Aš bijau Messenger‘io. Vat ir pasakiau. O bijau, nes jis drumsčia mano ramybę. Ir viliuosi, kad nebūsiu vienintelis, kuriam pažįstamas šis palaimingos tylos jausmas, kai susirašinėjimo programėlėje nebelieka jokių neperskaitytų žinučių. Arba tas atsidūsėjimas, kai susirašantysis tiesiog uždeda emociuką (angl. „emoji“), kaip ženklą, kad pokalbis nebesitęs. Ak, kokia palaima…
Deja, ši palaima mane retai beaplanko. Jau net tas besivingiuojantis daugtaškis man kelia nerimą. Nes žinau, kad tuoj prasidės…
Dingt! „Nu gerai, atrašysiu“.
Dzingt dzingt! „Parašei atgal? Nu gerai, dar atrašysiu“.
Dzingt DZINGT dzingtttt! „Nu klausykit, jau kitas rašo. Palauk drauguži, turiu eiti į kitą chat‘ą“.
Dzingt, dzvimbbt, bimbbbbt! „Ar jūs pablūdot? Visi vienu metu rašot!? Kačių įrašai faini, bet kada man dirbti??“
DZINGT „Aaaa!” DZINVIMBT „Palikite“ BADZIMTT „mane“ DZIGNT „skaitmeninėje” DZINGT „ramybėje…“ DZINGT DZINGT DZINGTDZINDZINGTT
Diagnozė – skaitmeninis intravertas
Skaitmeninis intravertiškumas niekuo nesusijęs su mokslinėmis intra/ekstravertiškumo sąvokomis. Juo gali būti, net jei fizinėje realybėje iš tikrųjų esi pilnai ekstravertiška asmenybė.
Žmones aš myliu. Bet GYVUS. O skaitmeninius… Na irgi, bet ne visus vienu metu. Matote, aš tiesiog pavargstu nuo žinučių kiekio. Jei tai būtų tik viena žinutė, aš džiaugčiausi! Bet kažkodėl jie susirenka KRŪVOMIS!
Ir tai yra bėda. Nes staiga, žmones pradedi matyti kaip užduotis, neatrašytų žinučių darbus. Tai kažkiek susiję su mano seniau rašytu straipsniu, primenančiu, jog šiuolaikinis susirašinėjimas nėra realaus bendravimo atitikmuo (kad ir kaip greit beatrašytum), bet tiesiog išskirtinai greiti laiškai. O laiškai turi teisę būti atrašyti ne iš karto.
Vis dėlto, tokie skaitmeniniai intravertai pradeda šia teise piktnaudžiauti ir tampa patologiniais seen‘intojais. O tai erzina jų bičiulius. Dėl to, savo pastarojo straipsnio mintį noriu išplėsti ir kitu kampu – ar susimąstėte, kad už Messenger‘io vis dėlto sėdi tikras žmogus? Kad rašote žinutę būtent tam draugui ar draugei, o ne skaitmeniniam, dzingcinčiam ir vibruojančiam burbuliukui? Kai tai supranti, tada ima nykti noras šį susirašinėjimą laikyti dar viena užduotimi, bet po truputį grįžta dėkingumas, kad iš tikrųjų turi žmonių, kurie tau rašo.
Sprendimo metodas – 10 sekundžių pamąstyti apie žmogų, prieš jam atrašant
Pavyzdžiui, turime 10 neperskaitytų ir neatrašytų žinučių. Prieš atveriant kurią nors iš jų, 10 sekundžių praleiski tyloje, galvodamas apie tą asmenį. Apie tai, koks yra tavo santykis su šiuo žmogumi. Ką jis/ji tau reiškia. Dėl ko esi dėkingas šiam žmogui. Atrašius, prieš einant prie kitos susirašinėjimo, vėl atliki tą patį – 10 sekundžių mąstymo apie tą žmogų.
Aš pastebėjau, jog tai man sukelia dėkingumo jausmą. Tai, kas man prieš tai atrodė kaip krūva komunikacijos užduočių, staiga tampa tikrais santykiais. Tebūnie ne fiziniais ir ne „realaus laiko“. Tačiau žinutę vis tik išsiuntė asmuo, kurį tikriausiai vadini draugu. Ir tas draugas yra tikras. Kaip ir tu bei tavo žinutė esate tikri. O tikras santykis nusipelno laisvės – tiek laisvės atrašyti savu laiku, tiek laisvės būti išgirstu.
