Politologas M. Baltrukevičius: „Kai reformos sukelia daug triukšmo ir įtampos, geresnis kelias yra nieko nekeisti.“

Šiuo metu itin daug triukšmo visuomenėje sukėlė LRT auditas ir Remigijaus Žemaitaičio bei „Nemuno Aušros“ pasiūlyti LRT įstatymo pakeitimai. Jais siūloma lengvinti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, kai tam užtektų pusės iš 12 LRT tarybos narių balsų, o balsavimas būtų slaptas. Be to, atleidimo nebereikėtų motyvuoti viešojo intereso pažeidimu. Taip pat lapkričio 27 d. Seime buvo priimtos pataisas ir dėl LRT biudžeto įšaldymo ir nedidinimo tris metus iš eilės, kurias gruodžio 3 d. pasirašė prezidentas.

Ar galima rimtai kalbėti apie LRT skaidrinimą ir Seimo šiuo metu siūlomas pataisas, kai jas inicijuoja būtent „Nemumo Aušra“, kurios pirmininkas R. Žemaitaitis yra Konstitucinio Teismo pripažintas sulaužęs Seimo nario priesaiką ir Konstituciją bei neturi leidimo dirbti su įslaptinta informacija?

Aš manau, kad čia yra trys klausimai viename, kurie apsprendžia, kaip vertinti visą šį procesą. Pirma, tokia visuomenės reakcija yra labai natūrali, nes tokios institucijos kaip Lietuvos bankas, Valstybės kontrolė, nacionalinis transliuotojas ir dar keletas kitų – yra itin jautrios politinės įtakos klausimams. Todėl čia visada galioja ta pati tvarka – jeigu kelia klausimų tai, kas yra siūloma ir jeigu kyla bent mažiausia kontroversija, tada geriau šitų klausimų nesiimti, nes visgi tai yra ypatingos svarbos institucijos ir labai svarbu, kad politikų įtaka būtų kuo mažesnė.

Šiuo metu tai yra bendra „Nemuno aušros“ ir „Valstiečių ir žaliųjų sąjungos“ idėja, kur iniciatyva priklauso „Nemuno aušrai“. Tačiau šalia pataisų svarstymo, yra atvirai sakoma, kad LRT generalinė direktorė jau seniai turėjo būti atleista ir raginama dėl to pasirašyti peticiją, tad jei dar yra žmonių, kurie teigia, kad yra kalbama apie principus, o ne apie asmenis – jie nepataiko į kontekstą. Remigijus Žemaitaitis, kuris yra didžiausias šios pataisos gynėjas pats ir sukuria tą atmosferą, kad mes neišvengiamai vertiname šias pataisas kaip nukreiptas į vieną žmogų, LRT generalinę direktorę.

Kitas klausimas yra laikas. Matome, kad yra siekiama, jog šie procesai būtų kaip įmanoma greitesni. Pavyzdžiui, jei šitas siūlymas būtų teikiamas įsigalioti nuo 2030 m., kai prezidentas ir Seimas jau bus kiti, tada būtų galima patikėti nuoširdžiu susirūpinimu dėl dabartinės tvarkos netobulumo be jokių politinių išskaičiavimų.

Trečias aspektas, yra kodėl tai daroma. Teigiama, kad visa tai daroma dėl LRT audito. Pavyzdžiui, Karolis Neimantas LRT forume teigė, kad šiuo metu vos 5 proc. LRT eterio užima „Nemuno aušra“, nors pagal duomenis R. Žemaitaitis yra dažniausiai LRT kalbinamas Lietuvos politikas. Kita vertus, žurnalistai dažnai atvirai teigia, kaip sunku yra prisikviesti „Nemuno aušros“ atstovus į laidas. Galima daryti įvairias statistines suvestines, bet jeigu ieškosime koreliacijų, kodėl vieni ar kiti gauna daugiau LRT dėmesio, tai visada daugiau gauna tie, kurie tuo metu yra valdžioje. Reikia suprasti, kad žiniasklaidos vaidmuo yra kalbėti apie tai, kas visuomenėje yra aktualu. Kai premjeras vienos partijos, tai ta partija ir gauna daugiau dėmesio, kai kitos, tada kita partija gauna daugiau dėmesio.

Ar Valstybės kontrolės nustatyti LRT pažeidimai yra veikiau politinė priemonė, kuri yra eskaluojama, norint priimti siūlomas LRT įstatymo pataisas, ar tai rimti pažeidimai, į kuriuos reikėtų skubiai atsižvelgti?

Galima įvairiai klasifikuoti pažeidimus, kurie yra padaryti – ar tai lengvi pažeidimai, ar vidutinio sunkumo pažeidimai, bet kiekvieno audito tikslas yra ne nuimti kažkieno galvą, bet pasižiūrėti, kaip realiai viskas vyksta. Pavyzdžiui, Valstybės kontrolė neturėjo jokių priekaištų, kad LRT nebendradarbiavo audito metu, kad buvo sunku gauti dokumentus. Viskas vyko labai geranoriškai ir auditas pateikė tokias išvadas, kokias pateikė. Visgi esminis klausimas yra ne ką reikia atleisti, bet kaip ištaisyti pastebėtus trūkumus.

Mindaugas Jurkynas, LRT tarybos pirmininkas, žiniasklaidoje akcentavo, kad LRT taryba tikrai nesiruošia artimiausiu metu balsuoti dėl direktorės atleidimo. Taryba kitais metais planuoja įsivertinti faktinę situaciją, peržiūrėti, ką nustatė Valstybės kontrolė, kokie veiksmai dabar būtų tinkamiausi ir ar jie yra pakankami – visa tai yra visiškai normalūs dalykai, ką darytų kiekvienos įmonės valdyba.

LRT taryba šiuo metu yra sudaroma taip, kad parlamentas skiria keturis savo atstovus, kurie sudaro trečdalį, visos tarybos narių. Yra šalių, kurios turi visuomeninį transliuotoją, bet priežiūros institucijose politikai savo delegatų neturi. Jei pasižiūrėtume į tai, kokie asmenys dabar yra deleguoti – tai žmonės turintys autoritetą ir LRT taryba tikrai yra pajėgi pati suprasti audito išvadas ir priimti atitinkamus sprendimus, todėl nėra prasmės jiems palengvinti ar apsunkinti direktorės atleidimo. Šie pakeitimai dėl viešojo intereso ir atviro balsavimo buvo priimti tik praeitais metais ir yra susiję su tuo, kaip europinės institucijos mato šituos klausimus. Natūralu, kad Europos Sąjungoje norima matyti tam tikrą standartą, kadangi visuomeniniai transliuotojai dažnai dėl per didelės politinės įtakos visiškai praranda kokybės standartus.

Apie tariamą LRT neobjektyvumą ir šališkumą įvairiose visuomenės grupėse kalbama ir diskutuojama jau seniai – ar toks vertinimas turi pagrindo ir kiek iš tikrųjų šališka yra LRT?

Čia galima kalbėti apie du faktorius – viena vertus, yra politinis neutralumas, kas yra tikrai svarbu ir čia, kaip jau minėjau, normalu, kad valdantieji gauna daugiau dėmesio ir tas dėmesys dažniau yra neigiamas. Ne žiniasklaidos vaidmuo yra girti. Būdamas opozicijoje net ir labai norėdamas negausi daug progų pakliūti į skandalus, nebent labiau asmeninio pobūdžio, tad natūralu, kad ir tyrimų skyriaus akiratyje dažniau atsiduria tie, kurie tuo metu yra valdžioje.

Jei žvelgtume į pasaulėžiūrinius dalykus, tai yra labai sunkus klausimas, kuris nelengvai išmatuojamas. Tokie argumentai dažnai yra paremti emocija ir vienintelis kelias generaliniam direktoriui yra užtikrinti kuo didesnę įvairovę pasaulėžiūrine prasme bei taikyti kuo aukštesnius politinio neutralumo standartus. Žurnalistinė laisvė yra tikrai labai svarbi ir žurnalistams neturėtų būti diktuojama iš viršaus, ką daryti ir ko nedaryti.

Kokia galėtų būti skaidresnė LRT tarybos narių skyrimo tvarka – ar jie turėtų būti tvirtinami parlamento, ar reikėtų mažinti, o galbūt didinti jų skaičių?

Politikos mokslai jau seniai yra pastebėję dalyką, kurios iš pažiūros gali pasirodyti smulkmena, bet kartais pridaro rimtų problemų – negerai, kai institucijoje, kurioje balsavimu yra priimami sprendimai yra lyginis narių skaičius. Tai labai gerai atsispindėjo paskutiniuose LRT direktoriaus rinkimuose, kai M. Budrienei išrinkti reikėjo net keturių balsavimų.

Aš nemanau, kad parlamente turėtų būti tvirtinami LRT tarybos nariai. Tai veda į dar didesnį politizavimą ir veiksmus iš išskaičiavimų. Jau ši Seimo kadencija parodė, kad kartais taip nutinka kitose institucijose. Pavyzdžiui, prezidento pasirinktas Konstitucinio teismo teisėjas yra atmetamas, nes prezidentas yra ne pačiuose geriausiuose santykiuose su parlamentu. Galime teoriškai pasvarstyti, kad jei šiuo metu į LRT tarybą būtų tvirtinamas opozicijos atstovas ir Seimas jį atmestų vieną, antrą, trečią, ketvirtą ir daugiau kartų, tada LRT taryba metus ar daugiau laiko neturėtų vieno nario. Tokiu atveju, per tą laiką galėtų būti priimti svarbūs sprendimai, kurie galbūt kitu atveju nebūtų priimti.

Dar vienas kelias galėtų būti visiškai depolitizuoti LRT, bet tai irgi būtų politinis sprendimas, kurios institucijos galėtų, o kurios negalėtų skirti savo atstovų. Dėl to taip pat būtų labai sunku susitarti, pavyzdžiui šiuo metu keliama daug klausimų, ar Lietuvos vyskupų konferencija turėtų turėti savo atstovą LRT taryboje? Kai viena ar kita institucija veikia netobulai, bet reforma irgi sukelia daug triukšmo ir įtampos visuomenėje, geresnis kelias yra nieko nekeisti.