Popiežiaus Leono XIV pirmoji kelionė į Turkiją ir Libaną: kvietimas taikai

Nuo 2025 m. lapkričio 30 d. iki gruodžio 2 d. popiežius Leonas XIV leidosi į savo pirmąją tarptautinę apaštališkąją kelionę po artimuosius rytus – Turkiją ir Libaną. Nors Turkija yra labai gerai žinoma visame pasaulyje, tačiau Libanas, dažnai vadinamas „Kedrų šalimi“, tarptautinėje arenoje lieka tikrai gerokai mažiau pastebimas. Galima sakyti, kad daugeliu atžvilgių Libanas simbolizuoja tiek trapumą, tiek ir viltį, todėl popiežiaus vizitas šiai šaliai yra labai svarbus.

Libanas jau seniai apibūdinamas kaip vieta, kurioje, nepaisant didelių iššūkių, sugyvena įvairios bendruomenės. 2021 m. popiežius Pranciškus apibūdino šią šalį, kaip „brolybės oazę, kurioje susitinka įvairios religijos ir konfesijos, kurioje įvairios bendruomenės gyvena kartu, bendrą gėrį iškeldamos aukščiau individualių interesų“.

Tačiau šiuo metu šalis susiduria su tikrai dideliais sunkumais. Nuo 2019 m. Libanas patiria visą niokojančią ekonomikos krizę, kurią lydi didelė infliacija, auganti valstybės skola ir ilgalaikis regioninių konfliktų Sirijoje ir Izraelyje poveikis.

Politiniu požiūriu Libanas yra tarsi paradoksas: nors pagal Konstituciją tai yra pasaulietinė valstybė, pagrindinės vyriausybės pareigos skirstomos pagal religinę priklausomybę. Siekdamas išvengti vienos religinės grupės dominavimo ir sumažinti pilietinio karo riziką, Libanas priėmė konfesinę politinę sistemą. Pagal šią sistemą politiniai postai skiriami pagal religinę priklausomybę, siekiant užtikrinti proporcingą atstovavimą. Šalies prezidentas visada bus maronitų katalikas, o ministras pirmininkas – sunitų musulmonas. Parlamento pirmininkas visada bus šiitų musulmonas, o parlamento pirmininko pavaduotojas – graikų ortodoksų krikščionis. Taigi parlamento vietos paskirstomos proporcingai tarp krikščionių ir musulmonų (50:50 pagal Taifo susitarimą), o toliau vietos skirstomos tarp atskirų musulmonų ir krikščionių pakraipų. Nors ši sistema padeda išlaikyti taiką tarp religinių bendruomenių, ji skatina politikus sutelkti dėmesį veikiau į religinę ištikimybę, o ne į nacionalinius interesus. Pavyzdžiui, Libano pilietinis karas (1975–1990 m.) iš dalies buvo kurstomas religinių įtampų ir kovos dėl valdžios. Visgi nepaisant šių sudėtingų aplinkybių, šalis išlaikė maronitų katalikų, šiitų ir sunitų musulmonų bei druzų bendruomenių sambūvį.

Šventosios vietos kaip tiltai tarp tikėjimų

Libano unikali tarpreliginė dinamika ypač akivaizdi jo krikščioniškose šventovėse, kurias dažnai lanko ir kitų religijų žmonės. Maronitų katalikų dvasingumo centre yra trys šventieji: šventasis Nimatullah al-Hardinī (1808–1858), šventasis Charbel Makhlûf (1828–1898) ir šventasis Rafqa al-Rayès (1832–1914). Visi jie gimė šiaurės Libane ir gyveno intensyvų maldos, pasninko ir asketiškos disciplinos gyvenimą.

Šventasis Charbel, kanonizuotas 1977 m., yra žinomas dėl po mirties įvykusių stebuklų, o Šventoji Rafqa, kanonizuota 2001 m., ilgai kentė kančias ir ligas, kurias aukojo Dievui. Šventasis Nimatullah, kanonizuotas 2004 m., buvo gerbiamas teologijos mokytojas ir dvasinis vadovas.

Šventovės, ypač šventojo Charbelio šventovė Anajoje, kasmet pritraukia tūkstančius piligrimų, ne tik krikščionių, bet ir šiitų bei sunitų musulmonų, netgi druzų, kurie čia atvyksta ieškoti išgydymo.

Taigi, nepaisant dešimtmečius trukusių konfliktų, įskaitant britų ir prancūzų okupacijas, pilietinius karus, terorizmą ir arabų nacionalizmą, Libanas išsaugojo taikos dvasią, įsišaknijusią bendrame tikėjime ir istorijoje. Musulmonai, kurie pripažįsta šių šventųjų stebuklingą galią, laiko juos „Dievo draugais“. Taigi ši tarpkultūrinė ir daugiakonfesinė dinamika Libano šventoves paverčia vilties simboliais šiandien neramiame regione.

Kas yra drūzai?

Drūzai – tai nedidelė, bet įtakinga arabų etninė-religinė grupė, susitelkusi Libane, Sirijoje ir Izraelyje. Jie išpažįsta monoteistinį tikėjimą su Islamo, Krikščionybės ir Judaizmo elementais. Jų religinės praktikos yra daugiausia slaptos, atsivertimas į kitas religijas yra draudžiamas, o tarpreliginės santuokos yra nepatartinos. Jie garbina tokias asmenybes kaip Mozė, Jėzus ir Mahometas, taip pat šventuosius, pavyzdžiui, Šventąjį Jurgį ir Joną Krikštytoją.

Drūzai taip pat tiki reinkarnacija, atmeta poligamiją ir pabrėžia ištikimybę bendruomenei. Jų gausus dalyvavimas piligrimystėse į krikščioniškas šventoves atspindi intensyvų Libano tarpreliginį dialogą ir rodo, kaip šventos vietos gali tapti tiltais, o ne barjerais tarp bendruomenių.

Libanas pastaraisiais metais

2023–2024 m. susidūrimai tarp Izraelio ir „Hezbollah“ sustiprėjo, įtraukdami šią Libano šiitų islamistų politinę partiją ir paramilitarinę grupuotę į karo veiksmus Palestinoje. Įkurta 1982 m. kaip atsakas į Izraelio invaziją į Libaną, „Hezbollah“ turi tiek politinę, tiek karinę galią, veikia kaip valstybė valstybėje ir kelia iššūkį Libano nacionaliniam suverenitetui.

Tačiau 2025 m. politinis kraštovaizdis pradėjo po truputį keistis. Katalikas maronitas Joseph Aoun buvo išrinktas prezidentu, užbaigdamas daugiau nei dvejus metus trukusį institucinį paralyžių. Naujoji vyriausybė pažadėjo atkurti valstybės autoritetą, įskaitant planą nuginkluoti „Hezbollah“, siekdama, kad nacionalinė armija taptų vienintele teisėta ginkluotąja jėga. Taigi Libanas šiuo metu yra istoriniame ir politiniame lūžio taške.

Popiežiaus vizito svarba

Šiame kontekste popiežiaus Leono XIV vizitas turi ypatingą reikšmę. Libano bendruomenės, dažnai susiskaldžiusios viduje, turi retą galimybę susiburti aplink vienijančią figūrą. Jo buvimas gali sutelkti dažnai susiskaldžiusias bendruomenes, suteikiant retą vienybės akimirką ir primenant piliečiams, kad priklausomybė valstybei gali pranokti ištikimybę bendruomenėms. Vizitas taip pat atkreips tarptautinį dėmesį į Libaną, taip mobilizuojant diplomatinę, humanitarinę ir ekonominę paramą šiuo kritiniu momentu.

Taigi ne tik politiniame, bet ir dvasiniame lygmenyje popiežius ir vėl primena Libano tradicijas. Šventieji ir šventovės liudija apie visus Libano piliečius apimančią ir santykiu pagrįstą dialogo patirtį, kuri tiesia tiltus tarp skirtingų tikėjimų. Taigi net ir regione, kuriame šiuo metu vyrauja poliarizacija, šios šventos vietos pabrėžia bendras vertybes ir įkvepia viltingai žvelgti į ateitį.

Galiausiai, nors vien tik popiežiaus vizitas negali atkurti institucijų ar nuginkluoti karinių grupuočių, jis tikrai gali atgaivinti ilgai vilties netekusių žmonių vaizduotę. Libano šventovės, šventieji ir bendruomenės kviečia retai galimybei: tikėjimas gali suvienyti ten, kur politika skiria, ir net sužeista tauta gali ir vėl įgauti atsparumo susiskaldymui per bendrą tradiciją ir abipusę pagarbą. Todėl popiežiaus Leono XIV kelionė primena šią pamoką pasauliui, parodydama, kad Libanas, nepaisant visų savo išbandymų, išlieka bendruomeniškumo ir vilties švyturiu regione, pernelyg dažnai tampančiame karų ir nesibaigiančių konfliktų sinonimu.