta, kad daugeliu atvejų išlaisvinimas iš kaltės nėra dramatiškas ar triumfuojantis — jis trapus, tačiau tikras. Šiame filme Konrado tėvas išmoksta mylėti sūnų besąlygiškai, o pats Konradas išmoksta priimti savo išsigelbėjimą kaip dovaną, o ne kaip kaltę, su kuria privalo visą laiką galynėtis. Taip žiūrovui primenama, kad malonė dažnai veikia tyliai, per Ilgą laiką ir tada, kai į tiesą atsakome atvirumu.

Filmas „Gyvenimas yra gražus“ pasakoja apie pasiaukojimą Holokausto siaubo akivaizdoje. Žydas, Gvidas Orefičė, visiško nužmoginimo aplinkoje atsako į tai ne neviltimi, bet pasitelkdamas vaizduotę. Jis koncentracijos stovyklą paverčia „žaidimu“, kad jo mažasis sūnus būtų apsaugotas nuo siaubo ir nevilties. Filmas labai primena atperkamosios kančios teologiją: Gvidas laisvai prisiima kančią ne tam, kad pabėgtų nuo blogio, bet kad apsaugotų nekaltąjį nuo visos jo naštos. Jo humoras, kaip ir „Muzikos garsuose“, tampa pasipriešinimo forma, įsišaknijusia meilėje. Taigi Gvido veikimas nėra sukoncentruotas į išlikimą, bet į Visišką savęs dovanojimą, atspindintį krikščionišką supratimą, kad meilė įrodoma ne tik žodžiais, bet ir auka. Galiausiai, filmas patvirtina, kad net pačiomis beviltiškiausiomis aplinkybėmis žmogaus orumas gali būti išsaugotas per meilę, o viltis, kai ji remiasi savęs atidavimu, gali tapti ir kitų išganymo priemone.

Visa tai sudėjus draugėn, popiežiaus Leono XIV filmų pasirinkimas tampa tarsi moraliniu mokymu šiandienos pasauliui. Nė vienas iš šių kūrinių neneigia kančios tikrovės ir nesiūlo pabėgimo per galią, turtą ar ideologiją. Priešingai, visi jie primygtinai teigia, kad prasmė atgaunama per santykį, atsakomybę ir savęs dovanojimą, per ištikimybę kitiems net tada, kai tokia ištikimybė daug kainuoja. Nesvarbu, ar tai būtų Džordžas Beilis, iš naujo atrandantis savo vertę per bendruomenę, Marija, džiaugsmu besipriešinanti tironijai, Konradas, suprantantis, kad tiesa ir meilė reikalauja stoti akistaton su sielvartu, ar Gvidas, paverčiantis siaubą tėviškos aukos veiksmu — kiekvienas šių filmų patvirtina, kad žmogaus orumas išsaugomas ne kontrole, bet meile.

Šioje šviesoje popiežiaus Leono pasirinkimai atspindi ganytojišką žvilgsnį, jautrų pasauliui, paženklintam izoliacijos, nevilties ir moralinio išsekimo. Jie leidžia suprasti, kad amžiuje, kurį vilioja cinizmas ir susiskaldymas, radikaliausias atsakas vis dar išlieka tas pats: rinktis gyvenimą, nešti vieni kitų naštas ir pasitikėti, kad net tylūs meilės darbai gali atpirkti sužeistą pasaulį.