Poliarizacija Katalikų Bažnyčioje: liturginės kovos po Vatikano II susirinkimo
,,Liturgija – viena svarbiausių poliarizacijos ašių tarp JAV katalikų“. Tai pastebi ir mokslininkai, ir žurnalistai, ir įvairūs komentatoriai. Tad norisi ieškoti atsakymų į klausimus, kodėl Amerikos katalikai vis dar, praėjus 60 metų po reformos, pešasi dėl liturgijos? Kodėl šventosios Mišios, kurios turėtų vesti į vienybę, mus, Amerikos katalikus, supriešina?
Liturginės reformos apžvalga
Romos Katalikų Bažnyčioje liturginio atsinaujinimo judėjimas prasidėjo XIX a. Europoje tarp vienuolių, kurie susirūpino, kad pasauliečiai neįsitraukia į liturginį gyvenimą, kuris yra Bažnyčios širdis. Vienuoliams atrodė, kad pasauliečiai nesuprato, kas vyksta liturginėse apeigose, ir per Mišias labiau užsiėmė privačiomis pamaldumo praktikomis (pvz., kalbėjo rožinį), o ne jungėsi į bendrą liturginę maldą. 1903 m. Popiežius Pijus X-asis (tas, kuris mums iškėlė iššūkį – Visą atnaujinti Kristuje) paskelbė motu proprio Tra Le Sollecitudini, kuris skatino pasauliečius mokytis giedoti Grigališkąjį choralą, kad jie galėtų aktyviai dalyvauti liturgijos apeigose. 1947 m. Popiežius Pijus XII-asis paskelbė encikliką Mediator Dei, tai pirmoji popiežiaus enciklika, parašyta tik apie liturgiją. Dokumente popiežius pagyrė liturginės reformos judėjimą, bet ir perspėjo, kad negalima daryti pakeitimų liturgijoje be Vatikano leidimo, taip pat pažymėjo, kad kai kurios liturginio judėjimo praktikos peržengė ribas – pvz., be Romos leidimo liturgijoje pradėtos vartoti vietinės kalbos, pašalintos ištraukos iš Šventojo Rašto, kurios šiandieniniam žmogui skamba nemaloniai.
1955 m. žymiai reformuota Didžioji savaitė, o 1962-aisias metais paskutinį kartą pertvarkytos tradicinės lotyniškosios Mišios. Šiais metais taip pat prasidėjo ir 1965 m. baigėsi Vatikano II susirinkimas, kurio metu pasaulio katalikai vyskupai paskelbė dogminę konstituciją Sacrosanctum Concilium, ragindami reformuoti liturgiją pirmenybę teikiant pasauliečių aktyvaus dalyvavimo principui. Nuo tada iki 1969 m. prasidėjo liturgijos keitimo vajus. Nueita iki to, kad katalikai nebežinojo, ko tikėtis kitose sekmadienio Mišiose, kas vėl bus pakeista. Galiausiai 1969 m. Popiežius Paulius VI-asis paskelbė Novus Ordo Missae – naują Mišių tvarką – naują Mišiolą, kuriuo dabar vadovaujasi dauguma Romos katalikų.
Skirtumai tarp Mišių prieš ir po Vatikano II susirinkimo
Kas pasikeitė Mišiose? Tarp struktūrinių pokyčių buvo atnaujintas kalendorius; naujos Skaitinių knygos – anksčiau buvo vienerių metų skaitinių ciklas, dabar yra trejų. Mišiose taip pat atsirado antrasis skaitinys ir atliepiamoji psalmė; pakeistos kai kurios maldos ir liturginiai gestai (pvz., išimtos altoriaus laiptų maldos, įterpta Visuotinė malda, perrašytos kitos maldos); pasikeitė patarnautojų vaidmuo; ir vietoj Romos Kanono maldos, kuria buvo meldžiamasi tyliai, dabar galima rinktis iš kelių Eucharistijos maldų, kurios Mišiose skaitomos garsiai. Taigi, dabar yra daug daugiau pasirinkimų. Buvo ir daug praktinių ir estetinių pokyčių, nors jie ir nebuvo privalomi. Skirtumai: kalba, kunigo ir tikinčiųjų maldos kryptis (visi žvelgia į Rytus arba į vienas kitą), kūno laikysena, Komunijos priėmimo būdas, muzika, menas, architektūra, liturginiai indai bei drabužiai. Kitaip tariant, norint būtų galima aukoti Novus Ordo Mišias taip, kad jos estetiškai būtų panašios į tradicines lotyniškąsias Mišias. Taip pat kai kurias naujas praktikas būtų įmanoma perkelti į senąsias Mišias, nors tai retai atsitinka.
Konkuruojančios sakralumo sampratos
Liturginių normų dažna kaita, kurią lydėjo dviprasmybė liturginėse gairėse ir galimybė jas įvairiai interpretuoti, nulėmė konfliktus tarp katalikų, tačiau liturginių kovų centre glūdi konkuruojančios sakralumo sampratos. Sakralumas kyla iš žodžio sacrum, kuris nurodo į atskyrimą: tai, kas profaniška (kasdieniai objektai), atskiriama nuo šventų, sakralių dalykų. Žymus sociologas Emile Durkheimas aiškino, kad apeigos, pvz. Mišios, steigia ir palaiko skirtį tarp sakralumo ir profaniškumo, ir iš to kyla socialinis solidarumas bei sutvirtėja grupės tapatybė. Ir todėl to, kas laikoma sakraliu, sumenkinimas stipriai įžeidžia grupės narius, dėl to įvyksta susipriešinimas. Sociologas James Davison Hunter komentuodamas Amerikos kultūrines kovas teigia, kad jei visuomenėje egzistuoja skirtingos sakralumo sampratos, vien pats jų egzistavimas suvokiamas, kaip pasikėsinimas į kito sakralumo sampratą.
Sakralumo ir profaniškumo sampratomis remiasi bendruomenės tapatybė. Jei bendruomenėje dėl šių sampratų nesutariama, gresia vidinis skilimas, kuris susilpnina bendruomenės tapatybę. Liturginėse kovose kaip tik tą ir matome: konkuruojančias sakralumo sampratas, kurias daugelis įvardija kaip vertikaliąją ir horizontaliąją. Vertikalioje sakralumo sampratoje, kuri dominavo prieš Vatikano II susirinkimą, sakralumas pirmiausia suvokiamas per Dievo transcendenciją, o Dievo artumas suvokiamas per jo realų buvimą Eucharistijos sakramente. Tai iš esmės hierarchinė sakralumo samprata. Horizontaliojoje sampratoje, iškilusioje per Vatikano II susirinkimą, sakralumas pirmiausia suvokiamas per Dievo tautos susirinkimą, buvimą kartu – pabrėžiama Dievo imanencija ir jo asmeninis buvimas tarp mūsų. Tai iš esmės lygybe paremta samprata. Šios sampratos (vertikalioji ir horizontalioji) iš esmės atitinka konservatyviąją ir liberaliąją pasaulėžiūras.
Nesutarimas dėl Komunijos priėmimo
Konkrečiuose pavyzdžiuose, kurie šiame tekste bus pristatomi remiantis kelių JAV vyskupijų – Milwaukee arkivyskupijos, Lincoln, Nebraska vyskupijos ir St. Louis arkivyskupijos – išsamia archyvine medžiaga, didžiausią dėmesį kreipiau į Eucharistijos lietimą ir priėmimą, nes susipriešinimas kyla būtent dėl nesutarimo šiuo klausimu. Tai neturėtų stebinti, nes Eucharistija yra Mišių centras.
Šie ginčai kyla dėl skirtingos Eucharistijos sampratos. Prieš Vatikano II susirinkimą buvo vienas būdas priimti Komuniją: atsiklaupus, kunigui padedant Ostiją ant liežuvio. Kaip žinome, po liturginės reformos Komuniją buvo leista dalinti pasauliečiams, taip pat Komuniją leista priimti į rankas bei ją galima dalinti dviem pavidalais. 1973 m. Roma davė leidimą Komuniją dalinti vienuoliams ir pasauliečiams, laikantis toliau pateiktų taisyklių. Pirma, ekstraordinariniai Šventosios Komunijos dalintojai pasitelkiami tik tada, kai pats kunigas dėl kokių nors priežasčių negali to daryti arba jeigu Mišiose Komuniją nori priimti labai daug žmonių ir dalinant tik kunigui jos „per ilgai“ užtruktų (beje, ką reiškia „per ilgai“ apibrėžta nebuvo). Antra, dalijant Komuniją pirmenybė teikiama kunigui ir akolitams (patarnauti prie altoriaus specialiai įšventintiems vyrams), o ekstraordinariniai Komunijos dalintojai pasitelkiami tik tada, jei pastarieji negali. Tačiau vyskupai numatytą tvarką galėjo taikyti savo nuožiūra, o tai reiškė, kad iš tikrųjų jie galėjo daryti, ką tik norėjo.
Per liturginę reformą buvo įvestas Komunijos dalijimas dviem pavidalais – ir Kūno, ir Kraujo. Ši praktika Vakaruose ilgą laiką buvo neleidžiama. Dėl šios praktikos kilo nesutarimų, nes, pirma, kai Amerikos vyskupai 1978 m. visiems davė leidimą Komuniją dalinti dviem pavidalais, Roma teigė, kad vyskupai peržengė savo įgaliojimus. Tad daug Amerikos katalikų buvo sutrikę, nes atrodė, kad jų vyskupai nepakluso Romai; antra, kai kuriems katalikams atrodė, kad Komunija vyno pavidalu yra nereikalinga, nes Ostijoje ir taip yra visas Kristus – ir Jo Kūnas, ir Kraujas; trečia, tie katalikai, kurie nesutiko su ekstraordinarinių Komunijos dalintojų praktika, teigė, kad Komunijos dviem pavidalais įvedimas buvo būdas plėsti šią ekstraordinarinių Komunijos dalintojų praktiką, nes tam reikia papildomų žmonių.
Ir pagaliau, Komunijos dalijimas į rankas. Šventasis Sostas buvo davęs leidimą katalikams Vokietijoje ir Belgijoje Komuniją priimti stovint ir į rankas. Popiežius Paulius VI-asis svarstė apie galimybę šį leidimą suteikti ir kitiems, bet apklausęs pasaulio vyskupus susidūrė su stipriu pasipriešinimu. Be to jam pačiam buvo neramu, kad dėl nepagarbos šiam Sakramentui žmonės gali prarasti tikėjimą. Šią savo mintį jis išreiškė dokumente Memoriale Domini. Amerikoje šiuo klausimu buvo daug svarstymų ir nesutarimų, bet galiausiai 1977 m. buvo leista ir visuotinai įsigalėjo Komunijos dalijimo į rankas praktika.
Ginčai dėl šių praktikų iliustruoja konkuruojančias sakralumo sampratas. Besilaikantys horizontaliosios sakralumo sampratos palaikė Komunijos priėmimą į rankas ir dalijimą dviem pavidalais, nes tai suvokė kaip sugrįžimą prie pirmykštės Bažnyčios praktikų, kurias laikė atimtomis iš žmonių. Taip pat jie teigė, kad skirtingų lyčių ir etninių grupių pasauliečiai turėtų dalyti Komuniją, nes taip atstovautų visa bendruomenė, kadangi pačių žmonių tapatybė įkūnija sakralumą. Kita pusė, t. y. besilaikantys vertikaliosios sakralumo sampratos, teigė, kad tik kunigas, turintis apibrėžtą sakralinį vaidmenį, turėtų liestis prie šio Sakramento. Jie įrodinėjo, kad minėtos praktikos lėmė pagarbos stoką ir išniekinimą, nes į rankas priimama Eucharistija nukrisdavo arba būdavo numetama ant žemės, išliejamas Kristaus kraujas ir kitaip atsainiai su jais elgiamasi. Jiems buvo svarbiausia išlaikyti pagarbą Dievui ir pabrėžti Jo sakralumą.
Patyrinėjusi jau minėtų vyskupijų pavyzdžius, pamačiau, kad skirtingos sakralumo sampratos lemia skirtingus požiūrius į tai, kokios liturginės praktikos turėtų būti leidžiamos ar draudžiamos. Lincoln vyskupijoje, grupės „Katalikai už Aktyvų Liturginį Gyvenimą“ naujienlaikraštyje teigiama:
„Net jei būtų įmanoma klebonams išeiti iš sekmadienio liturgijos nunešti Komunijos ligoniams, vis tiek trūktų svarbaus elemento. Nedalyvautų krikščionių bendruomenė, kuri didžiąją dalį savo reikšmės ir stiprybės semiasi iš visų tikinčiųjų bendros kunigystės, kuria kiekvienas katalikas yra apdovanotas Krikštu.“
Kitoje pusėje, viena pasaulietė rašė St. Louis arkivyskupui, kad „Mano parapijoje surado Ostiją tarp suolų. Tai turėtų būti priežastis uždrausti Komunijos priėmimo į rankas praktiką. Kunigas man pasakė, kad nieko negalėjo padaryti. Jis man neturėjo nei laiko, nei įsiklausymo.“
Jei pabrėžiamas žmonijos sakralumas, tai suvokiama kaip Dievo garbinimo nureikšminimas. Jei centrinė ašis yra Dievo sakralumas, tai suvokiama kaip žmonijos orumo įžeidimas. Abiem atvejais jaučiamas stiprus pyktis, skausmas ir išdavystė.
Tačiau nors tai puikiai paaiškina, kodėl katalikai kovojo po Vatikano II susirinkimo, kai liturginės reformos įgyvendinimas dar vyko labai komplikuotai, tai nevisiškai paaiškina, kodėl konfliktas tęsiasi ir dabar tarp katalikų, kurie gimė keliasdešimt metų po Susirinkimo, kai Novus Ordo jau buvo įtvirtinta Mišių tvarka. Savo tyrime apie tai trumpai užsimenu teigdama, jog konfliktas tęsiasi dėl to, kad XX amžiuje pasikeitė pasauliečių vaidmuo.
Pasauliečiai – Mišių kūrėjai
Įgyvendinant liturginę reformą pasauliečiai nebuvo vien tik žiūrovai; jie patys įvairiais būdais tapo liturgijos kūrėjais. Tai XX a. tendencija, kuri daugeliu atžvilgių buvo išreikšta Vatikano II susirinkimo dokumentuose, bet čia mums svarbiausia konstitucija Sacrosanctum Concilium, kuri kaip pagrindinį reformos tikslą pabrėžė pilną ir aktyvų pasauliečių dalyvavimą liturgijoje. Tuo pačiu metu Amerikos katalikų socialinis ir ekonominis statusas pakilo, ir išaugo antivalstybinės nuotaikos prieš įvairias institucijas, įskaitant Bažnyčią. Paprasti katalikai nebenorėjo tiesiog priimti to, ką paskelbė dvasininkai; jie turėjo savo nuomonę ir tikėjosi, kad į ją bus žiūrima rimtai.
Pirmiausia formaliai išplėstas pasauliečių vaidmuo liturgijoje: skaitinių skaitymas, leidimas dalinti Komuniją, aukų nešimas prie altoriaus. Pasauliečiai taip pat prisijungė prie parapijos, o kai kurie netgi prie vyskupijos liturgijos komitetų, kur prisidėjo planuodami liturgiją ar nustatydami liturgines gaires ir taisykles savo vyskupijoje. Tačiau tokiu mastu įsitraukiančių žmonių visada yra mažuma, didžioji dalis katalikų netarnauja liturgijos komitetuose, neskaito Mišiose ir nerašo laiškų savo vyskupams. Ir, tikriausiai, dauguma nedalyvauja liturginiuose karuose. Taigi kaip gali būti, kad liturgija supriešino Amerikos katalikus ir skatina poliarizaciją?
Aš manau, kad svarbiausia yra trečiasis būdas, kai katalikai tapo Mišių kūrėjais, ir tai, manau, yra daug subtiliau ir įdomiau. Tai susiję asmeniniu apsisprendimu ir matomumu. Iš esmės, kai reforma buvo įgyvendinta, paprasti katalikai susidūrė su pasirinkimu, kurias liturgines praktikas jie ketina priimti ar vengti, o šios įkūnytos praktikos arba jų nebuvimas buvo ir yra matomos visiems. Tai atsiskleidė analizuojant minėtų vyskupijų pasauliečių laiškus vyskupams ir kitus dokumentus Komunijos priėmimo klausimu. Pavyzdžiui, viena pasaulietė rašė St. Louis arkivyskupui, kad „Šventoji Komunija mūsų bažnyčioje teikiama kiekvieną sekmadienį abiem pavidalais. Tai sukelia daug išsiblaškymo. Mes pagauname save stebint, kas priima, o kas ne.“ Kai ateina laikas Komunijai, katalikas turi nuspręsti, ką daryti. Galima priimti sąmoningą sprendimą, pvz., „Aš priimsiu tik iš kunigo“ arba „Aš ketinu priimti iš pasauliečio“. Bet tarkime, kad liturgijos karai jūsų visiškai nedomina. Galite tiesiog stoti į bet kurią eilę, nepaisant to, kas dalina Komuniją. Galite vadovautis senu įpročiu ir Komuniją priimti ant liežuvio vien dėl to, kad taip darėte visą savo gyvenimą, arba galite priimti į rankas, nes dabar taip daro visi kiti.
Bet kad ir ką darytumėte, jūsų pasirinkimas bus matomas, nes tai įkūnytas veiksmas. Jei stojate į eilę Komunijai, o dalijantis asmuo yra pasaulietis, priimdami iš jo Komuniją, jūs bent jau tyliai pritariate pasauliečių Komunijos dalinimo praktikai. Ir tai reiškia, kad staiga jūs esate tam tikros liturgijos karų „pusės“ dalis. Panašiai, jei jūs ir toliau priimate Komuniją į burną iš įpročio, kai visi kiti priima į rankas, nepaisant jūsų požiūrio, kiti apie jus galvoja kaip esantį iš kitos stovyklos.
Tapatybės formavimas
Dėl to, kad Mišių metu žmogus ėmė apsispręsti pats ir matyti kitų sprendimus, ėmė formuotis stovyklos. „Tu taip priimi Komuniją? Tu turbūt esi liberalus / konservatyvus katalikas.“ Arba, priešingai, galite svarstyti:, „Na, aš esu liberalus katalikas, o liberalūs katalikai priima Komuniją va šitaip, taigi ir aš taip priimsiu“, tas pats galioja ir konservatyviems katalikams.
Kadangi iš esmės kiekvienas liturgijos aspektas yra atviras klausimas ir visi yra įtraukiami į diskusijas, yra daug galimybių kovoti, o tai dar labiau kuria ir sustiprina pasidalijimą į skirtingas stovyklas. To pasekmė yra ši: katalikai pradeda lankyti Mišias pagal savo preferencijas. Toje pačioje parapijoje vyksta įvairios Mišios, kad atitiktų skirtingus liturginius skonius. Daugelis katalikų renkasi parapiją, kuri atitinka jų pageidavimus, o ne tiesiog lanko savo teritorinę parapiją. Iš tiesų, katalikų, lankančių ne savo teritorinę parapiją, procentas nuo Vatikano II susirinkimo išaugo. Žinoma, yra įvairių priežasčių, dėl kurių žmonės renkasi parapijas, ne tik liturgija, bet svarbu ir tai, kad liturgija tapo savotišku katalikų preferencijų ir tapatybės reikalu.
Kodėl liturginės normos nuolat keičiasi?
Praėjus dvidešimt metų po Novus Ordo įvedimo, audros daugiau ar mažiau aprimo. Tačiau prieštaravimas tarp konkuruojančių sakralumo sampratų neišspręstas. Kodėl ne? Pirma, nė viena pusė nelaimėjo galutinai. Vien pažvelgus į klausimus, susijusius su Komunijos priėmimu, horizontaliosios sakralumo sampratos šalininkai laimėjo teisę priimti Komuniją į rankas, Ją priimti dviem pavidalais ir pasauliečiams leista dalinti Komuniją. O vertikaliosios sakralumo sampratos šalininkai laimėjo kitus ginčus dėl Komunijos, pavyzdžiui, ar kunigas gali improvizuoti Eucharistijos maldą? (Ne). Ar į Komunijos duoną galima dėti medaus, mielių ir druskos, kad ji būtų panašesnė į kasdienę duoną? (Irgi ne). Visi šie klausimai, kuriuos ką tik paminėjau, buvo keliami maždaug tuo pačiu metu, ir tuomet dar nebuvo aišku, kuo viskas pasibaigs. Kitas pavyzdys – tradicinės lotyniškosios Mišios. Jos buvo uždraustos iki 1984 metų, kai Jonas Paulius II suteikė vyskupams teisę tai leisti savo vyskupijose. Po to, kai 2007 m. popiežiaus Benedikto XVI Summorum Pontificum kunigams davė įgaliojimą patiems priimti sprendimą dėl tradicinių Mišių aukojimo, jos labai išpopuliarėjo. 2021 m. popiežiaus Pranciškaus Traditionis Custodes vėl apribojo tradicinių lotyniškųjų Mišių aukojimą. Nuolatiniai pakeitimai reiškia, jog visi žino, kad ir kokios taisyklės dėl lotyniškųjų tradicinių Mišių konkrečiu momentu bebūtų, tai nėra galutinis sprendimas, viskas gali bet kada pasikeisti. Tai skatina žmones toliau kovoti. Ir iš esmės kiekvienas mūšis buvo ir tebėra reikšmingas, nes juo keliamas sakralumo reikšmės klausimas, vadinasi, tai yra klausimas apie Katalikų Bažnyčios tapatybę.
Nors šiandieninė situacija nėra tokia nepastovi kaip liturginės reformos pradžioje, kaskart, kai iškyla klausimas dėl liturgijos, įsiplieskia įnirtinga kova. Galbūt prisiminsite ginčą dėl 2011 m. anglų kalbos Mišiolo vertimo: „for you and for all“ tapo „for you and for many.“ „Pro multis“ verčiant „for all“ pabrėžė žmonijos sakralumą, o pažodinis vertimas „for many“ pabrėžė Dievo įkvėptų tekstų sakralumą ir autoritetą.
Covid-19 buvo kitas svarbus įvykis. Pirma, kokie principai turėtų lemti ar / ir kaip žmonės priima Komuniją pandemijos metu: ritualiniai svarstymai? Sveikata? Abu? Ar Komuniją priimti į rankas yra mažiau pavojinga sveikatai nei Komuniją priimti į burną? Ar katalikų teisė priimti Komuniją į burną galioja ir per pandemiją? Ar turėtume dėti Ostijas į maišelius, kad žmonės galėtų pasiimti ir nusinešti? Šios problemos taip ir liko neišspręstos, bet pandemija baigėsi; jei, neduok Dieve, rytoj užkluptų dar viena pandemija, mes pradėtume kovą ten, kur baigėme. O dar dažniau nutinka taip, kad atvykus naujam vyskupui (įskaitant ir Romos vyskupą) arba naujam kunigui prasideda didesni ar mažesni liturgijos pakeitimai, ir tai iššaukia kovas.
Pabaigai
Šis tyrimas kelia daugiau klausimų. Pirma, ar tai, kas vyksta JAV, vyksta ir kitur, ypač Lietuvoje? Ir taip, ir ne. Vakarų Europa panaši į Ameriką, o kitur pasaulyje matoma įvairovė. Vienur liturginė reforma sukėlė neramumų, kitur – ne. Bet dažnai tie neramumai, jeigu jų ir buvo, gana greit baigėsi, aš įtariu dėl to, jog tuose regionuose dvasininkai vis dar buvo išlaikę aukštą autoritetą, o pasauliečiai turėjo mažiau galimybių lavintis ir patys formuoti nuomonę bei priešintis pakeitimams. Kai kuriuose regionuose dėl skurdo arba dėl komunistų valdymo buvo mažiau katalikiškų žiniasklaidos priemonių. Tai reiškia ir mažiau galimybių ginčytis bei organizuotis su bendraminčiais, ir ten dauguma katalikų liturgijos pokyčius priėmė. Kai kur įsiplieskė ginčai (pvz., Indijoje, Afrikoje dėl religijos įkultūrinimo), daugiausiai priklausę nuo tos šalies valstybinės politikos, bet net ir ten matomos vertikalioji ir horizontalioji sakralumo samprata. Ten, kur valdė komunistai (pvz. ir Lietuvoje ir Kinijoje), naujoji liturgija atvyko daug vėliau.
Šiomis dienomis internetas ir socialinės medijos toliau kursto liturginius ginčus bei įtraukia vis naujų dalyvių – tiek jaunimą, tiek apskritai viso pasaulio žmones. Ko galime tikėtis ateityje? Manau, kad liturginės kovos tęsis. Jei turėčiau daugiau laiko, plačiau svarstyčiau apie tai, kaip šios sakralumo sampratos susijusios su dar didesniais filosofiniais ir politiniais klausimais Vakaruose, kurie yra neišsprendžiami, ir tad neišsisprendžia sakralumo sampratų klausimas. Jei jums įdomu, apie tai galėsite paskaityt mano knygoje, kai ją baigsiu rašyti.