Pasaulis be religijos: ar tai įmanoma?

Pastarieji 300 metų žmonijos istorijoje dažnai apibūdinami kaip augančio sekuliarizmo tarpsnis. Šį reiškinį sukelia globalizacijos bei aktyvios skaitmenizacijos procesai, kurių įtaka ugdo nuolat skubančią, tiek materialinių, tiek dvasinių konstruktų įvairovėje klajojančią asmenybę. Prislėgta socialinėse medijose tarpstančio psichologizavimo, ji nesąmoningai stengiasi išlaikyti neutralumo kaip savisaugos, ginties poziciją ir tokiu būdu perima reliatyvistinę pasaulėžiūrą, kurioje net pačios stipriausios vertybinės nuostatos tampa lanksčiomis abstrakcijomis. Tad intensyviai keičiantis asmens tapatybės suvokimui, religijos vaidmuo bei svarba nūdienos pasaulyje taip pat kinta. Vieni atsižada religinių įsitikinimų naiviai tapatindami juos su stagnatiška praeities atgyvena, kitus atgraso įsigalėję antireliginiai prietarai. Be abejo, tūkstantmetį palikimą puoselėjančios tikinčiųjų bendruomenės nepatiria drastiško narių skaičiaus mažėjimo, tačiau kartu religija neišgyvena ir renesansinio atgimimo, kaip kad vėlyvuoju sovietmečiu vyko daugelyje pokomunistinių valstybių. Kyla klausimas – ar religija, palaipsniui prarasdama pasaulietinę įtaką (t. y. didėjant atotrūkiui tarp religijos ir visuomeninių, politinių institucijų) bei pasiduodama populiarėjančiam anti-dogmatiškam individualizmui, gali apskritai išnykti? Ieškant konkretesnio atsakymo, šiame darbe į iškeltą problemą yra bandoma pažvelgti iš istorinės bei filosofinės perspektyvos.

Akivaizdu, jog svyruojanti religinė situacija nėra neįprastas reiškinys, būdingas tik dabarčiai. Visą religijos raidos istoriją įmanoma prilyginti potvynio ir atoslūgio kaitos procesui, kur kiekvieną religijos klestėjimo periodą lydi sekuliarizmo, tikėjimo kritikos tarpsnis: po antropocentrinės Antikos seka krikščioniškieji Viduramžiai, nutraukiami Renesanso humanizmo. Pastarąjį pasiglemžia barokiškasis memento mori, skatinąs iš naujo atrasti Dievą, kurį mokslingoji Apšvieta neilgai trukus vėl nustumia į užkaborius. Tad iš šios primityvios kultūrinių epochų geneologijos (kurią išties būtų galima tęsti be paliovos) matyti, kad žmogus, nepaisydamas argumentų ateizmo naudai, nuolat sugrįžta prie religijos, o ši, sustiprinta patirtų išbandymų, įgyja svaresnę prasmę. Ne veltui graikų teologas Origenas paradoksaliai teigia, jog žmonija negalėtų pakelti ilgalaikės Dievo artumos, ir jai kartkartėmis būtina Dievo atokuma, kad sekuliarizuotos kultūros laikotarpiais ji vėl mokytųsi suvokti, kokia vargana ji yra be Dievo. Kita vertus, net tuomet, kai buvo paniekinta bet kokia religijos vertė, gimę įvairūs judėjimai, ateistinės ideologijos bandė sukelti besąlygišką visuomenės pasitikėjimą šovinistinėmis doktrinomis, išoriškai tapačiomis su daugelio religijų sukeliamais padariniais. Puikūs tokio fenomeno pavyzdžiai yra praeito amžiaus didieji totalitariniai režimai – nacizmas bei komunizmas. Tikėjimas tiek arijų rasės antžmogiu, tiek „Stalino saule“ ar išsivadavimu iš kapitalizmo buvo esminė šių sistemų varomoji jėga, leidžianti idėjas paversti realybe. Ir nors nei nacizmo, nei komunizmo šalininkai niekada nepripažino religinio pobūdžio elementų savo teorijose ar jų įgyvendinimui taikytose priemonėse, jie yra lygiai tokie pat akivaizdūs kaip ir šių dienų ateistinio fundamentalizmo apraiškose. Kadangi nepateikiama jokių konkrečių duomenų, o vietoj dialogo yra pasirenkamas patologinis priešiškumas opozicijai, aktyviai propaguojamas ateizmas tarsi nukopijuoja religinio fundamentalizmo ydas, bet nepateikia racionalaus problemų sprendimo. Kaip knygoje „Dawkinso iliuzija. Ateistinis fundamentalizmas ir dieviškumo neigimas“ pastebi Alisteris McGrathas bei Joanna Collicutt McGrath, ateistinis fundamentalizmas turi daug trūkumų ir yra toks pat pakrypęs, kaip ir jo religinis atitikmuo. Todėl galima prielaida, jog net didžiausio sekuliarizmo metu religija ne tik išsaugojo pirminį pavidalą; tam tikrus jos bruožus perėmė ateistinės santvarkos, tokiu būdu sustiprindamos savo įtaką. Taigi istorija liudija, kad religijos niekuomet nepavyko absoliučiai eliminuoti, ir vargu, ar tai pavyktų įgyvendinti ateityje.

Žinoma, vadovaujantis posakiu „Niekada nesakyk niekada“, yra pravartu apsvarstyti kitokias tikėtinas alternatyvas. Tačiau net ir čia iškyla argumentai, paneigiantys religijos išnykimo hipotezę. Šiuo atveju jų nereikia ieškoti metafizikos aukštybėse; tai žmogiškosios patirties motyvai, kurie neišvengiamai paliečia kiekvieną asmenį. Vienas iš jų – elementarus saugumo siekis. Juk žemiškoji būtis yra itin trapi ir permaininga. Ji sklidina bejėgystės ir beprasmybės. Net faktai iššaukia nerimastingas abejones, nes yra nuolat jaučiamas jų neišbaigtas faktiškumas. Todėl nenuostabu, jog vokiečių egzistencializmo filosofas Peteris Wustas žmogų apibūdina kaip netikrybę ir riziką. To paties pavadinimo veikale Wustas pristato teigiamą žmogaus neužtikrintumo pusę, kuri atveria kelią į tikėjimą ir savirealizacijos galimybes. Pasak filosofo, žmogiškoji būtis, susidurdama su žlugimo grėsme, visuomet siekia absoliučios būtinybės ir tobulos būties pagrindo t. y. Dievo kaip pirmapradžio fakto, kuris numaldytų individo nepaliaujamą tikrovės bei žinių troškimą riboto mokslo akivaizdoje. Čia svarbu paminėti, jog atsivertus į tikėjimą, nesaugumo jausmas niekur nedingsta, priešingai – kartais jis gali nepalyginamai išaugti, tačiau tikintis žmogus išmoksta jį priimti su dėkingumu, nes supranta gilią auklėjamąją prasmę, glūdinčią įvairių planų žlugime, neleidžiančią įpulti į egoizmą ir vedančią į Dievo malonę. Būtent ten, Wusto manymu, visiškas nesaugumas tampa galutiniu saugumu. Bet ar šio saugumo troškimo negalima traktuoti kaip eilinės žmogaus egoizmo išdavos? O jei taip, tai nejaugi ji gali tapti religijos egzistencijos tęstinumo priežastimi?

Ne paslaptis, jog daugeliu atveju žmogus trokšta turėti Dievą, amžinojo gyvenimo ar išsilaisvinimo pažadą, kaip savo būties tąsos garantą. Tai akcentuoja žydų kilmės filosofas Martinas Buberis savo dialogo filosofijoje žmogaus ir Dievo santykį prilygindamas žmogaus su žmogumi („Aš-Tu“) santykiui, kuris dėl žmogiškojo sudaiktinimo yra neretai redukuojamas iki „Aš-Tai“ santykio. Jame Dievas tampa narkotiku, o žmogus – išnaudotoju. Be abejo, tai nėra tikrasis, gelminis Dievo ir žmogaus santykis, tačiau jo pakanka, kad religija egzistuotų bent jau paviršiniame lygmenyje. Tad kontraversiška antiteze religijos nebuvimui taip pat gali tapti ir savininkiškas asmeninės gerovės siekis, paremtas laikinumo ir menkavertiškumo baime.

Negana to, religijos mirčiai savaime priešinasi tokie esminiai gyvenimo komponentai kaip kultūra, tradicija bei tautinė tapatybė. Religija svarbi kiekvienos iš minėtųjų sričių atsiradimui, vystymuisi. Pavyzdžiui, kiekvienos kultūros ramsčiai – mokslas, menas bei moralė – turi analogiškus atitikmenis religijose (tikėjimo išpažinimas kartu su religinėmis tiesomis, dievybės kultas bei dorybių sistema), todėl kultūra yra paraleli religijai. Tradicijos taip pat neatsiejamai persipynusios su religija, iš šio ryšio kyla pagrindinės bendruomenės šventės, pagal kurių ritmą ir laiką sukonstruotas besikartojantis metų ciklas – praeities žmogaus gyvenimo ašis. Štai Lietuvoje senovinių tradicijų formavimąsi iš esmės lėmė dviejų religijų – pagoniškojo baltų tikėjimo ir krikščionybės – sintezė. Priėmę krikščionybę lietuviai per bažnytines šventes atlikinėjo savas, iš tėvų ar protėvių perimtas apeigas. Viena iš tokių apeigų – žolynų šventinimas Verbų sekmadienį. O religijos bei tautiškumo harmonijos svarbą jau XX a. pradžioje iškėlė lietuvių filosofas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Žinoma, tikėjimas nesiekia spręsti jokių tautinių interesų, nors ir egzistuoja nemažai religijų, kurios yra asocijuojamos su konkrečiomis tautomis (judaizmas, senasis graikų politeizmas, kiti lokalūs tikėjimai). Tad vis vien religijų įtakos tautiškumo atžvilgiu neįmanoma nepastebėti. Tą iliustruoja tiek XX a. pabaigoje Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės bendras indėlis atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tiek Indijos tautinis atgimimas, prasidėjęs XX a. pradžioje su Mahatma Gandhi priešakyje. Taigi galima teigti, jog amžiais kintantis aplinkos saugumas / nesaugumas, asmeninės gerovės siekimas ir kultūros, tradicijų bei tautiškumo stabilūs saitai su religija, trukdo žmogui atsiskirti nuo pastarosios, nes ši atskirtis nepermainomai iškreiptų kitas gyvenimo sferas.

Beliko aptarti paskutinę ir bene svarbiausią prieštarą religijos saulėlydžio klausimu – teiginį, kad religija yra ontologinė būtinybė. Juo išreiškiama idėja, jog religija, būdama žmogaus ir Dievo, būtybės ir būties santykiu, yra visos egzistencijos pradmuo. Nes kaip konstatuoja filosofas Antanas Maceina, ne žmogus grindžia savo santykį su Dievu, bet santykis su Dievu grindžia žmogų jo buvime. Todėl pats žmogaus buvimas yra šis santykis – kiek būtybė būna, tiek ji būna būtimi; kaip būtybės gyvavimo centras yra santykis, taip žmogaus – religija. Jos negalima priskirti tam tikrų žmogaus savybių kategorijai, ji nei papildo, nei patobulina žmogų, tad neteikia naudos tradicine prasme, bet yra savaime vertinga kaip, pavyzdžiui, menas. Juk būtent kūryba padaro religinį žmogaus ir Dievo santykį įmanomu. Per ją Dievas atsiskleidžia žmogui kaip kūrėjas, o šis susivokia, kad yra jo kūrinys. Taigi ontologiškai žmogus yra homo religiosus, nes visados yra santykyje su Dievu kaip su savo buvimo grindėju. Tik antropologiniu atžvilgiu individo laisvos valios dėka religija įgyja arba religingumo (sąmoningos tikėjimo išraiškos kasdienybėje), arba bedievybės pavidalą. Toks religijos pripažinimas ar nepripažinimas nekeičia būties ir būtybės santykio, nes žmogaus laisvė negali paveikti ontologinės plotmės. Dėl šios priežasties religija išlieka „gelmės matmeniu“ nepaisant religingumo egzistavimo, kuris tėra antropologinis šios gelmės paviršius. Panašias mintis išsako krikščionybės apologetas bei rašytojas Clive Staples Lewis „Tiesiog krikščionybėje“ aptardamas Žmogaus prigimties dėsnį – visuotinės moralės principą, kuris glūdi kiekviename žmoguje bei padeda atskirti teisingus poelgius nuo neteisingų. Šis dėsnis, nuolat žmonių laužomas puikiai tai suprantant, liudija Dievo ir jo sukurto nerašyto moralės įstatymo buvimą, kurio pripažinimas yra pirmas žingsnis tikėjimo link. Lewis, iškeldamas Žmogaus prigimties dėsnį, patvirtina religijos ir žmogaus prigimtinį ryšį. Tad apibendrinant norisi akcentuoti, kad religija yra ontologiškai būtina žmogaus būties sąlyga, be kurios mums pažįstamo, artimo pasaulio egzistencija tampa neįmanoma. Tai yra veikiau filosofinė tiesa, nepasiduodanti racionalizmui bei moksliniams įrodinėjimams.

Baigiant šiuos svarstymus, ryškėja gana konkreti išvada – toks pasaulis, kokį jį matome šiandien, yra neperskiriamai susietas su visa religijų įvairove. Pastarųjų išnykimas lemtų ir humaniškojo pasaulio griūtį. Galima bandyti įsivaizduoti analogišką distopiją, bet tai beprasmiška, nes pats žmogiškasis protas tarsi pasąmoningai priešinasi samprotavimams apie pasaulį, kuriame nėra tos pačios rūšies dvikojų mirtingųjų. Tokia Žemė yra svetima ir pernelyg nutolusi. Žinoma, galbūt dabartiniame pasaulyje keisis tikėjimo praktikos, kursis bei skils naujos religinės grupės ir netrūks reformų – visa tai sunku prognozuoti, nes religija nėra tapati religingumui. Bet kol nors vienas žmogus dar stovi ant kojų, tol religija ras kelią į šį pasaulį. Nesvarbu, ar tai tvarkingai išdėstytos išorinių poreikių magistralės (čia svarbus saugumas ir asmeninės gerovės siekis), platūs tradicijų, kultūros bei tautiškumo vieškeliai, ar žolėmis apaugę būties gelmių šunkeliai. Svarbiausia, kad visi jie veda į bendrą tikslą, kuris atgimsta kaip Kryžių kalnas po „buldozerinio ateizmo“ epochos ir negali būti užtemdytas gėdingojo Holokausto ar kitų persekiojimo formų, nes yra gyvas žmogiškosios prigimties pradas.

Elzė Dubnikovaitė dalyvavo Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto ir Ateitininkų federacijos organizuotame esė konkurse „Religija ir mokslas: sąsajos ir sankirtos“ bei jame užėmė pirmąją vietą. Elzė mokosi Molėtų gimnazijoje, rašant šią esė ją konsultavo dr. Valdas Kilpys.

Projektą „Atvirumas laikui, ištikimybė idealui“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas, skyręs projektui 11 tūkstančių eurų.