Pasaulio lietuvių prisiminimai apie tėvą Antaną Saulaitį SJ

„Lemonto, Urugvajaus, Australijos ir kitų Antano aplankyti misijų kraštai norėtų sakyti – mūsų Antanas. Bendrakeleiviai, skautai, ateitininkai, Šv. Jonų bažnyčios tikintieji norėtų sakyti – mūsų Antanas. Ir dar daug kas sakytų – ne, tai mūsų Antanas,“ – tėvo Antano Saulaičio SJ laidotuvių Mišių homilijoje sakė tėvas Algimantas Gudaitis SJ. Tikrai norėtųsi su tuo sutikti atsisveikinime su tėvu Antanu matant ašarą braukiančią nedidukę mergaitę, aplink jo karstą susikabinusius ir vakaro dainas dainuojančius skautus, Mišiose besimeldžiančius išeivijos lietuvius, visuomenės veikėjus, dėstytojus, įvairių bendruomenių, organizacijų narius… „Jis tikrai buvo visiems viskuo“, – suskamba mintyse. Šie pasidalijimai – išeivijos lietuvių atsiminimų nuotrupos apie tėvą Antaną. Savo ir savą Antaną. 

Darius Polikaitis 

Net neatsimenu, kada pirmą kartą sutikau tėvą Saulaitį. Atrodė, kad jis visada buvo. Tai yra vienas iš apibūdinimų kalbant apie tėvą Saulaitį – jis visada buvo šalia. Visada galėdavai jį surasti, jam rūpėjo tie žmonės, kurie kitiems gal ne taip rūpėjo.

Stovyklose, kuriose dalyvavau, vadovavau, jis būdavo kapelionu. Jei galėdavo dalyvauti, niekada neatsisakydavo. Ir ne tik ateitininkams, bet visiems. Net jei reikėdavo iš kitos stovyklos, pavyzdžiui, skautų, sekmadienį atvykti aukoti Mišias, jis surasdavo būdą, kaip tai padaryti. Jis buvo stovyklos dvasios vado / kapeliono pavyzdys – ne tik rūpinosi Mišiomis, išpažintimis, bet daug bendraudavo su stovyklos jaunimu, vadovais, prie visko prisidėdavo.

 Geriausiai su tėvu Saulaičiu susipažinau savo žmonos Lidijos dėka. Ji yra skautė, labai glaudžiai dirbdavo su tėvu, ypač skautų stovyklose. Vėliau mano asmeninis santykis su juo vystėsi jam būnant pal. Jurgio Matulaičio misijos kapelionu. Mes su šeima esame tos misijos nariai, tėvas Saulaitis krikštijo mūsų vyriausią sūnų ir dukrą, vėliau nemažai bendravome man vadovaujant misijos chorui „Vyturys“. 

Buvo toks atvejis, kai vienas mūsų draugas nusižudė. Tuo metu buvau studentas. Šis įvykis mus labai paveikė. Tai buvo labai artimas mano pusbrolio draugas (man labiau pažįstamas). Su šiuo pusbroliu kartu grojome ir mačiau, koks didelis jam buvo šokas. Tai, žinoma, sujaudino ir mane, tad nusprendžiau su kažkuo apie tai pasišnekėti ir nuvažiavau pas Saulaitį. Po pokalbio susimąsčiau: „Pala, jis man jokių patarimų nedavė, bet aš jaučiuosi geriau“. Mąsčiau, kodėl jis man nedavė jokių patarimų. Ir tik vėliau, daugiau bendraudamas su Saulaičiu, aš tą situaciją pamačiau kitomis akimis. Jis suprato, kad žmogui ne tik kad ne visada reikia patarimų, bet jis pats ir gali atrasti atsakymą. Tiesiog reikia būti šalia, bendrystėje, palaikyti savo ramiu buvimu, išklausymu. Jis mokėjo labai gerai išklausyti ir padėti žmogui savyje atrasti tą atsakymą. Jis giliai tikėjo, kad žmonės turi asmenišką ryšį su Dievu ir kad Dievas apšvies tą žmogų, o jo darbas yra sudaryti sąlygas, kad žmogus galėtų pajusti Dievo veikimą savo gyvenime.

Gerai atsimenu jo šypsnį ir mokėjimą pašmaikštauti. Taip ramiai. Jis tuo nesiekdavo dėmesio. Saulaitis labai mylėjo gamtą. Ypač žvaigždes. Eidavo naktį su skautais jų stebėti. Tai mus jungė, nes man irgi tai patinka daryti (vaikystėje turėjau įvairių žemėlapių ir tokį nedidelį, prastoką teleskopiuką). Atsimenu, kai tėvas Saulaitis lankėsi Čikagoje, po bendros vakarienės jį lydėdami, išvydome Šiaurės pašvaistę. Vakarais Čikagoje daug šviesos, tad tikrai retas atvejis pamatyti pašvaistę ir dar taip ryškiai. Tai buvo vienintelis kartas, kai ją pamačiau Čikagoje. Tą kartą pagalvojau: „Na va, tėvas Saulaitis atvyksta, ir Šiaurės pašvaistė pasirodo“.

Trys pamokos, kurias išsinešu iš tėvo Saulaičio gyvenimo:

1. Kuklumas. Gal net keista tai išgirsti, nes jis buvo populiarus, bet nuoširdžiai tikiu, kad jis to tikrai nesiekė.
2. Pozityvumas, ramybė bet kurioje gyvenimo situacijoje net ir iškilus problemoms. Taip pat ir tikėjime suvokiant, kad kiekvienas žmogus turi asmenišką ryšį su Dievu, kad Jam mes visi rūpime, o mūsų darbas padėti žmogui tai atrasti.
3. Jo žinia, kad Bažnyčia visų laukia, visus priima.

Tomas Girnius

Sunku sudėti pasidalijimą apie tokią asmenybę kaip Antanas Saulaitis vos į kelias mintis. Nusprendžiau prisiminti dvi mūsų bendravimo vinjetes – viena iš pirmos pažinties, kita – iš paskutinio mūsų pokalbio.

1. Prieš beveik šešiasdešimt metų (likus metams iki Antano kunigystės šventimų) Antaną pažinau kaip Bostono lietuviškos mokyklos ketvirto skyriaus mokytoją. Aš buvau ketvirto skyriaus mokinys. Net dešimt metų teturintys mokiniai pajusdavo, kad mokytojas yra švelnaus būdo, o tokiems galima „lipti ant galvos“. Kad padėtų atstatyti tvarką, Antanas pasikvietė mokyklos vedėją Antaną Gustaitį.  Šis apžiūrėjo iš eilės kiekvieną mokinį ir klausiančiu žvilgsniu pažiūrėjo į Saulaitį – „ar šitam reikia?“ Dažniausiai Antanas pakratydavo galvą (vadinasi, „nereikia“), bet dėl kelių su akivaizdžiu liūdesiu akyse pasidalino nuosprendžiu: „reikia“. Gustaičio rūstumas tebuvo tobulai išvystyta vaidyba, bet labai įtikino vaikus, kai kaip perkūnas jis sušuko: „Po šimts pypkių!“. Po visų „egzekucijų“ direktorius išėjo. Dešimt minučių Antano Saulaičio klasėje buvo ramu. 
2. Paskutinį kartą su Antanu Saulaičiu susitikome dvi dienos prieš jo iškeliavimą. Per daugelį metų su juo esame kalbėję įvairiomis temomis. Galėjau su juo kalbėtis apie viską. Šį kartą mūsų pokalbis buvo apie geopolitinę situaciją. Atsisveikindamas pasakiau: „Turbūt belieka melstis. Kai meldžiasi davatkos, Dievas to ir laukia, bet kai pasimeldžia toks kaip aš, Dievas nustebęs atkreipia dėmesį“. Man ištarus žodį „davatkos“ Antanas truputį krūptelėjo, bet kai baigiau mintį, besišypsančiomis akimis žvelgė į dangų. Nedaug yra buvę tokių kaip Antanas, kuriems nereikėjo šypsotis lūpomis. Tai atliko jo akys. 

Gintė Damušytė 

Kun. Antanas Saulaitis dažniausiai siejamas su skautais, nors jis aktyviai bendravo su visu išeivijos jaunimu, įskaitant ateitininkus, ypač jų stovyklose Dainavoje (JAV) ir Wasagoje (Kanadoje). Ir nors jis pats pripažino, kad tarp pagrindinių lietuvių jaunimo organizacijų vyko sveikos varžybos, stovyklose vyravo bendras rūpestis ir tikslas: ugdyti išeivijos jaunimą lietuviškoje katalikiškoje dvasioje, užtikrinant, jo žodžiais tariant, „kad jaunimas organizacijose dalyvautų ir nepražūtų“. 

Atmintyje liks „Kugino“ Antano (jaunimo stovyklose jis nešiodavo marškinėlius su užrašu „Kuginas“) paprastumas, šiltas žvilgsnis, gailestingumas, humoro pliūpsniai rimtu veidu ir graži stovyklinė tradicija sieti maldą su gamta. Kun. Antano atnašaujamos Šv. Mišios po didžiuoju ąžuolu Dainavos stovykloje buvo kupinos maldos, muzikos, Dvasios ir bendrystės. Žvelgiant į gamtą, į mums dovanotą pasaulį, jis mus mokė regėti begalinę Dievo meilę žmogui.

Gabija Juozapavičiūtė-Petrauskienė

Kantrybės ir atjautimo kitam pilnas, šilumos bei atviros sielos ir kuklumo žmogus – tai kunigas Antanas Saulaitis SJ. Pirmą kartą jį pažinti man teko, kai jis dar mokėsi kunigų seminarijoje prie Bostono. Mes, būdami antro bei trečio kurso universiteto studentai Toronte, Kanadoje, sudarėme Moksleivių ateitininkų sąjungos (MAS) valdybą ir ieškojome dvasios vado. Tuo tikslu atkeliavome į pasimatymą su Antanu. Nors nė vienas nebuvome su juo pažįstami, jis mus priėmė šiltai ir išklausė su atvira širdimi ir dideliu dėmesingumu. Darbų Antanas niekuomet neatsisakė – dirbo kartu ir šalia, petys į petį. 

Iš karto su juo atsirado ryšys, kuris tęsėsi daugiau nei 50 metų, iki pat jo mirties. Per dešimtmečius teko bendradarbiauti ateitininkų, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos (aš PLJS pirmininkės pareigas iš jo perėmiau pasibaigus III PLJ Kongresui Pietų Amerikoje, kurio organizavimui jisai vadovavo), Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) veiklose. Taip pat jaunimo stovyklose, visuomeninėje bei parapijinėje veikloje. Bendras darbas pynėsi su vis augančia asmenine draugyste. Jis mudu su vyru Rimu sutuokė, tapo mūsų sūnaus Aro krikšto tėvu, nuolat susirašinėdavome.

Dvasingumą jaunimui įdiegti jam labiausiai sekėsi per jo žinias ir pagarbą gamtai. Prisimenu, kokį didelį įspūdį jis padarė viskuo abejojantiems jauniems skautams paaugliams Kanados lietuvių skautų stovykloje „Romuva“. Grįžę namo vaikinai entuziastingai pasakojo, kaip naktimis kartu su Antanu, gulėdami ant smėlio, tarp žolių ežerėlio krante, veizėjo dangaus galybes, žvagždžių žaismingą blykčiojimą – diskutavo apie Dievo ir visatos slėpinius. Antanas jiems dovanojo dvasingumą, kuris juose išliks visą jų gyvenimą. O tai neišdildoma dovana. Pasiilgstame jo dvasingumo, atvirumo, paprastumo ir dėmesingo, meilės pilno bendravimo su visais.

Daina Čyvienė

Tėvą Antaną Saulaitį pažįstu visą savo gyvenimą. Ankstyviausi prisiminimai – iš vaikystės, kai jis dirbo drauge su mano tėvu Vytautu Kamantu Jaunimo kongreso ir JAV Lietuvių bendruomenės (JAV LB) veikloje. Žymiai vėliau, nuo 2006 m. rudens iki 2014 m. vasaros, dirbome kartu Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje. Šis sielovados darbas buvo šventas ir paprastas. Kiekviena diena su tėvu Antanu buvo šventė. Jis labai vertino mano darbą ir sielovadinę veiklą. Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje jo dėka kūrėsi naujos iniciatyvos, viena jų – Bendruomenės diena. Jo vaizduotėje ji atrodė taip: Šv. Mišios lauke, tarnysčių mugė ir bendravimas. Jam buvo labai svarbu, kad žmonės vieni kitus matytų, megztųsi ryšiai.

Jis labai mylėjo žmones, yra palietęs tūkstančių gyvenimus, įkvėpęs tikėjimu, kurį perduodavo savo paties paprastu pavyzdžiu. Tai – nuostabi tėvo Antano dovana. Kaip jėzuitas, jis nuolat būdavo tarp žmonių – paprastai, kasdieniškai, tikrai. Jis visada būdavo vienu žingsneliu priekyje, todėl ne visiems patiko, bet kiekvienas jam buvo labai brangus, svarbus.

Tėvas Antanas buvo misionierius visomis prasmėmis. Pirmiausia, labai ryškus jo gyvenimo laikotarpis – septyneri metai Brazilijoje. Jam taip pat rūpėjo visi misionieriai lietuviai, kad Lietuva ir pasaulis apie juos žinotų, mezgė su jais ryšius, susirašinėdavo. Jam labai patiko būti kunigu. Visur jis dalyvaudavo pilnai, į visus darbus žiūrėjo itin rimtai.

Tėvas Saulaitis turėjo smagių veiklų ir tradicijų. Pavyzdžiui, jis rinko angelėlių, briedžiukų ir netgi kojinių kolekcijas. Taip pat savo geriems bičiuliams, tarp kurių buvau ir aš, siųsdavo atvirukus iš tų vietų, kuriose apsilankydavo. Turiu visą krūvą. Užrašydavo išsamų linkėjimą, pasirašydavo su šypsenėle ir visada pabaigdavo taip: „Linkėjimai ir Dievo palaimos“. Taip pat jis turėjo labai gerą humoro jausmą, stengdavosi visaip vis prajuokinti, pavyzdžiui, valgydamas pretzelius imdavo ir įsiverdavo juos į savo barzdą ir pan.

Taiyda Chiapetta 

Tėvą Antaną sutikau skautų veikloje. Prisimenu jį Rako stovykloje, kai jis buvo vos pradėjęs tarnystę Čikagoje (1977 m.). Tuo laiku buvau jauna ūdrytė Nerijos tunte. Stovykloje tėvas Antanas buvo įtaisęs lauko virtuvę. Visiems skautams teko išmokti kepti šviežią duoną jo pastatytoje orkaitėje miške. Taip pat išmokome, kaip užvirti vandenį naudojant didesnę skardinę ir sukurti mažą laužą skardinėje. Jo meilė žvaigždėms tikrai mane uždegė. Išeidavome į mašinų aikštę ir mokėmės apie žvaigždes. Iki šios dienos stovykloje vis raginu skautus bei vadovus prieš miegą stebėti žvaigždes. Svarbiausia, iš tėvo Antano išmokau, kaip ramiai bendrauti su kitais. Aš vis stebėdavau, kaip tėvas Antanas nepykdavo – klausydavo, linktelėdavo galvą ir nusišypsodavo. Man toks jo elgesys buvo didelė ir ypatinga pamoka.

Laikydamas Šv. Mišias skautams miške arba prie ežero vis sakydavo, kad Dievo namai yra visur aplink mus. Būdama gamtoje aš pati iki šiol jaučiu Dievo ramybę. Skautams apie gamtą – augalus, gyvūnus, žvaigždes – jis pasakodavo būdamas indėno vaidmenyje. Jo klausytis buvo be galo įdomu, ypač kai pasakodavo apie indėno kelionę upe: aki taki ūma, aki taki ūma…ei ta kamamišawaukee! Mes atkartodavome, taip mus įtraukdavo į tą istoriją. 

Branginu per tiek dešimtmečių puoselėtą bendravimą su mielu tėvu Antanu. Labai patikdavo jo atsiųsti atvirukai, el. laiškai. Nuostabu, kaip jis mokėjo palaikyti ryšį su tiek daug draugų. Mūsų didelę šeimą jis krikštijo, sutuokė. Širdyje laikau daug malonių prisiminimų apie tėvą Antaną. Vienas išskirtinis vakaras – jo apsilankymas pas mus svečiuose, kai man buvo 14 metų. Buvo labai įdomus ir smagus vakaras, bet bendravome angliškai. Tai buvo vienintelis kartas, kai girdėjau tėvą Antaną bendraujant angliškai!

Agita Beržanskaitė

Tėvas Antanas Saulaitis – Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos garbės narys ir pirmasis organizacijos pirmininkas – visuomet išliks mūsų idėjiniu vedliu. Aš, kaip dabartinė sąjungos pirmininkė, labai daug iš jo mokiausi. Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos bendruomenei jis buvo tarsi tiltas tarp kartų, tautos ištakų ir ateities. Su giliu tikėjimu, šviesa ir nuoširdumu jis mokėjo įkvėpti jaunus žmones likti ištikimiems savo šaknims, kalbai ir bendruomeniškumui. Jo šiluma ir išmintis lydėjo ne vieną mūsų iniciatyvą, susitikimą ar sprendimą, o jo gebėjimas išgirsti ir palaikyti – neįkainojama dovana kiekvienam, kuris jį sutiko. Tėvo Antano atminimas išliks ne tik mūsų širdyse, bet ir darbuose, kuriuos tęsiame jo įkvėpti. Man, asmeniškai, jo žvilgsnis, patarimas visuomet padėdavo nurimti. Tokia ypatinga buvo jo skleidžiama meilė. Sunku patikėti, kad su kunigu Antanu dar planavome Šv. Mišias mūsų kongrese Islandijoje.

Grasilda Reinytė-Petkienė

Piktas Dievas nėra tėvo Saulaičio Dievas. Dievas yra mylintis, gailestingas ir atleidžiantis. Tokia buvo tėvo Antano evangelija. Jis yra pasakęs: „Yra klaidinga manyti, kad jei darysime gera, būsime mylimi. Mes darom gera, nes esame mylimi.“ Tėvas Antanas per savo pastoracinę tarnystę norėjo padėti visiems atrasti Dievo meilę jų gyvenime. Pasiilgsime mūsų gerojo ganytojo.