Pokalbis su Emilija ir Ignu Kucinais: turėjome svajonę sukurti šeimą jauni

Labai malonu pristatyti gražią ateitininkų šeimą iš Kauno: Emiliją, Igną ir jų dukrelę Neringą Sarą. Emilija ir Ignas, nors ir dirba, mokosi, augina dukrelę, aktyviai dalyvauja ir visuomeninėje veikloje, ypač Ateitininkų organizacijoje. Tad ir kalbame su jais apie šeimos gyvenimą, svajones bei mokėjimą atrasti laiko savanorystei.

Papasakokite, kaip susipažinote.

Emilija: Susipažinome Berčiūnuose, įdomu, kad bent 5 kartus nuo 2014 metų buvome dalyvavę viename ar kitame bendrame renginyje, tačiau nei karto nekalbėjome, nesusipažinome. Po 10 dienų, praleistų stovykloje, jaučiausi taip, lyg būčiau pažinojusi jį ne vienerius metus. Atrodo, iš karto tikome vienas kitam. Kuopos globojimas ir kūrybinė veikla kartu tik sustiprino draugystę. 

Ignas: Pirmas mūsų kontaktas nebuvo labai pasisekęs: Emilija mane pakvietė atvykti į Šv. Ignaco Lojolos kuopos sąskrydį, o aš, kadangi tuo metu buvau kiek atitolęs nuo ateitininkų, tą žinutę ignoravau. Gyvai susipažinome 2019 metų vasarą, kai man teko Emiliją pavežti iki Berčiūnų. Tuo metu buvau vienas iš nedaugelio vairuojančių studentų, gyvenančių Kaune. Nors važiuodami nelabai bendravome, tačiau stovyklos metu susidraugavome ir įsišnekėjome, radom daug bendrų dalykų, vienas iš jų – svajonė įkurti kuopą. 

Į Berčiūnų stovyklą vykstate ir dabar, turėdami vaikelį, kuo jus žavi ta vieta, kodėl, jūsų manymu, vertinga ten stovyklauti ir savanoriauti?

Ignas: Jaunučių ateitininkų stovykla Berčiūnuose – didžiausias vasaros įvykis ir jos įprasminimas, iš ten parsivežu įspūdžių ir prisiminimų visiems metams. Kadangi stovykloje nuolat susiduri su iššūkiais, man tai yra vieta, kur stipriausiai augu ir subręstu kaip asmenybė. Paskutiniai metai taip pat buvo ypatingi, nes teko intensyviai balansuoti tarp buvimo tėčiu ir spontaniško įsitraukimo į programą, bet tai padaryti įmanoma! 

Emilija: Berčiūnuose susipažinau su ateitininkais, užmezgiau draugystes, radau pašaukimą bei sutikau vyrą. Pasiryždama skirti savo laiką ir jėgas dėl kitų, niekada nežinau, kokią nuostabią dovaną gausiu atgal. Taip pat daug prasmės matau darbe su vaikais, stovykloje įvyksta daug stebuklų, gera prie to prisidėti. 

 Susituokėte ir susilaukėte dukrytės būdami labai jauni. Kokie džiaugsmai jus aplankė ir su kokiais iššūkiais susidūrėte? 

Ignas: Turėjome svajonę sukurti šeimą jauni ir, kadangi vaikų planuojame turėti ne vieną ir ne du, reikia greitai suktis (šypsosi). Mano nuomone, nesvarbu, ar vaiko susilauki dvidešimties ar trisdešimties, didelio skirtumo nebus, nes tam niekaip negali pasiruošti. Vaikelio atsiradimas,  kad ir kokio amžiaus bebūtum, iš esmės pakeičia tavo pasaulį. Neišmatuojamą džiaugsmą man suteikia Neringa, kai matau, kaip kasdien ji auga ir keičiasi. 

Emilija: Man asmeniškai didelis iššūkis yra neturėti daug jaunų draugų, kurie turi šeimas. Didžioji dalis mano draugių gyvena su tėvais arba yra jų išlaikomos, studijuoja, neturi įsipareigojimų. Jaučiuosi nepritampanti ir savo kurse. Džiaugsmų yra begalė, motinystė leidžia sulėtinti gyvenimo tempą ir lūkesčius, džiaugtis mažomis detalėmis. Pradėjau daug ką vertinti: savo nuostabų kūną, kuris geba išnešioti ir išmaitinti kūdikį, galimybę kurti unikalų ir artimą ryšį su Neringute, kokybišką laiką sau, kad galėčiau būti pakankamai pailsėjusi, mylėti savo šeimą, namus, nes tai mano nuostabi ir saugi vieta. 

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas gimus dukrelei?

Ignas: Daugiau nei metams praėjus, sunku atsakyti į šį klausimą, nebepamenu, koks gyvenimas buvo iki jos. Kai ateina vaikas, su savimi jis atsineša ne tik dėmesio poreikį ir daug rūpesčių tėvams, bet ir tėvuose pažadina naujus pomėgius bei domėjimosi sritis. Vaikas taip pat priverčia planuoti laiką, kad spėčiau dirbti, mokytis, praleisti laiką su dukryte ir žmona, o taip pat ir skirti laiko sau.

Emilija: Nesuprantu, ką veikiau prieš gimdymą, kur padėjau tą visą laisvą laiką?! Pasikeitė viskas, tačiau taip natūraliai, kad tai nebuvo didelis iššūkis ar sunkus potyris mūsų šeimai. Dabar labai vertinu kiekvieną minutę, kurią galiu skirti sau, mokslams, darbui, draugams, vyrui ir ateitininkams. Didžiausią pokytį jaučiu, kai sergu: seniau galėdavau gulėti lovoje, žiūrėti serialą ir ramiai sirgti – atostogauti, dabar, kad ir kaip besijausčiau, mano kaip mamos pareigos niekur nedings, jų už mane niekas nepadarys. 

Ar jau turite kokių nors tradicijų, kurios būdingos tik jūsų trijų šeimai? Gal atsinešėte jas iš savo šeimų? 

Emilija: Man patinka kurti tradicijas ir ypatingus šeimos ritualus. Vakarais visi kartu geriame arbatą, advento metu jau trečius metus gaminu kalendorių Ignui, šiais metais ir Neringutei. Kiekviena šventė mūsų namuose minima per pusryčius, kadangi tai mėgstamiausias mūsų dienos maistas: Ignas gamina mielinius vaflius, aš – benedikto kiaušinius ar kruasanus su rūkyta lašiša, kartais išsikepam beigelių. 

Ignas: Kartu su Emilija esam dideli melomanai ir matosi, kad Neringutė perėmė iš mūsų šį pomėgį, nes jeigu sėdint prie savaitgalio pusryčių stalo dar negroja muzika, ji tikrai parodys į mūsų patefoną ir prašys, kad uždėtume groti jos mėgstamiausias plokšteles. Nėštumo metu Emilija negalėdavo užmigti, taigi teko ieškoti migdymo būtų – prieš miegą pradėjau jai skaityti knygas. Gimus Neringutei, vakarinių skaitymų klauso jos abi. 

Nors džiaugiatės šeimos gyvenimu, kuris tikriausiai pakankamai intensyvus, tačiau daug laiko dovanojate savanorystei Ateitininkų federacijoje – dalyvaujate renginiuose, ilgą laiką globojote kuopą. Emilija, tu esi valdybos narė. Kaip pavyksta visa tai suderinti, kodėl renkatės tai daryti?

Ignas: Didelė pagalba, kad viską darome kartu, dirbdami kaip komanda, spėjame suskirstyti laiką šeimai, darbams ir organizacijai. Net sukūrus šeimą ir gimus Neringutei, organizacija ir visuomeninė veikla išlieka svarbi, matau didelę naudą ir svarbą prisidėti prie organizacijos veiklų. 

Emilija: Manau, kad vaikai užaugtų visuomeniškais ir atsakingais, jie turi matyti tokį pavyzdį iš savo tėvų. Svarbu nuo mažų dienų vaiką mokyti gyventi ne tik dėl savęs, bet padėti ir aplinkui esantiems. Ateitininkų organizacija yra puiki terpė visuomeniškumui ugdytis. Taip pat, nors esu mama, tai nėra vienintelis mane apibrėžiantis žodis, pati jaučiu, kad motinystė ir tėvystė tik dar labiau įkvepia siekti bendro visuomenės gėrio, juk čia ir augs mūsų vaikai. 

Emilija, valdyboje esi atsakinga už Ateitininkų ugdymo kabinetą. Kuo ypatingas yra ateitininkiškasis ugdymas, o gal jam kažko trūksta, kad būtų įtvirtintas, įsisąmonintas mūsų pačių, organizacijos narių?

Emilija: Daug apie tai mąstau ir diskutuoju su savo kabineto nariais bei kitais žmonėmis. Tikiu, kad ateitininkiškame ugdyme yra būdingas tiesos ir gelmės troškimas, nesvarbu, ar kalbėtume apie mokslą, religiją, meną ar draugystę, viską bandome sužinoti ir išgyventi pilniausiai, kaip įmanoma. Tai, žinoma, labai nesistemiškas apibrėžimas. Šiuo metu prisidedu prie AF tarybos ruošiamos ateitininkų ugdymo koncepcijos, manau, kad jos ir trūksta iki tvirtos ugdymo sistemos. Kai visi žinosime, kokį ateitininką mes ugdome (ir patys ugdomės), visa mūsų veikla tai atspindės. 

Apie ką dabar svajojate?

Ignas: Neringa mums teikia daug džiaugsmo, norėtume padauginti tokių džiaugsmelių skaičių mūsų šeimoje. Taip pat visą gyvenimą pragyvenę miesto butuose, jaučiame didelį gamtos ir savo privačios erdvės poreikį, taigi didžiausias tikslas šiuo metu – pasistatyti namą. 

Emilija: Taip, labiausiai svajojame apie didelę šeimą ir gražius autentiškus namus, kuriuose šeima ir šeimos draugai tilptų. Turiu ir profesinių svajonių, šiuo metu studijuoju pradinio ugdymo pedagogiką, norėčiau būti sertifikuota Montessori metodikos ugdymo specialistė, tačiau jaučiu, kad visa tai ateis su laiku. Domėjimasis vaiko raida, ugdymu man atvėrė daug įdomių sričių. 

Kokį filmą / knygą / kelionės kryptį rekomenduotumėte?

Filmas: Nova Lituania.

Knyga: Narnijos kronikos. Rekomenduojame skaityti išleidimo, o ne chronologine seka. 

Kelionės kryptis: Karpiškių žvėrynėlis Varėnos rajone.