Politeistinis angliškas konservatizmas – apie Rogerio Scrutono knygą „Modernioji kultūra“

Savo laikmečiu filosofas Rogeris Scrutonas buvo bene žymiausias anglakalbio pasaulio konservatyvus viešasis intelektualas. Nuo pirmosios knygos išleidimo iki mirties 2020 m. jis išleido virš penkiasdešimt knygų, ir viena iš jų – „Modernioji kultūra“ – šiemet pagaliau pasirodė ir lietuviškai. Sėkmė ir užduotis ją versti teko man.

Scrutonas man tapo žinomas dėka šiuolaikinio būdo – interneto. Jutubas buvo pilnas paskaitų, interviu ir diskusijų. Aš studijavau politikos mokslus ir natūralu, kad man buvo įdomios politinės idėjos. Bet Scrutonas man davė daug daugiau – žiūrint tuos jutubo vaizdo įrašus, skaitant straipsnius, o vėliau ir knygas, jis man tapo tolimu, ne visada nuosekliu, bet užtat aiškiai ir įvairiomis temomis (nuo meno iki aplinkosaugos, nuo politinės filosofijos iki urbanizacijos problemų) kalbančiu intelektualiniu mentoriumi.

Skaitytojai, kurie yra prašę lietuvių akademikų duoti interviu ar kokiame nors renginyje paskaityti paskaitą, greičiausiai yra susidūrę su situacijomis, kai žmonės sako: „Ne, čia ne mano tema, aš šitos srities neišmanau“. Scrutonas tokių problemų neturėjo. Pagrindinė jo akademinių interesų sritis buvo estetika – filosofiniai meno ir grožio tyrinėjimai. Būtent šiai temai skirtos sudėtingiausios, labiausiai filosofinio žargono pripildytos knygos (pavyzdžiui, „Philosophy of Music“ ir „Philosophy or Architecture“).

Tačiau neapsiribodamas savo akademine specializacija, Scrutonas taip pat paliko lengviau skaitomų, platesniam skaitytojų ratui skirtų knygų apie politiką, religiją, filosofijos istoriją, aplinkosaugą, medžioklę, vyną, penkias grožinės literatūros knygas, dvi operas ir nesuskaičiuojamą daugybę publicistinių esė – ir apie popmuziką, ir apie Harį Poterį, ir apie meilę naminiams gyvūnams, ir apie šokius, ir t. t., ir pan.

Scrutonas buvo spalvinga asmenybė. Jaunystėje bohemiškai paklajojęs po Europą, konservatoriumi tapęs 1968-ųjų Paryžiaus protestų akivaizdoje, gyveno šiek tiek atsitvėręs nuo pasaulio, kaime, kur, rodos, visais būdais stengėsi susivienyti su vietine bendruomene – nuo dalyvavimo teatralizuotose angliškose lapių medžioklėse iki vargonavimo vietinėje anglikonų bažnytėlėje. Sovietmečiu jis važinėjo į Varšuvos pakto šalis, kur gabendavo draudžiamą literatūrą, skaitydavo slaptas paskaitas, o Čekoslovakijoje netgi prisidėjo prie pogrindinio universiteto įsteigimo. Ten buvo slaptųjų tarnybų pričiuptas, trumpam įkištas už grotų ir išmestas lauk iš šalies.

Esu skundęsis – rodos, nesąžininga, kad Lietuvoje šitiek laiko nebuvo nei vienos Scrutono knygos. Kita vertus, šis trūkumas buvo galimybė man, ir labai džiaugiuosi bei šiek tiek didžiuojuosi pirmąja į lietuvių kalbą išversta Scrutono knyga „Modernioji kultūra“.

Šioje knygoje, viena vertus, įtaigiai, koncentruotai, sekant svarbiausius dvasinius lūžius ir postūmius, pasakojama šiuolaikinės kultūros istorija, paliečiant skirtingas kultūros sampratas, kultūros ir religijos santykį, Apšvietą, Kanto estetinę filosofiją, romantizmą, modernizmą, avangardinio meno fenomeną ir jo „rutinizaciją“, postmodernistinę filosofiją, popsą, kičą ir, žinoma, pabaigiama didžiuoju klausimu – ką daryti ir kaip gyventi? Taigi, ši knyga gali būti tikrai vertingas skaitinys kiekvienam, kas nori gilesnio Vakarų kultūros ir meno supratimo, o ypač – menų, socialinių ir humanitarinių mokslų studentams.

Kita vertus, knygą galima skaityti kaip tam tikrą filosofinį manifestą, kuriuo siekiama apginti aukštosios kultūros vertę. Aukštąją kultūrą Scrutonas laiko tam tikru Vakarų meninės ir filosofinės tradicijos įsisavinimu, atskirdamas ją nuo bendrosios kultūros, kuri, kaip pavyzdžiui XIX a. Lietuvos kaimo kultūra, buvo ne ekspertinių žinių, bet priklausymo bendruomenei reikalas. Anot Scrutono, šiuolaikinis žmogus yra netekęs prasmę ir struktūrą gyvenimui teikiančio religinio įsišaknijimo, o tuo pačiu – ir tokio įsišaknijimo teikiamos bendruomeninės priklausomybės. Šį įsišaknijimą vėl galime susikurti susiedami save su aukštąja Vakarų kultūra – mūsų bendruomene taip taps įsivaizduojama praeities menininkų ir filosofų bendruomenė bei maži rateliai žmonių, su kuriais kartu galime puoselėti gilinimosi į meną ir filosofiją interesus.

Galbūt būtent dėl aiškiai suprasto bei įvardinto žmogui įgimto religinio poreikio Scrutonas man pasirodė toks patrauklus autorius. Tai yra ir knygos „Modernioji kultūra“ stiprybė, ir silpnybė. Stiprybė, nes Scrutonas pasirenka ir lengvai suprantamą, ir savotiškai skaidrų aiškumą suteikiantį būdą interpretuoti įvairius kultūros reiškinius kaip „religinį elgesį“. Štai pavyzdys: popmuzikos kultūra gali būti aprašyta kaip tam tikra religija – žmonės išsirenka žvaigždę-dievuką-stabą, kuriam meldžiasi, aukoja aukas pirkdami bilietus į koncertus, patys koncertai yra šiek tiek panašūs į religinius ritualus – jie turi tam tikrą dramatinę struktūrą: įžangą, vidurį, kulminaciją, atomazgą. Fanai tokiuose koncertuose dažnai išgyvena savotiškai religinius išgyvenimus – jie keletą valandų gyvena kitoje plotmėje, patiria intensyvią emocinę iškrovą, katarsį, gal net šį tą panašaus į vidinio nutyrinimo jausmą. Ir jei fanui girdint įžeisite jo mėgstamą žvaigždę, pamatysite, kad jis tą įžeidimą priims labai asmeniškai, lyg būtumėte padaręs šventvagystę.

Daugelis panašių šiuolaikinių kultų nuo krikščionybės (ar senovės pagoniškų religijų) skiriasi tuo, kad jose nebėra nei ženklo to, ką antropologai vadina „perėjimo ritualais“ – simboliškai paženklinamo statuso pasikeitimo, kaip, pavyzdžiui, krikštas arba vestuvės. Popkultūra niekaip nesistengia jauno žmogaus įvesti į suaugusiųjų pasaulį – į rimtų atsakomybių ir jų teikiamos prasmės pasaulį – bet siūlo amžiną vakarėlį, amžiną paauglišką meilę be jokio tikro įsipareigojimo, amžinos jaunystės iliuziją. Rezultatas – dvasinė erdvė, kuri seniau buvo užpildyta krikščionybės, dabar Vakarų kultūroje beveik visiškai vakuumuota.

Tačiau Scrutonas nemano, kad tikra religija – tikėjimas Dievu – galėtų kuo nors padėti. „Modernioji kultūra“ yra parašyta iš ateisto perspektyvos, kuris aprauda Dievo mirtį – jis mano, kad Dievo nėra, ir tai yra didžiulė tragedija, su kuria mums taip ir nepavyko sėkmingai susigyventi. Vėlesnėse knygose, pavyzdžiui „Soul of the World“, Scrutonas šiek tiek bandys praverti tikėjimo duris. Tačiau šioje knygoje Dievą jis siūlo pakeisti menu, kuris turėtų suteikti gyvenimui prasmės horizontą – to požiūrio jis niekada aiškiai neišsižadėjo.

Aš į tokią laikyseną žiūriu skeptiškai. Veikiau sutinku su kitu konservatyviu anglu – kataliku rašytoju Evelynu Waugh, kuris yra svarstęs, jog galbūt baisus šiuolaikinio meno šlykštumas mums Apvaizdos yra duotas tam, kad nemanytume, jog menas gali mus išganyti.

Apskritai, Scrutono santykis su religija buvo sudėtingas. Jis, rodos, laikė save anglikonų bažnyčios nariu, debatuose dėl religijos prieštaraudavo tokiems žinomiems ateistams kaip Richardas Dawkinsas (kartą Scrutonas viešoje diskusijoje šiam pasakė, kad nepaisant to, jog pats prarado religinį tikrumą, kuris leistų dėl įsitikinimų žudyti oponentus, jam žavu matyti, kad Dawkinsas vis dar yra jo pilnas), tačiau taip pat buvo filosofas-skeptikas. Netgi jo santykį su filosofija galima pavadinti politeistiniu – kai būdavo patogu, Scrutonas remdavosi Aristoteliu, šv. Augustinu, Kantu, Hayeku, Hegeliu, Schilleriu, Wittgensteinu ir t. t. Neprisirišdamas prie nieko, jis leisdavo minčiai klajoti laisvai. Galbūt dėl to iš jo tekstų galima pasisemti daug bendro pobūdžio žinių, tačiau jis nebuvo ir nelabai stengėsi būti sistemingas mąstytojas.

Bet neverta visko taip imti ir išpasakoti. Paimkite ir paskaitykite Scrutono „Moderniąją kultūrą“ patys. Skaitykite atidžiai, kaip sako anglai – su žiupsneliu druskos, leiskite sau paprieštarauti ir pasiginčyti. Jūs suprasite, kas yra Apšvieta, kas yra romantizmas ir kas yra modernizmas. Jūs kitaip pamatysite popkultūrą ir šiuolaikinių viešųjų intelektualų pasaulį. Tai vienas iš gan retų atvejų, kai knyga turi ką pasakyti beveik apie viską.