Interviu su ,,Pints with Aquinas” – nuo Gendalfo ir poezijos iki DI

Šis straipsnis yra interviu su Matt’u Fradd’u, žinomos katalikų tinklalaidės „Pints with Aquinas“ vedėju. Interviu įrašė Simonas Bansevičius „Pasaulinio apaštalinio gailestingumo kongreso“ metu Vilniuje. Interviu Matt’as kalba šiomis temomis: apie savo santuokos pašaukimą, apie dėl skaitmenizacijos augantį visuomenės uždarumą, taip pat apie poeziją, literatūrą ir, žinoma, jo mylimą šv. Tomą Akvinietį. Įraše galite išgirsti gatvės garsus ar praeinančių Matt‘o gerbėjų pasisveikinimus, kadangi interviu imtas žygiuojant Vilniaus gatvėmis nuo Bernardinų bažnyčios iki Išganytojo kalvos – tegu šis faktas leis jums geriau įsijausti į jaukią pokalbio atmosferą.

[For an EN version of the transciption, press here – Spauskite čia, jei interviu norite skaityti EN]

Verta paminėti, jog prieš interviu Matt’as persižegnoja, savo pavyzdžiu paskatindamas ir vedėją į diskusiją pakviesti Dievą.

Simonas: Pirmasis klausimas, kurį norėjau užduoti, yra apie santuoką.

Matt’as: Ką nori žinoti apie santuoką? Aš žinau viską (Saviironiškai juokiasi).

Simonas: Atrodo, lyg vyrautų jausmas, kad šiandien trūksta tikėjimo ir vilties pačia santuoka. Kadangi pusė santuokų baigiasi skyrybomis, kai esi jaunas ir apie tai galvoji, susiduri su baime – ar man pavyks? Atitinkamai ir katalikiškoje aplinkoje daugelyje porų bent kuri nors pusė yra patyrusi tėvų skyrybas. Ir tai kelia baimę. Tad klausimas būtų toks: ar galėtumėte mums priminti santuokos pašaukimo grožį ir šlovę?

Matt’as: Pirmiausia manau, jog leisti baimei trukdyti siekti savo pašaukimo būtų labai bailus poelgis. Jei visi taip darytų, tada mes arba nesusilauktume vaikų, arba, labiau tikėtina, gyventume neištikimybe grįstais santykiais. Dėl to, turėtume daug vaikų, ne tik gimusių ne santuokoje, bet net ir netekusių gyvenimo dėl abortų. Tai tikrai neveda prie Dievo. Taigi turime rasti būdų, kaip santuoka galėtų būti apsvarstyta rimtai ir iš esmės, kad pasakytas „taip“ būtų tvirtas.

Bet aš save laikau jau senu žmogumi ir manau, kad mes gyvename kitaip… (juokiasi) Tai yra, technologijos taip smarkiai pažengė į priekį, jog jaučiame vis mažesnę būtinybę paprasčiausiai bendrauti su kitais. Pavyzdžiui, kai man buvo 20 metų, privalėdavau nepažįstamųjų kelyje paklausti, kur keliauti. Turėdavau kalbėtis su bibliotekininku, savo kaimynu. O dabar, dėl šiuolaikinių technologijų, gali visą dieną praleisti vienas – gali net apsipirkti, gali daryti viską ir niekada su niekuo nesikalbėti. Taigi manau, kad šiuolaikinės technologijos, nepaisant visų gerų dalykų, kuriuos mums atnešė, taip pat ir suskaidė bendruomenes. Ir tai paveikė ne tik mūsų romantinius santykius, bet ir tai, kaip mes kuriame draugystes. Tad manau turime pripažinti, jog šiandien esame tokioje sudėtingoje situacijoje, kur žmonės iš esmės vis dar nori bendrauti su kitais, tačiau dėl technologijų poveikio tai darosi sudėtingiau. Tad gerai, manau, mano patarimas būtų… (juokiasi) nežinau, ką nori, kad jums pasakyčiau?

Simonas: Sakykime, kaip jūs paskatintumėte kokį nors jaunuolį pakviesti merginą į pasimatymą ne per „Tinder“, bet fizinėje realybėje?

Matt’as: Na, kaip ir sakiau, jau supratau, kad turbūt neturiu aktualių patarimų jauniems žmonėms, nes esu toks senas. Kiekvieną kartą, kai kalbuosi su jaunais vyrais (juokiasi) arba, kai kalbuosi su jaunuoliais apie pasimatymus, jie žiūri į mane taip, lyg aš neturėčiau nė menkiausio supratimo apie dabartį. Ir galbūt aš tikrai nieko nesuprantu. Taigi, nemanau, kad turiu kokių nors gerų patarimų. Bet pasakysiu tiek – šiemet švenčiu 20-ąsias vestuvių metines ir mano žmona yra nuostabi, ir aš ją myliu. Mes vis dar esame geri draugai. Aš labai džiaugiuosi, kad ją vedžiau. Tačiau, kaip ir bet kokioje pašaukimo srityje, žinai, kai susituoki ar tampi kunigu, turi įsivaizdavimų, kaip viskas turėtų būti. O tada prasideda realybė ir gali pasireikšti daug netikėtų sunkumų ar kančios apraiškų. O tai gali būti sunku. Bet santuoka vis tiek yra vienas iš geriausių mano sprendimų, kuriuos kada nors priėmiau. (Simonas sustoja) Tu nežinai, kur mes esame?

Simonas: Palikau savo krepšį.

Matt’as: (Juokiasi) Gerai, grįžkime atgal! Taip, žiūrėk, šiuolaikinis pasaulis nesupranta, kas yra santuoka, nes šiuolaikinis žmogus net nežino, kas yra vyras. Mes nežinome, kas yra vyrai. Kai kam atrodo, kad jie gali būti moterimis. Pasitaiko ir save laikančių katėmis. Visa pasidarę subjektyviai suprantama. Taigi mes tikrai nebežinome ir kas yra santuoka. Tuo labiau mes iš esmės nesuprantame sekso prasmės. Žmonės net nežino, ką reiškia tas žodis. Taigi mes esame labai susipainioję.

Manau, kad turime grįžti prie to, ko moko Bažnyčia ir ko mokė šventieji. O tuomet, rasti gražią moterį ir pakviesti ją į pasimatymą ir smagiai praleisti laiką kartu. Gali kilti polinkis jausti įsitempusiu, pernelyg rimtu, nervingu, nes visa tai taip pat gali būti labai sudėtinga. Bet mano atveju tai buvo nuostabu, nes mūsų romantiški santykiai išaugo iš mūsų draugystės – mes kartu tarnavome Bažnyčioje. Matai, sakiau, kad neturiu gerų patarimų vyrams!

Simonas: Tokiu atveju, paprašysiu patarimo iš jūsų santuokinio gyvenimo. Kaip jūs kimbatės į Dievą, kai susiduriate su sunkumais santuokoje?

Matt’as: Manau, kad Dievo pagalbos šaukiesi lygiai taip pat, kaip tai darai ir už santuokos ribų. Kitaip tariant, turi du pasirinkimus. Gali pagalbos kreiptis į Dievą, kaip į savo prieglobstį, arba gali kreiptis į pasaulio dalykus, kurie žada palengvėjimą. Jeremijo knygos antrajame skyriuje Dievas sako: „Manoji tauta nusikalto dvigubai: mane, gyvojo vandens šaltinį, jie paliko ir išsikasė vandens talpyklas – kiauras talpyklas, nelaikančias vandens“ (Jer 2:13). Manau, tai labai gerai iliustruoja dvasinį gyvenimą, kai mes nusisukame nuo vienintelio tikro mūsų prieglobsčio ir vietoj Jo kreipiamės į dalykus, kurie patys savaime nėra blogi, tačiau niekaip negali atstoti Dievo. Tad sunkiais mano santuokos laikotarpiai aš žinau, ką tai reiškia kreiptis į tuščius dalykus, kad atitraukčiau savo dėmesį nuo skausmo ir nepriimčiau savo kančios, savo skurdo ir nuodėmingumo. Bet galiausiai supranti, kad turi atsiduoti Dievui. Taigi atsiduoti Dievui yra daug geresnė idėja, nes kitas būdas tiesiog nėra veiksmingas.

Simonas: Ar vyras turėtų atsiduoti ir savo žmonai?

Matt’as: Ką turi omenyje?

Simonas: Na, kai duodi santuokos priesaiką, tu juk ir pažadi visą save. Ir tai yra atsidavimas.

Matt’as: Turiu apie tai pagalvoti. Santykyje tu, žinoma, atskleidi save kitam taip, kaip to nedarai niekam kitam. Ir tai gali labai bauginti, ypač jei nelabai mėgsti save patį, supranti? Taigi, kai kas nors kitas įžengia į mūsų šventovę ir pažįsta mus intymiau nei bet kas kitas, tai baugina. Tačiau man reikia atsiduoti jai ir pasitikėti, kad ji mane mylės mainais.

Simonas: O kurią savo vidinio gyvenimo dalį turi pasilikti tik sau? Ar turi save atiduoti visą?

Matt’as: Vėlgi, manau, tai priklauso nuo to, ką turi omenyje. Nes akivaizdu, kad tam tikrų dalykų jai atiduoti negaliu. Pavyzdžiui, savo vidinio gyvenimo, savo valios ar sąžinės. Ir panašių dalykų. Bet… tikrai turėčiau skirti daugiau laiko gerai pagalvoti, ką man reiškia atsiduoti savo žmonai, prieš galėdamas pasakyti „taip“ ar „ne“.

Simonas: Kad jau kalbame apie santykius ir atitolimą per technologijas – ar skaitėte naująją encikliką?

Matt’as: Aš ją peržvelgiau. Bet nuodugniai neskaičiau, nes ji yra daugiau nei 40 000 žodžių! Bet taip, tai, ką perskaičiau, man pasirodė teisinga. Nesakyčiau, kad tai būtinai enciklika apie DI ar technologijas, bet apie tai, kaip mes turėtume išsaugoti savo žmogiškumą ir elgtis su žmonėmis oriai naujojoje pramoninėje revoliucijoje. Taip. Ir manau, viskas, ką turėčiau pasakyti, yra tai, ką sakiau anksčiau apie tai, kaip man atrodo, kad šiuolaikinės technologijos ardo bendruomenes ir mus tarsi izoliuoja. Beprotiška galvoti, kad galėtum likti namuose, tiesiog žiūrėti „Netflix“ ir užsisakyti „Uber Eats“ ir niekada, niekada neišeiti iš namų. Žinote, net nepažiūrėti į „Uber Eats“ vairuotoją. Tiesiog liepiate jam palikti užsakymą. Jums nereikia į jį net žiūrėti…

Simonas: Aha, kartą tai mačiau ir aš. Tai tiesiog kraupu. Bet, o kaip viltis? Kai pagalvoji apie dabartinę skaitmenizuotos visuomenės būklę, kyla pavojus pasinerti į neviltį. Bet manau, kad katalikų atsakymas yra džiaugsmas. Ir šio klausimo kontekstui norėčiau pateikti trumpą eilėraštį, kurį išgirdau praeitą savaitę. Jis skamba taip:

„Kur tik šviečia katalikų saulė,

(Prisijungia ir Matt’as) Ten visuomet juokas ir raudonas vynas.

Bent jau aš visada taip maniau.

Benedicamus Domino!“

– Hilaire Belloc.

Matt’as: Amen.

Simonas: Taigi, kaip galima gyventi tokį gyvenimą? Šiandieniniame amžiuje, ar tai JAV kultūriniai karai, ar Afrika, ar Europa, pasižyminti politiniu nestabilumu – kaip gyventi kiekvieną savo gyvenimo dieną su tokiu džiaugsmu?

Matt’as: Na, raudonas vynas padeda. Ne, manau, kad jei Dievas egzistuoja ir krikščionybė yra tiesa – o ji yra – tada neturime jokios rimtos priežasties nusiminti. Ne tik nusiminti, bet ir neturime jokios rimtos priežasties prarasti ramybę. Juk mes esame Velykų tauta ir aleliuja yra mūsų giesmė – Dievas egzistuoja. Jis apsireiškė Kristaus asmenyje, parodė mums savo širdį, kuri yra gailestinga ir mylinti žmoniją. Ir jis žmoniją myli ne kolektyviai – tarsi masę, kaip kad bitininkas mylėtų savo bičių avilį – bet myli mus asmeniškai, yra mums dėmesingas ir žino apie kiekvieno iš mūsų kančias bei nerimą. 1 Pt 5,7 jis mums sako, kad savo nerimą atiduotume Jam, nes Dievas rūpinasi mumis. Taigi, kai tai suvoki bent minimaliai, nusiminti tampa beveik neįmanoma. Dabar aš dar galvojau apie Gendalfą… (juokiasi) Kadangi popiežius Leonas jį citavo, aš taip pat galiu. Aš turiu galvoje žodžius, kuriuos jis sako Frodui apie laikus, kuriais gyvename.

Simonas: Ar tai ta citata apie tai, kai tenka patirti sunkius iššūkius?

Matt’as: Kažkas panašaus.

Simonas: Tuomet vėliau įtrauksiu citatą.

Matt’as: Gerai. (Juokiasi) Mudu parodysi kaip labai protingus.

Minėtas tekstas yra šis:

„Norėčiau, kad tai nebūtų nutikę mūsų laikais“, – tarė Frodas. „Aš taip pat“, – tarė Gandalfas, – „To nori visi, kuriems tenka gyventi tokiomis dienomis. Bet tai spręsti ne mums. Viskas, ką turime nuspręsti, yra ką daryti su laiku, kuris mums duotas.“

Tad taip, laikai sunkūs, bet Dievas vis tiek visada yra stipresnis. Ir žinai, mes juk kenčiame ne po komunizmo batu, bet iš tiesų gal net po labiau klastinga tironijos forma, kuri žaidžia mūsų aistromis ir paverčia mus vergais – taip, mūsų aistrų vergais. Todėl mums reikia rasti laisvę nuo tų vergvaldžių, kaip izraelitai rado laisvę nuo Egipto vergvaldžių.

Simonas: O ar jūs pats sugebate taip gyventi?

Matt’as: Kaip?

Simonas: Gyventi aleliuja dvasioje?

Matt’as: Na, taip, manau, kad taip. Tau nereikia daug žmonių. Tau reikia tik kelių. Man rodos Mk 2, 3-12 yra istorija, kai vyrai atneša paralyžiuotąjį pas Jėzų. Jie negali rasti jokio būdo įeiti. Taigi jie užlipa ant to namo stogo, išplėšia skylę ir jį nuleidžia. Manau, ši situacija užduoda keletą gerų klausimų: ar aš turiu du draugus savo gyvenime, kurie atves mane pas Jėzų? Tuos, kurie man pasakys tiesą? Kurie man taps Kristaus džiaugsmu, jei aš tapčiau paralyžiuotas nevilties ar kažko panašaus. Mums nereikia daug draugų – mūsų tereikia kelių, kad kartu su jais keliautume per šį ašarų slėnį ir padėtume vieni kitiems tai daryti su džiaugsmu. Štai kodėl aš esu didelis visko, kas suburia žmones, gerbėjas. Protingose ribose, bet pavyzdžiui, taurė vyno, arba cigaras verandoje, arba piligrimystė.

Simonas: Kaip tik norėjau paklausti apie cigarus. Jie ryškiai pastebimi jūsų kuriamo turinio estetikoje. Kaip cigarai ir alaus bokalai (angl. „pints“) atsirado jūsų gyvenime ir kaip juose atrandate dvasingumą? Manau, kad turbūt randate?

Matt: Na, aš tikrai labiau mėgstu viskį nei alų, bet alaus pintos yra angliškas ir australiškas posakis, „eik išgerti pintą į barą“. Ir tai reikštų, kad mes su draugu atsipalaiduosim ir turėsime draugišką pokalbį. O cigarai… Mano uošvis mane į juos įtraukė, maždaug prieš 21 metus. Aš tiesiog norėjau, kad jis mane mėgtų, todėl surūkiau vieną su juo, ir nežinau, ar man tuo metu labai patiko, bet galiausiai aš juos pamėgau. Man tai puikus būdas… Kai užsidegi cigarą – geros kokybės cigarą – tai įsipareigojimas maždaug valandai. Žinai, kai uždegi tą degtuką, tuomet visą valandą negali daryti nieko daugiau. Tiesiog sėdi ten. Geriausia su geru draugu ar gera knyga. Tad tokia prasme, manau, kad šiame labai užimtame laikmetyje, cigaras ar alaus bokalas gali mums padėti sulėtinti tempą. Žinoma, to daryti neprivaloma. Galbūt nemėgstate alaus ar rūkymo. Tiesiog noriu pasakyti, kad man tai patinka.

Simonas: Esu girdėję jus sakant, kad kartais jaučiatės taip, jog žmonėms būtų geriau tiesiog paskaityti poezijos, o ne klausytis jūsų tinklalaidžių.

Matt: Tiesa, tai sakiau ne kartą. Bet tuomet susilaukiu savo klausytojų priekaištavimų, kai jie man rašo: „Suprantu, iš kur tai kyla, bet aš į tikėjimą atėjau būtent dėl jūsų tinklalaidės arba išgirdau Scott‘ą Hahn‘ą kalbant jūsų laidoje ir tai mane atvedė į gilesnį santykį su Dievu. Taigi, prašau, nustokite sakyti, kad jūsų laidų klausyti neverta“. Tad dabar labiau sakyčiau, jog būtų puiku, jei mano laida „Pints with Aquinas“ taptū katalizatoriumi, vedančiu žmones toliau jos ribų – į gyvus pokalbius ir susitikimus. Tad dėl to dabar stengsiuosi to nesakyti taip dažnai, kaip anksčiau.

Simonas: Bet jei kas nors vis tik norėtų iškeisti jūsų laidą į knygą? Kokią knygą rekomenduotumėt?

Matt’as: Na, tai būtų „Broliai Karamazovai“. Taip pat „Žiedų valdovas“ arba „Nusikaltimas ir bausmė“. Iš esmės – kad būtų gera knyga. Ir tada, žinoma, tinka bet kuri „Summa theologiae“ (Šv. Tomo Akviniečio pagrindinio veikalo) dalis.

Simonas: Skamba puikai. O apie poeziją, kokią poeziją rekomenduotumėte?

Matt’as: Aš nesu poezijos ekspertas. Žinau keletą eilėraščių. Bet na pagalvokim…

Simonas: Jei nepavyksta prisiminti nieko tokio, neverskit savęs.

Matt’as: Na, bet aš vis tiek noriu. Pala, kaip skamba tas eilėraštis? Pamiršau autorių. Jis yra… Autorius buvo jėzuitų kunigas. Na štai, eilėraštis skamba taip:

(Interviu autorius pasirinko eilėraščio neversti)

„The world is charged with the grandeur of God.
It will flame out, like shining from shook foil;
It gathers to a greatness, like the ooze of oil
Crushed. Why do men then now not reck his rod?
Generations have trod, have trod, have trod;
And all is seared with trade; bleared, smeared with toil;
And wears man’s smudge and shares man’s smell: the soil
Is bare now, nor can foot feel, being shod.

And for all this, nature is never spent;
There lives the dearest freshness deep down things;
And though the last lights off the black West went
Oh, morning, at the brown brink eastward, springs—
Because the Holy Ghost over the bent
World broods with warm breast and with ah! bright wings.”

– Gerard Manley Hopkins

Juk tai taip gražu, ar ne?

Simonas: Tikrai, įspūdinga… (Tuo tarpu Matt‘as pasisveikina su keliais praeinančiais seminaristais).

Dabar – filosofinis klausimas. Bent jau kai kurie filosofai sako, kad graikų filosofijos šerdimi buvo nuostaba gyvenimo grožiu. Šv. Akviniečiui, taip pat kažkas panašaus, kadangi pagrindinis Akviniečio principas buvo tiesos ieškojimas ir nuostaba tiesos grožiu. O tiesa pati veda prie Dievo. Bet regis šiais laikais, po Renė Dekarto darbų, paremtų dvejone, pagrindiniu filosofijos principu tapo abejonė tiesos patikimumu. Tad nebe nuostaba, o dvejonė. Dabar panašu mes abejojame viskuo. Ir ką nors priimame kaip įmanomą tik tada, jei niekaip nerandame argumentų, įrodančių, kad tai mūsų idėjai prieštarautų. Žvelgiant į Šv. Jono Paulius II filosofiją, regis jis bandė pateikti priešnuodį – jo mąstymas buvo paremtas asmens paslaptimi ir neapibrėžiamumu bei aiškiu principu, kad į kitą žmogų (ar save) niekada negali žiūrėti kaip į priemonę tikslui pasiekti, bet kitas asmuo visada tau turi būti tikslu pačiu savaime. Ar manote, kad šis personalistinis principas vis dar pakankamas šiandienai ar mums jau reikia naujo filosofinio žvilgsnio? Ypač, kai vis labiau įsivyrauja skaitmeninė izoliacija?

Matt’as: Na, man patinka mąstyti Akviniečio ir fenomenologijos [vienas iš minėtosios Šv. Jono Pauliaus II filosofijos pagrindų] sąjungos žvilgsniu, kur fenomenologija yra tarsi delnas įmautas į Akviniečio teleologijos filosofijos pirštinę. Teleologiniai principai gali mums parodyti, kam skirtas koks nors dalykas ar koks nors veiksmas, ir, kad jei kažkas veiktų priešingai savo prigimčiai, tai kurtų netvarką ir suirutę. Bet taip pat turime ir subjektyvų tokio netvarkingai naudojamo dalyko aiškinimą, kuris gali veikti kaip pranašas, rodantis mums, kad dalykai nėra naudojami taip, kaip turėtų būti naudojami.

Kalbant apie Dekartą, kurį aš iš tikrųjų labai mėgstu, manau, kad jis nebuvo toks skeptikas, kaip daugelis mūsų sako. Taip, jis naudojo metodologinį skepticizmą, kad pasiektų tiesą. Bet regis jo projektas žlugo, nes panašu, kad tokio tikrumo, apie kurį kalbėjo Dekartas, mes pasiekti negalime. Dekarto tikrumu aš vadinu tam tikrą neabejotiną, nepataisomą įsitikinimą (tokį, kuris atlaiko visus įmanomus abejojimus tikėti ta tiesa). Įdomu, kad Dekartas sugalvojo „cogito“ (lot. mąstau) kaip kažką, kas būtų nepaneigiama (tai idėja „mąstau, vadinasi, esu“, teigianti, jog niekaip neįmanoma nuginčyti to, jog tu pats egzistuoji). Bet gana greitai pasirodė Kantas, Nyčė, neigę, kad savastis gali… Jie sakė, jog negalite tikrai žinoti, ar egzistuojate. O taip pat ir Hume‘as kalba apie tai, kad už suvokimo nėra jokios savasties.

Dėl to, man patinka daryti palyginimą tarp Dekarto tikrumo ieškojimo teorijos bei teorijos, vadinamos fenomenologiniu konservatizmu. Jei Dekarto tikrumo paieškos sako: „Aš nepriimsiu ko nors kaip tiesos, kol nebūsiu tikras“, fenomenologinis konservatizmas sako: „Aš priimsiu ką nors kaip tiesą, jei yra racionali priežastis manyti, kad tai tiesa. Jei neturiu jokios geros priežasties nemanyti, kad tai, kas atrodo tiesa, yra tiesa, tada turiu episteminę [mąstymo] teisę toliau tuo tikėti ir tikėsiu, kol neturėsiu įrodymų, kad yra priešingai.“

Ir manau, kad būtent tokiu principu žmonės visais laikais ir nuspręsdavo, ką nors žiną. Pavyzdžiui, jei jūs manęs paklaustumėte, ar mano žmona yra Rusijos šnipė (JAV kultūroje aptinkamas palyginimas), aš galėčiau pasakyti: „Taip, esu tikras, kad ji ne šnipė“. Bet, žinote, jei jūs mane spausite ir sakysite: „Na, bet ar tu ir neturėtum taip manyti, jei ji būtų šnipė?“ Po poros klausimų aš tikriausiai pasakyčiau: „Gerai, klausyk, aš nežinau. Tiksliau tariant, žinoma, kad teoriškai tai yra įmanoma, bet tai nereiškia, jog tai tikėtina, ir be jokios rimtos priežasties manyti, kad taip yra, nebūtų protinga.“ Ir manau, kad daugumai žmonių, kurie tiki Dievu, tikėjimas Dievu yra tai, kas vadinama atitinkamu pagrindu (angl. „properly basic“). Daugelis mūsų įsitikinimų yra pagrįsti kitais įsitikinimais, sutinki, taip? Pavyzdžiui, aš tikiu, kad esu Lietuvoje, nes visur matau šią vėliavą ir taip parašyta mano lėktuvo biliete. Bet būna ir kitokių įsitikinimų, kurie nebūna pagrįsti jokiu kitu įsitikinimu. Ir tokių įsitikinimų irgi turi būti, nes pagalvok – jei kiekvienas mūsų įsitikinimas turėtų būti pagrįstas kitu įsitikinimu, tuomet mes niekada negalėtume nieko žinoti, nes atsidurtume begaliniame rate, kur niekas nebūtų pagrįsta, nes kiekvienam pagrindimui reikėtų nesulaužomos tiesos. Bet kaip turėti nesulaužomą tiesą, jei jai reikia kitos nesulaužomos tiesos? Taigi aš tiesiog manau, kad yra dalykų, kuriuos mes priimame remdamiesi savo tiesioginiu gyvenimo principų patyrimu. Ir manau, kad daugelis žmonių Dievą ir suvokia būtent tokiu būdu – remdamiesi savo tiesiogine gyvenimo patirtimi, vedančia prie esminio principo, jos Dievas turi būti. Ir, kol neturima įrodymų, kad yra priešingai, tol laikomasi šio tikėjimo. Tačiau tai tik vienas iš požiūrių, o juk yra dar daugybė kitų filosofinių argumentų, argumentuojančių Dievo egzistavimą kitais metodais.

Simonas: Tuomet apibendrinimo klausimas. Kadangi esame „Pasauliniame Apaštaliniame Gailestingumo kongrese“, noriu atkreipti dėmesį į Jėzų, atvaizduotą Dievo Gailestingumo paveiksle. Šiame paveiksle Jis rodo į širdį. Taip pat, paskutinė popiežiaus Pranciškaus enciklika „Dilexit nos“ buvo apie širdį. Ar manote, kad tai gana pranašiška, turint omenyje, kad enciklika skatina žmones grįžti prie savo širdies kaip prie to, kas yra giliausia tavo viduje, bet kartu ir kažkas neapibrėžiamo. O šiais skaitmenizacijos laikais mes kaip tik įpratę skaičiais ir statistika apibrėžti save, aplinkinius, viską, kas mus supa ar netgi savo muzikos pasirinkimus, apibūdinti dirbtinai formuojamais rekomendacijų algoritmais.

Matt’as: Ar ne Blezas Pascalis, Renė Dekarto amžininkas, pasakė, kad širdis turi savų priežasčių, kurias…

Simonas: Apie kurias žino tik širdis?

Matt’as: Taip. Tad manau mes turėtume saugotis, kad krikščionybės nesusiaurintume iki paprasčiausio moralinio kodekso ar gyvenimo filosofijos. O kartais sutinkame žmonių, kurie krikščionybę ir susiaurina būtent taip. Sakoma „Jei žmonės tiesiog nustotų daryti blogį, jie būtų laimingesni. Jų šeimos būtų laimingesnės. Visuomenė klestėtų.“

Na, tokie teiginiai krikščionybę paverčia paprasčiausiu silogizmu (filosofine argumentacija), kur žmonės teturi sutikti su filosofinėmis prielaidomis ir tiek. Tas tiesa, kad mano nuomone krikščionybė tikrai yra pati tikriausia iš visų filosofijų ir gražiausia moralės sistema. Ir vis dėlto, krikščionybė pirmiausia yra asmuo, su kuriuo mes turime susitikti. Kiekvienam krikščioniui būtina tai suprasti. Jei 60-aisiais būtumėte paklausę Padre Pio: „Ar man lemta gauti stigmas, kaip jums?“, jis tikriausiai būtų pasakęs, na, nežinau, tikriausiai ne. Arba pagalvokite apie bet kurį kitą stebuklingą nutikimą šventiesiems, pavyzdžiui Šv. Kotrynos Sienietės vizijas. Ar man lemta matyti tokias pat vizijas? Tikriausiai ne. Bet jei paklaustumėte bet kurio šventojo danguje ar žemėje, ar man lemta patirti gyvą, asmenišką ir kasdien vis stiprėjantį artumą su Šventąja Trejybe? Atsakymas žinoma yra „taip“! Būtent tai ir yra viso krikščioniško tikėjimo esmė.