Atėjus rudeniui grįžtame į mokslus ir darbus. Ilgus vakarus, stovyklas, susitikimus su draugais ir kassavaitgalines išvykas keičia rutina. Šiuo metu norėtųsi aptarti vieną iš mūsų kasdienybės palydovų – pa(si)lyginimus. Be vertinimo ir lyginimo(si) nė vienas mokinys nebaigia mokyklos, nė vienas studentas nebaigia universiteto. Besilygindami arba lygindami kitus galime gauti ir gerų rezultatų, bet neišvengiamai susiduriame ir su neigiamomis to pasekmėmis. Kaip nepakenkti sau ir kitiems be(si)lyginant?
Kaip išmokstame lygintis su kitais?
Kaip ir absoliuti dauguma mūsų socialinių ir psichologinių ypatybių, lyginimasis išsivysto dar ankstyvoje vaikystėje. Kūdikis yra labai jautrus ir nuolat fiksuoja tai, kas vyksta aplink jį, kas jam girdint kalbama. Nors vaikelis dar nemoka kalbėti ir mums atrodo, kad nesupras, ką kalbėsime, vis tik realybė yra kitokia. Kūdikių stebėjimo tyrimai patvirtina, kad aplinkos įvykiai, šalia esančiųjų pašnekesiai ir savijauta – tai svarbi informacija, kuri nugula į vaiko pasąmonę. Todėl jei tėvams labai svarbu, kad jų bičiulių kūdikis jau mokėjo nusišypsoti, apsiversti, ropoti ar dar kažką daryti sulaukęs tam tikro amžiaus, o jų vaikelis to dar nesugeba, tai neliks nepastebėta. Kūdikis girdės tėvų kalbas, jaus jų įtampą ir pamažu pasąmoningai mokysis pasilyginti su šalia esančiais. Vėlyvesnėje vaikystėje vaikas jau sąmoningai išgirs palyginimus: „Sesė jau apsirengusi, o tu dar su pižama lakstai“, „Tu gavai 8 iš atsiskaitymo? O kiek kiti bendraklasiai gavo?“. Tėvai (taip pat ir seneliai, mokytojai, draugai) kartais visai to nesuprasdami ir tikrai blogo nelinkėdami išmoko savo vaikus lygintis su kitais.
Prisijungti arba Prenumeruoti
