Politinis asmens pasirinkimas aukotis – idėja ar reali galimybė?

Jeigu reikėtų sugrįžti dešimt ar dvidešimt metų atgal, turbūt mažai kas tada būtų patikėjęs, jog gyvensime tokiais nesaugiais laikais. Įstojus į ES ir NATO atrodė, jog geopolitinio Lietuvos saugumo trajektorija tik kils ir stiprės. Tačiau šiandien karo grėsmė tapo mūsų kasdienybe – nuolatinės paramos akcijos, dažnas Valstybės saugumo tarybos rinkimasis, provakacijos pasienyje, karinės technikos įsigijimai tapo mums įprastu status quo. Tad priemonių apsiginti mes turime. Turime ir įkvepiančią istoriją. Tačiau ar lemiamam momentui atėjus, nesudrebėsime ir, iš tiesų, atrasime jėgų veikti ryžtingai?

Evangelijoje paga Joną Kristus mums byloja: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda“ (Jn 15, 9–17). Galime aiškiai matyti, jog mums tikintiesiems Kristus yra įsakęs mylėti, o ne šiaip sau paprašęs – galbūt karts nuo karto kažką gero vieni dėl kitų galėtumėte padaryti. Ne, priešingai, Jis aiškiai įvardija tai, kas yra didžiausia meilė – tai meilė, kuri yra tokia stipri, jog peržengia mūsų išgyvenimo instinktus ir leidžia mums net gyvybę už draugus atiduoti. Tokia meile mes tikime ar viliamės galintys vadovautis. Visgi mano tikslas yra nepasilikti tik asmeniniame lygmenyje ir pažvelgti į politinius susipriešinimus tikinčiojo akimis. Kas pasikeičia, kai nusprendžiame aukotis ir ginti savo šalį nuo priešiškų karinių veiksmų, siekiančių paneigti mūsų suverenitetą ir ką bendro tai turi su tikėjimu?

Kiekvienas iš mūsų turime asmeninių stiprybių bei silpnybių, nuomonių ar pykčių, bet kaip politinė tauta taip pat galime tapti vergais, jeigu nesipriešinsim pavergimui iš išorės. Jeigu kiekvienas asmeniškai kovojame vidines kovas su įvairiais gundymais ar silpnybėmis, galbūt panaši kova vyksta ir politinėje tikrovėje? Deja, politinė tikrovė yra labai paini, todėl siekiant ją išnarplioti nepakanka modernybės dvasioje susiformavusios politikos mokslų disciplinos. Nepakankamumas pasireiškia tuo, jog yra pamiršta asmens sąvoka. Dažniausiai įvairiuose politikos mokslų tyrimuose analizuojamas visuomenės politinis aktyvumas, įvairios apklausos, kurios siekia sužinoti, kiek procentų šalies piliečių palaiko visuotinį šaukimą, kiek iš jų karo atveju gintų valstybę ir pan. Žinoma, tai yra svarbu, jausti visuomenės pulsą, tačiau socialiniai mokslai, kurie tyrinėja reiškinius ar procesus, dažnai nepastebi žmogaus – jo ydų, dorybių, aistrų, noro aukotis ar pasiduoti.

Visgi asmens sąvokos vieta politikos filosofijoje yra nepamainomai svarbi, kadangi atskleidžia glaudų žmogaus ir politikos santykį. Tasai santykis yra labiau juslinis ir bene geriausiai išreikštas vokiečių juristo bei politikos teoretiko Carlo Schmitto. Būtent Schmittas įrodinėjo politiškumo sampratą (vok. Der Begriff des Politischen) kaip pretenduojančią į politikos ontologiją – kitaip tariant, galinčią apibrėžti tai, kas sudaro politikos prigimtį. Pasak politikos filosofo Leo Srausso, Schmittas siekė netik parodyti, jog politiškumas yra atskira žmogaus veikimo sfera kaip paraleli etikai, ekonomikai, mokslui ir religijai, bet, pirmiausia, tai buvo siekis politiškumą pateikti kaip tvarką, kurioje itin svarbus yra žmogus1. Taigi politika – tai tokia tvarka, kurioje žmogus suprantamas kaip asmuo su žmogiškomis savybėmis, tačiau jo žmogiškumas yra neatskiriamas nuo kolektyvo, o šis nuo draugo ir priešo perskyros. Todėl žmogus yra neišvengiamai politiškas, kadangi kolektyvas skiria savo draugus ir priešus, bet ne todėl, jog vienas ar kitas žmogus asmeniškai kažko nemėgsta ar nekenčia. Kaip teigia prof. Alvydas Jokubaitis: „Draugas ir priešas yra nuo žmogaus nepriklausančios tvarkos apibūdinimas“2. Tai labai svarbus politiškumo aspektas, jog pats susipriešinimas nepriklauso nuo asmens – kita politinė bendruomenė jam kaip asmeniui galbūt nieko blogo ir nepadarė, tačiau jo kolektyvui ši bendruomenė gali būti aršiausias priešas.

Taigi pati Schmitto draugo ir priešo perskyra susiaurina politinius pasirinkinkimus iki minimumo – dviejų kardinaliai skirtingų pozicijų. Šioji skirtis atnaujina ir sustiprina politinio pasirinkimo idėją, kadangi skatina suprasti, jog politikoje egzistuoja labai galingos jėgos, galinčios grasinti politinei bendruomenei išnykimu. Dėl to politinės bendruomenės pasirinkimai nėra neutralūs – jie gali būti lemtingi. Taigi Schmittas politiškumą apmąsto visiškai skirtingomis kategorijomis – iš prigimties žmogus yra politiškas, o tai reiškia, kad jis dažniau mąsto ne asmeniniu, ekonominiu ar socialiniu lygmeniu, o būtent politiniu. Pats žmogus gali ir neturėti asmeninių priešų, bet kai įsijungia politiškumas, suvokiama, jog priskyręs save politinei bendruomenei, neišvengiamai įsigyji ir politinį priešą.

Tačiau čia iškyla klausimas, ar dar yra svarbus asmens sprendimas daryti skirtį tarp draugo ir priešo, jei valstybė lygmeniu, tai nepriklauso nuo asmeninių norų ir pageidavimų? Žmogus yra iš prigimties politiškas, tačiau politika į asmeninius norus neatsižvelgia, o sprendžia savo politinės bendruomenės išlikimo klausimus. Taigi šioje vietoje kyla įtampa, kadangi politiškumui pasiekus aukčiausiąjį laipsnį, gali kilti karas, kuris automatiškai pažeidžia asmens saugumo ir integralumo siekį. Kare neįmanoma pasirinkti pusės, todėl asmeniai norai ir preferencijos, pasiekus šį aukščiausią tašką nustoja veikti. Pacifizmas, arba pusės nesirinkimas, tikrai nėra sprendimas, kadangi būtent politiškumas kaip dviašmenis kalavijas realiai sukuria arba sugriauna tautas. Po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos invazijos tapo aišku, jog Rusija siekia Ukrainos egzistencijos pabaigos. Nors tokios frazės kaip „ susikūrė nauja ukrainiečių tauta“ skamba pompastiškai, vis dėlto Schmitto siūloma politiškumo logika leidžia kalbėti apie Ukrainos politinės tautos atgimimą. Taigi abi pusės čia kovoja dėl išlikimo. Vieni siekia apginti tai, kas yra brangiausia politiškai – suverenitetą, ir aukoja, tai, kas jį sudaro – gyvybes, o kita pusė taip pat siekia paneigti, kas kitam yra brangiausia – politinę galią spręsti savo likimą.

Taigi viena vertus politiškumas yra neatsiejamas nuo asmens, kita vertus nuo politinės bendruomenės. Ši politinė bendruomenė save apibrėžia per savo draugus ir priešus. Priešo kategorija neišvengiamai atveda į karą, kuris reikalauja aukotis. Tačiau kodėl verta aukoti savo gyvybę už valstybę? Ar įmanoma į šį klausimą atsakyti, remiantis vien tik sekuliariomis kategorijomis? Galimas atsakymas yra dvilypis – apsisprendimas aukoti savo gyvybę pasireiškia kaip politinis apsisprendimas, tačiau tam, kad jis būtų realus, vien tik politinių motyvų nepakanka. Tam reikia pasirinkti nematyti savęs, savo poreikių, ar asmeninių konfliktų ir apsispręsti ginti tai, kas yra autentiška mūsų politinei tautai. Tam, kad šis apsisprendimas taptų kūnu būtinai reikia Krikščionybės, kaip asmenį formuojančios jėgos, kuri išugdytų realų gebėjimą aukotis pirmiausia asmeniniame, o po to ir politiniame gyvenime.

Žmogus suvokiantis savo ribotumą, aukojasi dėl to, jog trokšta kažką palikti po savęs. Nors pats trokšta taip elgtis, tačiau dažnai sunkiai tam atranda jėgų. Apie tai rašoma Šventajame Rašte: „Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tuomet pripažįstu, jog įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena gėris. Mat aš sugebu gero trokšti, o padaryti – ne (Rom.7 . 15-19)“. Apaštalas Paulius siunčia aiškią žinutę, kurioje nedviprasmiškai suformuluojamas žmogaus valios ir veiksmų paradoksas – žmogus sugeba gero trokšti, o padaryti – ne. Tik suvokdamas savo ribotumą ir valios stygių elgtis taip, kaip Kristus norėtų, gali suprasti, jog troškimas atiduoti gyvybę yra labai daug reikalaujantis ir sudėtingas valios aktas. Todėl žmogus emociškai paveiktas gali trokšti aukotis dėl kitų, bet susiduria su savo nepajėgumu to padaryti. Aukojimosi idėja yra neatsiejama nuo pripažinimo, kad žmogus yra ribotas, nuodėmingas ir dažnai yra gundomas, todėl – trapus. Tačiau būtent per mūsų trapumą Kristus nori pasakyti, jog nebijotume pripažinti, jog esame silpni, kadangi tai yra būdas dideliems darbams nuveikti. Žmogus laikantis save didingu nepajėgtų trokšti aukotis dėl kitų, kadangi jis turi kitą troškimą – būti pripažintu. Nepripažindmas savo ribotumo ir nuodėmingumo asmuo neturi suvokimo, jog gyvenimas yra trapus ir gali baigtis, todėl siekia kaip įmanoma prailginti savo gyvenimą, siekdamas sumažinti kančios galimybę. Žmogus mažai mąsto apie mirtį ir visiems suprantama nenori mirti ir kentėti, taip pat nėra linkęs apastyti mirties tuo pačiu ir pasiaukojimo. Bet kokia kančios galimybė stumia į racionalų mąstymą, kuris veda link pasirinkimo gyventi sau, dėl savęs. Pasiaukojimas ir mirtis – dvi idėjos tarsi einančios greta.

Taigi žmogus yra dvilypis t.y. dvasiškai svyruojantis bei iš prigimties politiškas. Dėl šių dviejų sąlygų, jis kovoja vidinę kovą ir gali net savo gyvybę paaukoti dėl amžinybės. O būdamas politišku jaučia, jog reikia aukotis ir dėl politinės tautos amžinybės. Abi šios sąlygos bylojančios apie žmogaus valią spręsti, kalba mums ir apie asmenį, kuris geba pasirinkti nebūti tik drungnu stebėtoju, o veikiau laisvai apsisprendžia tapti aktyviu veikėju tarp gyvenimo ir mirties.