„Žiūri aplink, stebiesi viskuo.
Daiktus matai savo šviesoj.
O jeigu viskas yra ne taip
Ir tu pasaulį regi atvirkščiai“
„Foje“ — Kitoks pasaulis
Atsisėdu ant raudonos kino kėdės ir prieš mano akis ima lietis 1990-ųjų Šiaulių gyvenimas. Gimus dar nebuvau, to miesto nepažįstu, tačiau jausmas tarsi sėdėčiau ant mūsų tamsiai mėlyno Volkswagen’o sėdynės, būtų 2008-ieji ir penkiametė aš žiūrėčiau pro langą, begrauždama grybuko sausainį. Ne todėl, kad per 20 metų Lietuva nepatobulėjo, kad filmo metu dar neseniai išsikovota Nepriklausomybė nieko nepakeitė. O todėl, kad Igno Miškinio „Pietinia kronikas“ filme užgaudyta kažkas, kas giliai įsišakniję visų mūsų, laisvoje Lietuvoje gimusių vaikų, sielose su sava kultūra, savais išgyvenimais ir savomis dainomis. Nostalgija, ne kitaip.
Filmas artimas. Kitaip ir nepasakyčiau. Artimas kiemų kultūra, dešromis, tėvų pykčiu, noru užaugti ir tapti žmogumi, troškimu mylėti ir būti mylimam, visu tuo paauglišku nesusipratimu ir fone skambančia „Foje“ muzika. Atpažįsti save, išgyvenantį paskutinius savo abitūros metus, suprantantį, kad tikrasis gyvenimas ne mokyklos suole, o ten, už lango. Įsimylėjimas, nesusikalbėjiimai, savęs ieškojimas kūryboje, džiaugsmas sumišęs su visu liūdesiu ir pasimetimu, kuris užklumpa išskritus sniegui. Ašaros akyse, kuomet per ausines skamba „Metallica“. Viskas susipina į vieną didelį gyvenimo paveikslą, kuris sutelpa į vieną mažą žmogų. O tokiu žmogumi esame kiekvienas iš mūsų.
Rimantas ėmė ir prasibrovė iki pat širdies. Šiais laikais, kai dažname kūrinyje veikėjai virtę tolimais ir savo blogus pasirinkimus nuolat pateisinančiais individais, buvo atgaiva išvysti sau mielą šiauliečio fizionomiją, už kurios slepiasi jautri siela, kuri tenori būti mylima ir atrasti savo vietą pasaulyje. Jis neslepia savęs, trykšta tuo, kuo dega iš vidaus. Kas kad kartais nukrypsta, kad nėra tobulas, kad nėra perdėtai švelnus. Juk Nepriklausomybė, atėjusi su gaivesniu oro gūsiu, iš karto neatnešė laikų, kuriais tapo lengva gyventi. Tačiau ir tai — tarsi spjūvis visiems tarybiniams laikams į veidą. Tarp chruščiovkių irgi gimsta gražios sielos.
Tai, kad filmas sukurtas mums apie mus pačius, liudijo ir juokas salėje. Girdėjau ne vieną solidaus vyro balsą, švelnų merginos kikenimą, įsikibus savo vaikinui į ranką, paaugliukų nervingą krizenimą, kurie tik įrodė, kad Rimanto istorija yra mūsų visų istorija. Padirbinėjančių mamos parašą ant raštelių, bandančių skaityti Dostojevskį, kad padarytumėme įspūdį patinkančiam žmogui, susidrovinčių, kai kas nors paprašo pakalbėti į mikrofoną. O ir įsimylėjimas. Kai viskas geriau einasi, nes ji atėjo pažiūrėti. Noras kuo gražiau apsirengti. Nuoširdus rožės žiedas rankoje. Pažadas, už kurį gali dantį atiduoti. O gražiausia? Atiduoda.
Gausu tų detalių. Reikia pačiam sėdėti ten ir jas stebėti, leisti, kad filmo nuotaika užplūstų. Į veidą trenkia vasaros gūsis, dabar, kai sėdime pačiame žiemos dangaus baltume, šis filmas atneša visus kvapus ir garsus, kurių taip ilgu. Sėdi ant suoliuko, valgai plombyrą, tau dar atkiša bananą, šalia pravažiuoja troleibusas. Viskas tarsi amžina amžina, tačiau nuolat ir keičiasi. Bet lieka. Kažkas, kas taip svarbu, ima ir lieka. Tas vasarinių pievų svirpimas, pavyzdžiui.
Filmas kvepia žmogiškumu. Nepaslėptu, tikru. Verta nueiti, kad pasijaustum žmogumi. Pačia gryniausia to žodžio prasme. Net švelniai skauda kažkur širdyje, kai matai tokius savo giliausius jausmus ištemptus per visą kino ekrano drobę. Filmas sukelia viltį, kad kada nors viskas bus gerai, bet ir primena, kad tai irgi ne amžina. Kad reikia išmokti gyventi su nuolatine kaita. Tačiau, kiek daug tikėjimo, kiek daug paprasto apsinuoginusio žmogaus pamatau. Ir girdžiu: „nemėgstu mirties“. O galvoje tik ir sukasi: aš irgi. Pajauti, kaip saldu kvėpuoti ir jausti, kad kito šiltos akys dar šalia.
Priglaudžiu arčiau žmogų, kuris sėdi ant gretimos raudonos kėdės. Jis toks panašus į Rimantą. Dėl jo duočiau išmušti sau dantį. Štai ką tas filmas man tik dar giliau sieloje įtvirtina.