Popiežius – Bažnyčios uola ar tik paprastas akmenėlis?

Praūžė konklava. Nuo pat Pranciškaus iškeliavimo į amžinybę iki Leono XIV išrinkimo popiežiumi žiniasklaidos priemonės ir socialiniai tinklai nepaliaujamai siautėjo ieškodami vis naujų būdų pažvelgti į popiežystės temą. Neabejotinai didžiąją dalį publikacijų labiausiai domino spekuliacijos apie būsimą konklavą ir Pranciškaus palikimo apmąstymai. Pasigirdo visa aibė nuomonių apie velionio popiežiaus valdymą, taip pat išgirdome nemažai paprastiems tikintiesiems nežinomų kardinolų vardų, laikomų realiais kandidatais į Petro sostą.

Tokia jau ta žiniasklaidos pareiga – pateikti įvairius aktualių įvykių vertinimus bei prognozes. Visgi šioje žurnalistinės ir publicistinės informacijos kakofonijoje teko pasigesti pačios konklavos esmės. Tiesa, buvo aptarti politiniai ir socialiniai popiežystės aspektai, tačiau tikintis katalikas nujaučia, kad kalbėti apie Bažnyčios gyvenimą tik šiomis kategorijomis nėra prasminga. Veikiau reikia pirma atsakyti į patį esminį klausimą: kas yra popiežius ir ką jo tarnystė reiškia Kristaus Bažnyčiai?

Apaštalo Petro išrinkimas

Išties, supratimas, jog Bažnyčia priklauso būtent Kristui padeda atsisakyti dažnai sekuliarioje žiniasklaidoje vyraujančio įvaizdžio, esą Romos vyskupas yra tarsi vyriausias Bažnyčios akcininkas, išrinktas į vadovo postą jam palankios kardinolų valdybos. Tokia korporatyvinė logika paprasčiausiai iškreipia tikrąją šios tarnystės prigimtį, mat sumenkina Bažnyčią iki paprasčiausios žemiškos institucijos, siekiančios apčiuopiamos naudos sau ir savo nariams. Deja, atrodo, kad dažnas popiežiaus vertinimas remiasi būtent tokiu sekuliariu vaizdiniu. Išsklaidyti tokio požiūrio rūkus yra būtina, o tai padaryti įmanoma tik atsigręžus į Bažnyčios prigimtį.

Bažnyčios esmę padeda atskleisti žvilgsnis į Jėzaus skelbimo šerdį. „Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė!“ (Mt 3:2) sako Viešpats. Dievo Sūnus atėjęs į žemę skelbia dangaus karalystę. Šios karalystės atėjimas yra glaudžiai susijęs su Bažnyčia. Antai Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: „Bažnyčia yra šios karalystės ūglis ir pradžia. Jos raktai yra patikėti Petrui.“ (KBK 567). Taigi visa Kristaus kūno misija yra apibrėžiama ne kokia nors socialine ar politine užduotimi (nors Evangelija turi socialinę ir politinę dimensiją), bet būtent siekiu, kad dangaus karalystė žemėje triumfuotų. Visi Bažnyčios veiklos keliai galiausiai turi vesti žmoniją link sielų išganymo. Tai ne šiaip išdidumu paremtas Bažnyčios hierarchų užmojis, bet veikiau gili evangelinė tiesa, paremta prisikėlusio Jėzaus žodžiais: „Ir jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“(Mk 16:15-16). Jei norime suprasti popiežiaus užduotį šios dieviškos misijos kontekste, visų pirma turime pažvelgti į tai, kas Evangelijose rašoma apie apaštalą Petrą.

Toks žvilgsnis į Naujojo Testamento autorių aprašymus atskleidžia nedviprasmišką Petro, kaip Jėzaus paskirto apaštalų lyderio, paveikslą. Užuominų apie šio Jėzaus mokinio pirmumą duoda visose keturiose Evangelijose randami apaštalų sąrašai. Kiekviename iš jų Petras (arba Simonas) yra minimas pirmas, o Judas Iskarijotas užima paskutinę vietą. Tai neabejotinai leidžia suprasti, jog apaštalai ir jų amžininkai laikė Simoną Petrą pačiu svarbiausiu mokiniu, priešpastatydami jį išdavikui Judui Iskarijotui. Tačiau šis pastebėjimas paliečia tik evangelinio liudijimo apie Petrą paviršių.

Daug iškalbingesni nei minėtieji sąrašai yra paties Išganytojo žodžiai, ištarti Simonui. Tokie pamatiniai ir svarbūs buvo šie žodžiai, kad kiekvienas, atliekantis piligrimystę į Romą, gali juos pamatyti didelėmis raidėmis užrašytus po Šv. Petro bazilikos kupolu. Jie skamba taip: „tu esi Petras (uola), ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią <….> Tau duosiu dangaus karalystės raktus.“ (Mt 16: 18-19). Ši Mato Evangelijos ištrauka yra viena labiausiai kontraversiškų Naujojo Testamento vietų. Katalikai, protestantai ir ortodoksai šimtus metų nepaliauja ginčytis dėl konkrečios šių Jėzaus žodžių reikšmės. Protestantiškas požiūris teigia, kad Simonui duotas autoritetas čia iš tiesų išreiškia visų tikinčiųjų autoritetą, mat tikroji uola yra ne pats Petras, o jo išpažintas tikėjimas. Tokiu būdu visi, kurie kartu išpažįstą „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16: 16) tampa ta uola, ant kurios stovi Bažnyčia. Ortodoksai savo ruožtu čia įžvelgia ne konkrečią unikalią Petro tarnystę, bet visiems apaštalams duotą valdžią, taigi čia atskleidžiamas visų apaštalų autoritetas.

Ortodoksų ir protestantų interpretacijos turi savyje nemažai tiesos. Išties, kaip teigia reformacijos tradicijos tesėjai, visi, kurie išpažįsta Kristų, tam tikra prasme tampa dar vienu Bažnyčios ramsčiu. Katalikai taipogi negalėtų prieštarauti ortodoksams, teigiantiems, jog Jėzus yra davęs apaštalams tikrą valdymo tarnystę. Visgi tokių interpretacijų negalime laikyti pakankamomis, mat jos neatspindi tiesioginės šios ištraukos prasmės, ypač platesniame Naujojo Testamento kontekste.

Priešingai negu kitose Evangelijos vietose, kur Jėzus duoda valdžią visiems apaštalams, čia Atpirkėjas vienaskaitos antruoju asmeniu kreipiasi konkrečiai į Simoną. Tuomet pavadinęs jį Petru (uola), sako ant jo pastatysiąs Bažnyčią ir duoda jam dangaus karalystės raktus. Taigi sielų išganymo misija yra patikima būtent į Petro rankas. Kad ši tarnystė yra stabili ir nekintama rodo ir faktas, kad net Petro išdavystė nepanaikina jo pirmenybės rūpinantis Dievo tauta. Prisikėlęs Jėzus Evangelijoje pagal Joną kalbasi su jį išdavusiu Petru ir tris kartus jam taria: „Ganyk mano avis“ (Jn 21: 17). Akivaizdu, kad Petrui duota valdžia nesiremia į jo kaip lyderio charizmą ar net asmeninio tikėjimo tvirtumą. Veikiau tai Dievo pažadas, kuris užtikrina, kad per Petro tarnystę žemėje skleisis dangaus karalystė.

Argumentai prieš Popiežiaus tarnystę

Neįmanoma ignoruoti tokio akivaizdaus Petro pirmumo liudijimo. Tačiau norint įrodyti dabartinio popiežiaus tarnystės autentiškumą, visų pirma reikia paneigti gan dažną protestantišką kaltinimą, esą Šv. Petras niekada nebuvo Romoje, juolab tikrai nebuvo Romos vyskupas, todėl negalime popiežiaus laikyti Petro įpėdiniu. Tokiam kaltinimui paremti dažnai sakoma, jog nėra jokio biblinio ar kito ano meto dokumento, teigiančio, jog Petras išties buvo Romoje. Visgi ši abejonė paprasčiausiai neatsižvelgia į paties Petro rašytą Naujojo Testamento laišką.

Pirmojo Petro laiško pabaigoje randame tokį pasveikinimą: „Jus sveikina kartu išrinktoji Babilone ir mano sūnus Morkus“ ( 1 Pt 5:13). Petras čia save pristato kaip Bažnyčios „Babilone“ narį. Tikrasis Babilono miestas, senovės laikais buvęs vienu pagrindinių civilizacijos centrų, I a. po. Kr buvo beveik nepataisomai sunykęs ir tikrai nepriminė vietos, kurios evangelizacijai pirmumą teiktų anuometės Bažnyčios lyderis. Be to, nerandame jokių archeologinių įrodymų ar kitų istorinių šaltinių, rodančių Petro buvimą antikiniame Babilono mieste, juolab tikrai ne su tuo metu ten neegzistavusia krikščionių bendruomene. Apie ką tuomet čia kalba apaštalas Petras?

Istorinis ir biblinis liudijimas leidžia daryti išvadą, jog pirmajame Petro laiške minimas „Babilono“ miestas iš tiesų yra senovės Roma. Tam yra kelios priežastys. Visų pirma, vienintelė kita vieta, kur Naujajame Testamente minimas Babilonas, yra Apreiškimo Jonui knyga. Šios knygos 17 skyrius kalba apie Babilono miestą, sėdintį ant septynių kalvų, pasruvusį kankinių krauju. Akivaizdu, kad Babilonas šiuo atveju yra aliuzija į Romos miestą, tai tam tikras nedorybės, įsigalėjusios Romos imperijoje simbolis. Kadangi iš Pauliaus laiškų žinome Romoje buvus krikščionių bendruomenę tampa aišku, jog vienintelė vieta, iš kurios Petras gali siųsti aną sveikinimą ir yra didžiausios to meto imperijos sostinė. Šį Šventuoju Raštu paremtą argumentą patvirtina vienareikšmiškas ankstyvosios Bažnyčios liudijimas. Šv. Irėniejus, Liono vyskupas, 2 amžiuje tvirtina, jog Bažnyčią Romoje įkūrė Paulius ir Petras. Šį faktą patvirtina tokie autoriai kaip Origenas ir pirmasis Bažnyčios istorikas Eusebijas Cezarietis. Vieninteliai egzistuojantys Petro mirties aprašymai yra susiję su Romos miestu. Tad Petras tikrai turėjo gyventi ir mirti Romoje.

Parodžius, jog Petro pirmumas yra pagrįstas, o svarbiausias apaštalas iš tiesų gyveno Romoje, lieka paskutinė užduotis, norint suprasti dabartinių popiežių valdžią ir autoritetą. Tai padarysime atsakydami į dar vieną potencialų prieštaravimą popiežiškajai tarnystei. Jis skamba maždaug taip: tiesa, kad Petras asmeniškai gavo iš Jėzaus karalystės raktus, taipogi akivaizdu ir tai, kad Petras gyveno ir mirė Romoje, tačiau visiškai neaišku, kodėl Petro autoritetas turėtų atitekti po jo valdantiems Romos vyskupams. Evangelijose nerandame jokios užuominos apie tokį tarnystės perimamumą. Juolab tikrai nematome tokios griežtos Bažnytinės hierarchijos, kokia dabar egzistuoja Katalikų Bažnyčioje. Taigi visa tai nėra Dievo įsteigta valdymo forma, bet veikiau vėlesnis Romos katalikų išradimas.

Toks požiūris, nors gajus protestantiškų bendruomenių tarpe, tinkamai neatsižvelgia į ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą ir net Naujojo Testamento liudijimą. Kad apaštalų autoritetas ir tarnystė yra perduodama, mes matome Apaštalų darbų knygos pirmajame skyriuje, kur į išdaviko Judo vietą yra išrenkamas Motiejus. Išties, būtų kiek keistoka, jei Dievas, suteikęs apaštalams autoritetą atleisti nuodėmes (Jn 20:23), nuspręstu šios tarnystės nebetęsti po apaštalų mirties. Kad ši tarnystė būdavo perduodama kitiems dievotiems vyrams liudija ir ankstyvieji Bažnyčios tėvai.

Autoriteto perdavimas, dar kitaip vadinamas apaštalų įpėdinyste, buvo aiškiai paliudytas I a. pabaigoje Romos vyskupo Klemenso laiške, rašytame Korinto bendruomenei. Verta paminėti, kad rašant šį laišką apaštalas Jonas dar buvo gyvas ir pats sudarinėjo Apreiškimo knygą. Šio laiško autoritetas pirmiesiems krikščionims buvo toks didelis, kad jį buvo svarstyta įtraukti į Naujojo Testamento knygų kanoną. Klemensas 44 šio laiško skyriuje teigia, jog dėl galimai kilsiančių ginčų apaštalai paskyrė vyrus tęsti jų tarnystę.[1]

Kitas ankstyvasis Bažnyčios tėvas Irėniejus Lionietis II a. pabaigoje parašė veikalą „Prieš erezijas“, štai to darbo žodžiai: „Šitaip visame pasaulyje išsiskleidusią apaštalų tradiciją visose Bažnyčiose gali pastebėti kiekvienas, kas tik nori regėti tiesą, ir turime išvardinti visus tuos, ką apaštalai pakėlė į Bažnyčių vyskupus ir jų įpėdinius iki pat mūsų.“[2](Prieš erezijas 3:3:1). Akivaizdu, kad jau pirmaisiais amžiais egzistavo regima Bažnyčios hierarchija, paremta iš apaštalų perimtu autoritetu.

Todėl natūralu, kad Romos vyskupas, būdamas apaštalų vadovo Šv. Petro įpėdinis, visais Krikščionybės amžiais tęsė tą tarnystę, paties Jėzaus įsteigtą duodant Simonui dangaus karalystės raktus. Nenuostabu, kad Irėniejus apie Romos Bažnyčią rašė tokius žodžius: „Dėl įtakingesnės kilmės prie šios Bažnyčios būtinai turi derintis visos kitos Bažnyčios, tai yra visi tikintieji – joje visuomet visiems buvo išsaugota Apaštalų tradicija.“ (Prieš erezijas 3:3:2). Ši Apaštalų tradicija iki šių dienų išsaugota popiežiaus tarnystėje, kurios teisėtas vykdytojas yra Leonas XIV – asis. Atsakius į pagrindinius prieštaravimus popiežystės atžvilgiu verta šiek tiek giliau pažvelgti į pačią šios tarnystės šerdį. Kokia yra popiežiaus misijos esmė?

Tikroji Bažnyčios misija

Kaip jau minėta, tikrajai Romos vyskupo misijos prasmei atskleisti netinka tik socialinis ar politinis žvilgsnis. Reikia grįžti prie Evangelijos šaltinio, šiuo atveju Evangelijos pagal Joną. Mylimasis mokinys aprašo Tėvui besimeldžiantį Kristų: „tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ (Jn 17:21).  Pats Dievas mums sako, jog krikščionių vienybė yra būtina, idant pasaulis tikėtų Dievo siųstu Mesiju Jėzumi. Vatikano II susirinkimo dogminė konstitucija apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ šiuo vienybės garantu skelbia esant popiežių: „Romos popiežius kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“ (LG 23).

Be šios vienybės sunku įsivaizduoti Dievo Bažnyčios veikimą žemėje. Kaip galime sakyti tikintys vienu Dievu, jei dėl tikėjimo į jį nuolat patiriame skilimus ir ginčus? Susiskaldymas, kurio Bažnyčia per du tūkstančius savo gyvenimo metų, deja, neišvengė, visada būdavo tarsi liudijimas Krikščionybės nenaudai. Petro tarnystės stabilumas, nors ir tapo suklupimo akmeniu Rytų krikščionims bei reformacijos šalininkams, buvo ir išlieka tuo visą Kristaus Bažnyčią vienijančiu veiksniu. Neabejoju, jog dauguma katalikų išgyveno šią vienybę laukdami konklavos rezultatų, o taip pat ir džiaugdamiesi Leono XIV išrinkimu. Romos vyskupas, nors fiziškai tolimas mums, tikrai yra visų tikinčių katalikų dvasinis tėvas. Ne veltui už jį kiekvienose Mišiose meldžiamės.

Galiausiai, panašu, jog tokia vienijanti popiežiaus rolė atitinka ir Dievo veikimo išganymo istorijoje braižą. Nuo Abraomo iki Šv. Petro, Išrinktoji Tauta nuolat buvo vedama konkrečių lyderių, atliekančių Dievo jiems paskirtas užduotis. Kaip Senojoje Sandoroje, taip ir Naujojoje Dievas nenustoja savo plano vykyti per žmones. Nors gali kalbėti su mumis tiesiogiai, dažniausiai Jis tai daro per savo pasirinktus tarnus. Iš savo malonės jis leidžia žmonėms būti tarpininkais, kad visi galėtų jo išganymo plane turėti savo dalį.

Senajame Testamente Dievas mokė savo tautą per pranašus, o Kristus įsteigė Bažnyčią, patikėdamas jai apaštalų mokymo tarnystę. Jėzus Luko Evangelijoje sako apaštalams: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“.“ (Lk 10:16). Vyskupai, esantys vienybėje su popiežiumi, turi šią apaštalų įpėdinystės būdu gautą galią mokyti Dievo vardu. Ypatingai ši charizma ryški popiežiaus asmenyje, kuris yra galutinis autoritetas tikėjimo ir moralės klausimais.

Bažnyčia labai rimtai vertina Petro galią mokyti. Dėl šios priežasties 1870 metais Vatikano I susirinkime buvo paskelbta popiežiaus neklystamumo dogma. Ji skelbia, kad Petro įpėdiniai, dėl Jėzaus jiems duoto autoriteto, neklysta, kai skelbia tikėjimo dalykus iškilmingu ir galutiniu aktu, arba, kitaip tariant ex cathedra (nuo sosto). Toks aktas nėra dažnas reiškinys, ypač pastarųjų amžių Bažnyčioje, tačiau vienas iš tokio neklystamo skelbimo pavyzdžių yra 1950 metais Pijaus XII paskelbta Mergelės Marijos dangun ėmimo dogma. Tai reiškia, jog krikščionys privalo su tikėjimo klusnumu priimti faktą, jog Mergelė Marija savo žemiško gyvenimo pabaigoje buvo kūnu paimta į dangų.

Tačiau popiežiaus mokymo galia neapsiriboja tik neklystamais pareiškimais. Nors nekalbėdamas ex cathedra popiežius gali klysti, tačiau tikintieji yra įpareigoti būti klusnūs visam popiežaus mokymui. Štai ką apie tai rašo Vatikano II susirinkimo tėvai dogminėje konstitucijoje „Lumen Gentium“: „Šis dievobaimingas valios ir proto klusnumas ypač turi būti reiškiamas Romos popiežiaus tikrajam magisteriumui[3] net tada, kai jis nekalba ex cathedra, pagarbiai pripažįstant jo aukščiausiąjį magisteriumą ir ištikimai laikantis jo paskelbtų sprendimų pagal jo pareikštą mintį bei valią, ypač atspindimus arba dokumentų pobūdžio, arba to paties mokymo kartojimo, arba išraiškos būdo.“ (LG 25). Tad kiekvienas katalikas asmeniškai privalo paklusti popiežiaus mokymui, net ir neskelbiamam neklystamu būdu.

Galų gale, visa, kas čia aptarta, privalo būti vertinama pilno Dievo plano žmonijai kontekste. Bažnyčia kaip institucija ir yra išskirtinė tuo, kad jos kilmė yra dieviška, todėl bet koks popiežiaus institucijos vertinimas bus iškreiptas, jei nebus atsižvelgta į šį faktą. Jei matysime Bažnyčią tik sekuliariom akim, tai popiežystė pasirodys esanti tik pigus triukas, skirtas pritraukti stabilumo ir aiškumo ištroškusių naivuolių minias.

Kita vertus, jeigu žvelgtume protestanto akimis, tai laikytume popiežių perdėm susireikšminusiu ir save į Dievo padėtį statančiu karaliuku. Panašiai popiežystę vertintų ir broliai ortodoksai. Kaip šiame tekste buvo bandyta parodyti, tikras popiežiaus tarnystės supratimas galimas tik vertinant visą platų istorinių ir biblinių faktų horizontą. Toks vertinimas leidžia pamatyti Dievo plano grožį įsteigiant žemėje Kristaus vietininko tarnystę. Artėjant Sekminių šventei verta Dievui dėkoti, kad pakilęs į dangų Jėzus nepaliko mūsų našlaičiais, bet atsiuntė savo Dvasią ir per ją užtikrina popiežiaus tarnystės tęstinumą jau du tūkstančius metų. Postmodernaus reliatyvizmo ir prasmės praradimo akivaizdoje popiežiaus magisteriumo dovana turi galimybę spindėti skaisčiau nei bet kada anksčiau. Galbūt šiandiena yra pats tinkamiausias laikas atsiremti į uolą, kurią mums paliko Kristus?

[1] https://www.newadvent.org/fathers/1010.htm (deja, nėra šio teksto lietuviško vertimo)

[2] https://katalikutradicija.lt/visi/sv-ireniejus-pries-erezijas/sv-ireniejus-lionietis-pries-erezijas-iii-knyga (siūlyčiau šiame puslapyje neieškoti oficialios Bažnyčios nuomonės įvairiais klausimais, nes jame pateikiamos pažiūros yra artimos Tėvo Pijaus X brolijai, kuri nėra pilnoje vienybėje su Katalikų Bažnyčios hierarchija.)

[3] Magisteriumas – tai Bažnyčio galia ir teisė mokyti (Magister – mokytojas lot.)