Pokalbis su Aaron T. Walter: ar Trumpas laimėjo karą Irane?

Tiems, kurie mažiau domisi politika ir tarptautiniais santykiais, Artimųjų/Vidurio Rytų regionas yra komplikuota tema. Mes bemaž kasdien per žinias matome karo vaizdus ir skambius konfliktuojančių valstybių lyderių pareiškimas. Ar galite trumpai apibrėžti, kas kariauja Irane? Kurios šalys yra įsitraukusios? Ar galime šį konfliktą vadinti karu?

Būkime tikslūs. Tai, ką mes stebime, yra tiesioginė karinė konfrontacija tarp Jungtinių Valstijų ir Izraelio vienoje pusėje bei Irano Islamo Respublikos – kitoje. Operacija – JAV kodiniu pavadinimu Epic Fury (Didis įniršis) ir Izraelio Roaring Lion (Riaumojantis liūtas) – prasidėjo 2026 m. vasario 28 d., taikytasi į Irano branduolinę infrastruktūrą, balistinių raketų sistemas ir Islamo revoliucinės gvardijos pajėgų valdymo ir kontrolės centrus. Nepaisant esminių kariaujančių pusių, į konfliktą įsitraukė ir Libano grupuotė Hezbollah, hučių pajėgos Jemene ir Irano remiamos grupės Irake bei Sirijoje, Irano vadinamos „pasipriešinimo ašimi“. Šį tinklą Iranas, besiruošdamas tokiai konfrontacijai, kūrė ir ginklavo pastaruosius keturiasdešimt metų.

Ar galite trumpai nusakyti šio karo priešistorę? Koks buvo pretekstas pradėti ginkluotus veiksmus?

Atsakymas priklauso nuo to, kas klausia. Iranas kovoja prieš Jungtines Valstijas jau nuo 1979 m. visomis prasmėmis, išskyrus formalų to deklaravimą. Amerikos ambasados Teherane užgrobimas, jūrų pėstininkų kareivinių bombardavimas Beirute 1983 m., dešimtmečius trukęs grupių, žudžiusių JAV karius ir Izraelio civilius, rėmimas ir ginklavimas – tai nėra foninis triukšmas. Tai yra ilgalaikė strategija. Dar svarbu paminėti Irano branduolinę programą, kuri 2026 m. pradžioje leido Teheranui pasiekti sodrinimo ribą, tinkamą ginklams gaminti nepaisant Vakarų diplomatinių pastangų, Irano branduolinio susitarimo, sankcijų, derybų. Žinant visa tai, paveikslas tampa aiškus. Tiesioginė 2026 m. smūgių priežastis buvo žvalgybos vertinimas, kad Iranas artėja prie branduolinio ginklo sukūrimo. Gilesnė priežastis – keturiasdešimt metų vykusios provokacijos.

Kritikai sakytų, kad pretekstas karui buvo tai, kad amerikiečiai ir Izraelis to norėjo bet kokiu atveju. Šiame argumente yra dalis tiesos, tačiau trūksta platesnio vaizdo: kai režimas atvirai kalba apie kaimyninės valstybės eliminavimą tuo pačiu metu kurdamas ginklus, kad tai taptų įmanoma, klausimas jau nebėra „ar veikti?“, bet „kiek ilgai laukti?“.

Kokių tikslų siekia kiekviena konflikto pusė? Ar galime šį karą laikyti baigtą?

Izraelio tikslai yra aiškiausi ir labiausiai ilgalaikiai: Irano branduolinių pajėgumų pašalinimas ir Hezbollah operacinės infrastruktūros Libane sunaikinimas. Netanyahu, Izraelio premjeras, tai kartoja jau dešimtmetį. Smūgiai yra ilgalaikės, viešai deklaruotos politikos įgyvendinimas. Izraeliui tai yra ir egzistencinis klausimas – ne retorine prasme, bet tiesiogiai.

JAV su Trumpu priešaky siekė lygiagrečių, bet kitokių tikslų: išardyti Irano revoliucinės gvardijos pajėgų valdymo struktūrą, atkurti atgrasymą regione, ir, svarbiausia, išvengti branduolinio Irano dominavimo Persijos įlankoje. Trumpo administracija siekia to, ko nepavyko įvykdyti kelis dešimtmečius.

Irano tikslai pakito – nuo atgrasymo iki žalos minimizavimo. Dabartinė režimo siekiamybė yra išgyvenimas: išsaugoti Irano revoliucinės gvardijos struktūrą ir branduolines žinias, kad būtų lengviau atkurti pajėgumus pasibaigus karui, tuo pat metu naudojant turimas pajėgas kelti Vašingtono ir Jeruzalės konflikto kaštus.

Ar tai pasibaigė? Ne. Karinė atakų fazė gali baigtis per kelias savaites, kaip siūlė Trumpas. Bet strateginės pasekmės atsiskleis vėliau. Dabar galime teigti: Islamo Respublikos, kokia ji buvo 2026 m. sausio 1 d., nebeliko. Kas bus toliau, demokratinė valstybė ar pertvarkyta autoritarinė įpėdinė, išlieka esminis atviras klausimas.

Kaip didžiausią konflikto padarinį, stebime kylančias kuro kainas. Kokios kitos ryškiausios karo pasekmės? Kitaip tariant, kaip tai veikia tarptautinę taiką, teisingumą, stabilumą?

Energetikos rinkos yra labiausiai matomas simptomas. Hormūzo sąsiauris yra labai siauras kanalas, per kurį plukdoma 20% pasaulio naftos išteklių, yra centrinė konflikto zona. Bet kokie ilgalaikiai trikdžiai ten iškart atsispindi kuro kainose Europoje, gamybos kaštuose Azijoje, infliacijos dydyje, kuris lemia rinkimų rezultatus niekaip su Vidurio Rytais nesusijusiose valstybėse.

Tačiau gilesnės pasekmės yra struktūrinės. Pirma, esmingai pasikeitė branduolinių pajėgumų plitimo dinamika. Saudo Arabija, Turkija ir Egiptas dabar stebi, ar Irano branduolinė programa tikrai sunaikinta ar tik kuriam laikui atidėta. Pastarojo varianto atveju jų pačių branduoliniai skaičiavimai kinta. Antra, Abraomo susitarimai (sutartys, kuriomis siekiama normalizuoti Izraelio santykius su kai kuriomis arabų valstybėmis) išbandomi ir, paradoksalu, gali tapti reikšmingesni, nes pasidalintas grėsmės suvokimas yra tvariausi klijai tarptautinių santykių srityje. Trečia, Rusijos ir Kinijos įtaka regione patyrė rimtą smūgį. Abi šios galios turėjo įsipareigojimų Teheranui; abi parodė ribotas galimybes ginti savo partnerius. Ketvirta, ir plačiausia, prielaida, kad po Šaltojo karo Vidurio Rytai gali būti kontroliuojami diplomatijos, sankcijų ir suvaržytos karinės galios kombinacija, sugriuvo. Vadovavimo dviprasmybės era baigėsi.

Tarptautinės taikos paveikslas yra kompleksiškesnis. Operacija paskatino labai svarbius ir nelengvai išsprendžiamus debatus apie išankstinės savigynos ribas, apie Jungtinių Tautų Chartijos 51 straipsnio svarbą branduolinio plitimo amžiuje ir ar Saugumo Tarybos paralyžius efektyviai delegitimizavo kolektyvinio saugumo sistemą, kurią palaikyti jai ir buvo pavesta.

Šio karo kontekste stebime D. Trumpo ir popiežiaus Leono XIV žodinį konfliktą. Kokios yra šio nesutarimo šaknys?

Popiežiaus Leono XIV kritika atakoms reprezentuoja šį tą daugiau nei nesutarimą dėl taktikos, tai reflektuoja du fundamentaliai skirtingus požiūrius, ko reikalauja tarptautinė tvarka.

Popiežiaus pozicija remiasi teisingo karo tradicijos kriterijumi dėl paskutinės išeities: jėga yra legitimi tik tada, kai kitos pagrįstos alternatyvos jau išnaudotos. Iš Vatikano pozicijų argumentuojama, kad diplomatinės priemonės nebuvo išnaudotos ir civilių aukos nepriimtinos, nes karinės eskalacijos rizikos branduolinio ginklo kaimynystėje pasekmių nei viena šalis negali kontroliuoti. Tai nėra tuščias susirūpinimas. Tai grindžiama ilga ir rimta moralės tradicija.

Trumpo pozicija yra iš esmės augustiniška politine, jei ne teologine prasme: puolusiame pasaulyje susilaikymas pavojaus akivaizdoje nėra stiprybė; tai aplaidumas, paslėptas po principu. Administracijos argumentas, kurį aš laikau įtikinamą, kad galutinės išeities kriterijus yra įgyvendintas ir Irano branduolinis susitarimas nesuveikė, sankcijos nesuveikė, riboti 2024 ir 2025 m. smūgiai nepasiekė tikslo, ir kad leidimas Iranui peržengti branduolinio ginklo slenkstį lemtų tik dar didesnes kančias nei karas dabar.

Gilesnis nesutarimas yra filosofinis. Popiežius atstovauja institucijai, kuri du tūkstančius metų investavo į moralinį universalizmą, tikėjo, kad principai peržengia politinius poreikius. Trumpas atstovauja tradicijai, senesnei nei Amerika, kuri teigia: valstybė egzistuoja, kad apgintų savo žmones, ir jei valstybė nesugeba to padaryti dėl nusižeminimo abstrakčiam principui, susiduriama su baisiausia moraline nesėkme. Nei viena pozicija nėra be privalumų. Bet tai, kad Iranas buvo kelios savaitės iki branduolinio ginklo sukūrimo ir turėjo dešimtmečiais kurtų karinių pajėgumų kraitį, priežastis veikimui yra, palyginti, stipresnė.

Romos ir Vašingtono kivirčas, galiausiai, yra seniausias nesutarimas Vakarų civilizacijoje tarp „Dievo miesto“ ir „žmogaus miesto“. Tai nebus išspręsta šiuo ar kitu karu.

Kalbama, kad nors karas ir buvo reikalingas, tačiau jam tinkamai nepasiruošta, eiga chaotiška. Ar taip tikrai yra, ar tai tik nuolatinių D. Trumpo pasisakymų apie neva jau laimėtą karą sukuriamas įspūdis?

Glaustas atsakymas: teisingi abu variantai ir jie nėra vienas kita paneigiantys. Jokia didelio masto karinė operacija, kai vienu metu atakuojama tokio dydžio šalis kaip Iranas, taikomasi į sustiprintus požeminius branduolinius pajėgumus, išskaidytą raketų infrastruktūrą, Revoliucinės gvardijos vadovavimo tinklą (visa tai tikslingai sukurta, kad pavyktų atremti „galvos nukirtimą“), nesirutulioja be tam tikros trinties. Klauzevicas, vienas žymiausių karo teoretikų, tai vadina karo rūku. Tai nėra planavimo trūkumai; tokia yra karo prigimtis. Klausimas nėra apie tai, ar buvo sumaištis, bet ar sumaištis buvo strateginė ar operacinė. Iš to, ką galime vertinti, operacinė Epic Fury esmė buvo gerai suplanuota. Smūgiai visų pirma išvedė iš rikiuotės oro gynybą, tada skvarbiais šaudmenimis atakuotos įtvirtintos vietos, vėliau taikytasi į vadovavimo taškus – tai parodo rimtą institucinį pasiruošimą, ne improvizaciją.

Kaltinimai chaotiškumu labiau atspindi tiesą politiniame ir diplomatiniame lygmenyje. Trumpo administracija savo tikslus komunikavo nenuosekliai. Tam tikrais momentais iškeltas tikslas buvo sunaikinti branduolinius pajėgumus, vėliau – režimo kaita, susitarimas su naująja vyriausybe. Dviprasmiškumas nebūtinai yra nekompetencija, tai gali būti apgalvotas spaudimas, bet tai sukūrė tikrą painiavą tarp sąjungininkų ir net pačiuose JAV valdžios sluoksniuose dėl to, kaip šiuo atveju turėtų atrodyti operacijos sėkmė.

Trumpo deklaracijas apie pergalę reikėtų vertinti kaip ir visus kitus bet kokio politiko pasisakymus stovint prie lėktuvnešio. Jie iš dalies teisingi, iš dalies skuboti ir visiškai politiniai. Branduolinis laikmatis jau tiksėjo, skaičiuodamas nuo dvejų iki kelerių metų, priklausomai nuo to, kiek išliktų požeminė infrastruktūra. Todėl tai yra tikras strateginis pasiekimas. Ar tai leidžia teigti laimėjus karą – jau kitas klausimas. Karai laimimi, kai politiniai tikslai pasiekti ir tokie išlieka. Irano režimas yra pažeistas; tačiau dar išlieka. Hezbollah yra pažeminta; tačiau nesunaikinta. Veikėjų tinklas yra pažeistas; tačiau neišardytas. Trumpas skelbia pergalę, nes to reikalauja vidaus politikos logika. Strateginė realybė yra komplikuotesnė.

Ar karas Irane atitraukė dėmesį nuo Ukrainos? Ką tai reiškia Baltijos šalims ir NATO, juk Trumpas išreiškė nusivylimą šia organizacija ir teigė svarstantis galimybę pasitraukti?

Dėmesys, ištekliai ir politinė valia yra baigtiniai ir, taip, karas Irane pareikalavo nemažų kiekių visų trijų. Svarbesnis klausimas yra, ar šis dėmesio perkėlimas yra struktūrinis ar laikinas.

Susirūpinimas Varšuvoje, Taline ir Vilniuje pirmiausia nėra dėl ginkluotės atsargų, nors tai taip pat svarbu. Tai yra apie signalą. Kiekvienąkart, kai Vašingtono strateginis žvilgsnis nukrypsta nuo Europos, laipsniškai pakinta ir Maskvos skaičiavimai. Putinas yra rūpestingas JAV įsipareigojimų stebėtojas ir Amerikos įsitraukimas į karą Vidurio Rytuose tuo pat metu kvestionuojant NATO vertę lemia, kad iš Kremliaus perspektyvos JAV atrodo išsibalansavusi. Ar šis suvokimas atitinka realybę yra antraeilis dalykas, nes tarptautiniuose santykiuose įžvelgta galimybė yra tokia pat pavojinga kaip ir reali galimybė.

Trumpiškas dviprasmiškumas dėl NATO yra gilesnė struktūrinė problema. Jo viešas nusivylimas aljansu, skundai dėl naštos pasidalijimo, teiginiai apie galimą pasitraukimą, sandorinė kolektyvinės gynybos sistema padarė kai ką subtilesnio ir pavojingesnio nei politikos sprendimai: tai paskatino abejonę. O abejonės dėl saugumo įsipareigojimų, kuriais grindžiamas ilgalaikis atgrasymas, yra ardančios. Baltijos šalys išleidžia daugiau nei du procentus BVP gynybai. Jos padarė tai, ko Trumpas prašė. Ko jos negali padaryti, tai vienašališkai sukurti pasitikėjimo penktuoju straipsniu.

Nepaisant to, yra kontrargumentas, vertas rimto apsvarstymo. Irano operacija pademonstravo JAV karinius pajėgumus ir valią jėgos panaudojimui – savybės, kurios itin svarbios atgrasymui. Jungtinės Valstijos, kurios tiksliai ir nebaudžiamai smogia Irano branduoliniams pajėgumams, akivaizdžiai nėra tokios Jungtinės Valstijos, kurias Putinas galėtų atremti Europoje. Galia, įtikinamai pademonstruota vienoje viename regione, atsiliepia ir kitiems. Problema ta, kad pats Trumpas, atrodo, nėra suinteresuotas nuosekliai naudotis šiuo argumentu, o tai reiškia, kad atgrasymo nauda realizuojama tik iš dalies.

Mano atviras vertinimas: Ukraina vis labiau priklauso nuo didelių naujų karinės pagalbos paketų iš JAV, bet nebūtinai iš Europos. Baltijos šalims trumpojo laikotarpio rizikos lieka suvaldomos, nes NATO rytinis flangas saugomas realių karių ir realios technikos jau daugiau nei ketverius pastaruosius metus.

Trumpas žadėjo baigti karus, tačiau nei vieno nebaigė ir pradėjo naują. Ar jis politiškai jau susikompromitavęs? Ir ar jo psichologinis nestabilumas tikras ar veikiau suvaidintas?

Pirmiausia, neatitikimas tarp to, ką politikai pažada apie karą ir ką jie vėliau daro, nėra Trumpo išradimas, tai yra nuolatinis politikos kampanijų ir demokratijos bruožas tarptautinėje aplinkoje. Trumpo politinė situacija yra tikrai paradoksali ir jo kritikai bei palaikytojai siekia tai per daug supaprastinti. Viena vertus, taip, jis kampanijos metu žadėjo baigti karus ir nei vieno nepabaigė. Karas Ukrainoje tęsiasi. Gazoje tęsiasi. Dabar Iranas. Tačiau Trumpo rinkėjai jį pirmiausia vertina ne pagal užsienio politikos įsipareigojimų nuoseklumą, jis pagal jo užmojų stiprumą, ar jis baudžia priešininkus ir ar jis nutraukia užsienio politikos kryptį, kuri, anot jų, buvo nesėkminga pastaruosius trisdešimt metų. Smūgiai Irano branduolinei programai, tai, apie ką dvipartinis Vašingtonas kalbėjo jau du dešimtmečius ir niekada to nedarė, Trumpo rinkėjams yra tik prekės ženklo patvirtinimas, o ne jo išdavystė. „Jis nuveikė tai, kuo Obama ir Bušas tik grasino“ yra gerokai galingesnis politinis argumentas, nei pripažįsta jo kritikai.

Kita vertus, jis yra politiškai pažeidžiamesnis platesnės rinkėjų auditorijos prasme, ypač tų, kurie stebi kainas, nemato aiškios karo pabaigos ir prisimena, kad jiems buvo pasakyta, jog karai liausis. Jei Irano kampanija tęsis ilgiau nei numatyta, jei bus daugiau amerikiečių aukų arba jei regiono konfliktas paaštrės tiek, kiek dabartinė operacija negali suvaldyti, politiniai kaštai taps reikšmingi. Prezidentai, kurie pradeda užsitęsiančius karus, linkę ne konsoliduoti politinį kapitalą, o jį sunaudoti.

Dabar psichologinis klausimas. Rimti analitikai jo vengia. Leiskite man į jį atsakyti tiesiai.

Trumpo elgsenos būdas, provokavimas, retorika ir akivaizdus nenuspėjamumas yra iš dalies tikras temperamentas, iš dalies ir apskaičiuotas metodas. Visa tai yra aprašyta jo knygoje: „Sandėrio menas“ – kurti spaudimą, įvesti netikrumą, priversti kitą pusę tikėti, kad ketini daryti tai, ko racionalus veikėjas nedarytų, tada derėtis iš tos pozicijos. Taikant šią logiką Irano atveju, ji nėra nenuosekli. Teheranas dešimtmečius manė, kad Amerikos prezidentai yra silpni ir nesmogs. Trumpo valia išties smūgiuoti ir tai tęsti sutrikdo tokius skaičiavimus. Tai strategiškai vertinga, nepaisant to, kaip tai atrodo per televiziją ir žinias.

Tačiau nors nenuspėjamumas, kuris sutrikdė Irano generolus ir sugriovė Teherano pasitikėjimą Amerikos susilaikymu, galiausiai lėmė smūgį, kurį įvykdyti buvo pernelyg atsargios trys administracijos, tas pats nenuspėjamumas sutrikdo ir sąjungininkus, destabilizuoja institucijas ir ilgalaikį strateginį planavimą daro beveik neįmanomą. Taip pat pridursiu nuoširdų pastebėjimą: žmogus, kuris negali atskirti, kada elgtis iracionaliai, o kada – naudotis tuo, peržengė ribą, kurios jokia strateginė nauda negali iki galo kompensuoti.

Popiežius vadina jo veiksmus nemoraliais. Kritikai vadina jį nestabiliu. Palaikytojai ir jo rinkėjai vadina jį ryžtingu. Manau, tiksliausias atsakymas yra tas, kad jis yra žmogus, turintis tikrų strateginių instinktų veikiant institucinėje sistemoje, kurios jis nei iki galo supranta, nei kuria iki galo pasitiki, ir šis derinys kartais duoda puikių, kartais neapgalvotų, bet tikrai niekada nuobodžių rezultatų.

Aaron T. Walter yra tarptautinių santykių ir saugumo studijų ekspertas, turintis tarptautinių santykių daktaro laipsnį. Jis skaito paskaitas apie JAV užsienio politiką, Izraelį ir tarptautines saugumo sistemas, dirba akademinį darbą Europoje – Masaryko universitete Čekijoje ir Mykolo Romerio universitete Lietuvoje. Jis yra parašęs monografijas apie migraciją, teroristines organizacijas ir JAV prezidento rinkimus, taip pat skyrius akademinėms knygoms tokiomis temomis kaip Europos kaimynystės politika, Rytų partnerystė ir kibernetinis saugumas. Nuo 2007 iki 2014 m. jis rengė Slovakijos ginkluotųjų pajėgų personalą dislokavimui Irake ir Afganistane. 2018 m. jis dirbo reziduojančiu mokslininku St. John’s koledže, Oksforde. Aaron T. Walter yra kilęs iš Jungtinių Valstijų, o šiuo metu gyvena Vilniuje, Lietuvoje.