Popiežius susiskaldžiusiam laikmečiui: kodėl Leonas XIV rodo naują kryptį?

Kai kardinolas Robertas Prevostas, Čikagoje gimęs, o Peru suformuotas, bažnyčios teisės ekspertas, misionierius ir Vyskupų dikasterijos vadovas, žengė į Šv. Petro bazilikos balkoną kaip naujai išrinktas popiežius, daugelis tikėjosi, kad jis kalbės angliškai. Tačiau jis to nepadarė.

Nepaisant to, kad naujasis popiežius angliškai kalba laisvai ir turi Amerikos pilietybę, jis pasirinko italų ir ispanų kalbas. Taigi užuot minėjęs Čikagą, jis svarbesne laikė savo parapiją Peru. Šis pasirinkimas buvo sąmoningas. Tai buvo ne tik kalbos ar jausmų padiktuotas sprendimas, bet ir simbolinis, strateginis ir kartu dvasinis pasirinkimas.

Šiuo tyliu aktu popiežius Leonas XIV nedviprasmiškai leido suprasti: jis nėra nacionalinis trofėjus Amerikai. Ir jis nebus popiežiška Amerikos katalikybės figūra ar kokios nors partinės ideologijos reiškėjas. Jis yra popiežius, suformuotas misionieriško darbo, jautrumo daugiakultūrei aplinkai ir pastoracinės tarnystės periferijose.

Daugiau nei geografija: dvasinė tapatybė

Gimęs Jungtinėse Amerikos Valstijose ir turintis dvigubą Amerikos ir Peru pilietybę, popiežius Leonas XIV įkūnija transnacionalinę katalikybę, kuri nepasiduoda lengvam skirstymui į kategorijas. Jis yra tikras amerikietis, bet vis dėlto ne Amerikos popiežius. Jis daugiau nei 20 metų tarnavo Lotynų Amerikoje, persiimdamas jos bažnytiniu ritmu, kovomis ir socialiniais prioritetais. Atrodo, kad ši formacija lėmė ir jo pontifikato pradžios toną: jis kalbėjo apie tiltų statymą, atvirumą visiems ir atsakomybę.

Atrodo, kad savo temperamentu ir teologija jis atkartoja popiežiaus Pranciškaus dvasią – pastoraciniu požiūriu užjaučiantis, siekiantis padėti vargšams ir atstumtiesiems, tačiau tuo pačiu išliekantis doktriniškai tvirtas. Pavyzdžiui, moterų įšventinimo klausimu jis ir toliau laikosi tradicinio mokymo. Tačiau socialinio teisingumo sferoje jis dega ta pačia ugnimi, dėl kurios popiežius Pranciškus tapo pasauliniu vargšų ir atstumtųjų balsu.

Šis vidurio kelias – pastoracinis jautrumas ir ištikimybė doktrinai – leidžia jam užimti dialogo poziciją, kuri daugelio nuomone, puikiai tinka sudėtingai situacijai šiandienos Bažnyčioje.

1978 m. aidai: Romos istorinis pavyzdys

Popiežiaus vaidmuo Romos Katalikų Bažnyčioje jau seniai yra suprantamas kaip turintis ypatingą moralinį svorį, todėl jo vadovavimas dažnai gali pasitarnauti kaip atsvara įvairioms ideologijoms.

Kai 1978 m. kardinolas Karolis Wojtyła buvo išrinktas popiežiumi Jonu Pauliumi II, jo pontifikatas buvo suvokiamas kaip atsakas sovietiniam komunizmui. Lenkų popiežius, išrinktas iš už geležinės uždangos, tapo dvasine jėga, nukreipta prieš režimą, kuris neigė religijos laisvę ir slopino žmogaus orumą. Jo moralinis vadovavimas įkvėpė tokius judėjimus kaip „Solidarumas“ ir drąsinti tikinčiuosius visoje Rytų Europoje.

Panašiai ir popiežiaus Leono XIV išrinkimas, atrodo, yra skirtas kovoti su kitokio pobūdžio grėsme, kylančia ne iš totalitarinių režimų, bet iš ideologinio ekstremizmo, hiperpopulistinio nacionalizmo, ir žlugdančio individualizmo. Kaip kadaise Roma tapo moraline atsvara totalitiarinei komunizmo sistema, taip dabar ji siūlo atsaką Vakarus kamuojančioms krizėms, ypač toms, kurios kyla iš Amerikos kultūros.

Leono XIV vardas: istorijos užuomina

Pasirinktas Leono vardas turi daug istorinio konteksto. Popiežius Leonas XIII (1878-1903 m.) prisimenamas kaip socialiai itin sąmoningas intelektualas, išleidęs plataus atgarsio sulaukusią encikliką „Rerum Novarum“, kuri padėjo pagrindus katalikų socialiniam mokymui. Joje buvo smerkiamas kapitalistinis išnaudojimas ir atmetami klaidingi socializmo pažadai. Joje taip pat buvo ginamos darbininkų teisės, jų orumas ir profsąjungų vaidmuo, tačiau tuo pat metu teigta, kad privati nuosavybė yra neliečiama ir saugoma įstatymo.

Pasirinkdamas vardą „Leonas XIV“, naujasis popiežius gali rinktis panašų kelią: popiežystė, kuri su šiuolaikinėmis neteisybėmis susidurs ne per politines kovas, bet per katalikišką moralinę doktriną. Kaip ir Leonas XIII, jis gali siekti atnaujinti Bažnyčios kaip tarpininkės tarp konkuruojančių kraštutinumų vaidmenį, pasisakydamas už bendrąjį gėrį ir kartu saugodamas žmogiškąjį orumą.

Žinia Amerikos Bažnyčiai

Pastaraisiais metais JAV įvairios katalikiškos grupuotės vis drąsiau kritikuoja Romą. Amerikos Bažnyčia, panašiai kaip ir Vokietijos Bažnyčia, susidūrė su vidiniais lūžiais – nuo net garsiai reiškiamo pasipriešinimo popiežiaus Pranciškaus enciklikoms iki vyskupų, viešai prieštaraujančių Vatikano nurodymams. Kai kurie dvasininkai, kaip antai arkivyskupas Vigano, prisidėjo prie sąmokslo teorijų propagavimo ir nesantaikos sėjimo, o to rezultatas – bažnytinės vienybės griovimas.

Tad popiežiaus Leono XIV išrinkimą galima laikyti ir kvietimu ir tam tikru pataisymu. Jis puikiai supranta Amerikos kultūrinį kontekstą, jis jame gimė ir užaugo. Tačiau jis nėra priklausomas nuo jo ideologinių kraštutinumų. Galbūt jo tyla anglų kalba buvo ne savo šaknų atmetimas, bet pasipriešinimas jos pasisavinimui? Kai kas gali manyti, kad tai buvo subtilus, bet griežtas priekaištas tiems, kurie siekia tam tikra prasme nacionalizuoti popiežių ar panaudoti jį kultūrinių karų pozicijoms stiprinti. Tačiau tik laikas parodys, ar taip yra iš tikrųjų.

Atsakas į politinius kraštutinumus

Donaldui Trumpui sugrįžus į politinę areną ir toliau plintant griežtai nacionalistinėms ideologijoms visame pasaulyje, Bažnyčia susiduria su giliu moraliniu išbandymu. Tokiomis aplinkybėmis religiniams lyderiams kyla didelė pagunda taikytis prie valdžios, atkartoti populiarią retoriką arba užsidaryti doktrininiame nelankstume.

Tačiau popiežius Leonas XIV, regis, siūlo visai kitokį kelią – gerokai ramesnį, gilesnį, paremtą visuotinumu ir dvasine atsakomybe. Jo popiežiavimas – tai ne reakcinga, bet reflektyvi pozicija, kurią suformavo tiesioginis skurdo, įvairių kultūrų ir bendruomenių artumas.

Šiame kontekste jis iškyla ne kaip „Amerikos popiežius“, bet kaip visuotinės Bažnyčios ganytojas, kuris jau tik po yra ir amerikietis. Ir šis skirtumas yra labai svarbus. Jis leidžia jam įtikinamai kalbėti Jungtinėms Valstijoms ir kartu yra būtina atsvara iš jos politikos vidinių kovų kylančiam toksiškumui, kuris dažnai turi globalų poveikį.

Lotynų Amerika: plakanti Bažnyčios širdis

Neatsitiktinai naujasis popiežius palaiko glaudžius ryšius su Lotynų Amerika – didžiausia katalikų bendruomene pasaulyje. Laikas, praleistas Peru, kur jis gyveno, tarnavo ir išmoko į Bažnyčią žvelgti per čiabuvių bendruomenių ir sunkiai besiverčiančių parapijų prizmę, akivaizdžiai paliko ryškų pėdsaką.

Lotynų Amerika, labiau nei bet kuris kitas regionas, formavo du pastaruosius popiežius. Naujojo popiežiaus įsitvirtinimu šiame pasaulyje Bažnyčia dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą skurdesnėms pasaulio šalims ne tik kaip misijų laukui, bet ir kaip teologinei bei dvasinei jėgai.

Popiežius, galintis kalbėti ir Limos lūšnynuose, ir Vašingtono valdybų posėdžių salėse, turi unikalią galimybę sujungti skirtingus Bažnyčios balsus. Jo inauguracinėje kalboje pabrėžta vienybė ir dialogas rodo aiškų ketinimą: skatinti bendrystę nepaisant geografinių, kultūrinių ir ideologinių iššūkių. Tai buvo ne tik kvietimas diplomatijai, bet ir pastoracinis kvietimas gydyti Kristaus Kūno skilimus ir žaizdas.

Ne dominavimas, bet atsakomybė

Tiems, kurie nerimauja, kad popiežius iš Amerikos reiškia jos dominavimą, reikėtų pagalvoti apie tai, kad jo išrinkimo logika gali būti susijusi ne tiek su Amerikos įtaka, kiek su moraline atsakomybe. Dabartiniame pasaulyje ideologinė krizė ryškiausiai matoma būtent Jungtinėse Valstijose. Iš jos kyla susiskaldymo, užsidarymo ir poliarizacijos kultūra, kelianti grėsmę ne tik politinėms institucijoms, bet ir Bažnyčios vienybei.

Pasirinkdama popiežių, kuris supranta šią kultūrą ir atsisako ją atkartoti, Bažnyčia gali pasiūlyti retą ir savalaikę intervenciją. Jo išrinkimas reiškia ne Amerikos išaukštinimą, bet atsisakymą eiti dabartinius JAV keliu. Ne valdžia, bet tarnystė. Ne nacionalizmas, o misija.

Galiausiai Roma išsirinko ne įžymybę. Ji išsirinko ganytoją. Taip ji atliko meistrišką ėjimą pasaulinėje šachmatų lentoje.

Popiežius Leonas XIV turi galimybę tapti popiežiumi, kuris veikia ten, kur labiausiai skauda, suteikia aiškumo, kur yra painiava, ir moralinį pagrindą ten, kur žlunga politinės sistemos. Jei jis eis Leono XIII keliu, jis gali tapti ne tik diplomatijos ar doktrinos, bet ir atsinaujinimo popiežiumi.

Bažnyčiai, kuriai tenka nuolat iš naujo atrasto kelią audringame pasaulyje, toks balsas yra būtent tai, ko reikia.