Šią vasarą dalyvavau draugų vestuvėse kaip vedančioji. Ruošdama vakaro programą paklausiau jų, ar turi bendrų tradicijų. Atsakymas buvo toks: sekmadienį kartu pusryčiauti (eiti pusryčiauti į miestą ar gaminti maistą drauge), neskubėti, skirti laiko buvimui dviese. Šios šeimos tradicija gimė iš didesnės bendrystės troškimo, noro išklausyti, būti suprastam, skirti vienas kitam laiko, pabūti kartu. Ne gyvenant greta vienas kito, bet vienas su kitu. Nors tai tolima alegorija – panaši buvo ir Pasaulio jaunimo dienų kilmė.
Šiemet Portugalijoje, Lisabonoje, vyksiančios Pasaulio jaunimo dienos (PJD) tęsia 1985 m. tuometinio popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtą iniciatyvą. Šis popiežius gali būti laikomas ne vien PJD pradininku, bet ir „autoriumi“, jo asmeninė idėja – burti viso pasaulio krikščionišką jaunimą į susitikimą su popiežiumi – virto iki šių dienų besitęsiančiu gyvybingu ir spalvingu pasaulio dėmesį pritraukiančiu didžiausiu jaunimo festivaliu. Nors laikoma, kad 1986 m. Romoje įvykusios PJD buvo pirmosios, tačiau popiežius Jonas Paulius II pasižymėjo ypatingu atidumu ir dėmesiu jaunimui ne tik šia iniciatyva, bet ir daug anksčiau: jis būrė jaunimo grupes tiek kunigystės pradžioje Šv. Florijono parapijoje, tiek būdamas Krokuvos vyskupas ir arkivyskupas. Kur slypi meilės jaunimui ištakos? Kodėl popiežius ypač išskyrė šią žmonių grupę, norėdamas ne tik sukurti jiems progą PJD metu būti kreipiamiems konkretiems savo gyvenimo uždaviniams, įgalinti jaunimą veikti ir būti aktyviems savo gyvenimo kūrėjams, bet ir siekdamas susitikimo su jais? Ilgametis popiežiaus sekretorius arkivyskupas Stanisławas Dziwiszas prisimena, kad popiežiui mirštant vis daugiau jaunų žmonių rinkosi į Šv. Petro aikštę Vatikane budėti ir melstis. Tuomet Jonas Paulius II ištarė: „Laukiau jūsų, o jūs pas mane atėjote“.
Atsakymus į šiuos klausimus gali pateikti gyvi liudijimai ir popiežiaus Jono Pauliaus II biografijos detalės. Gyvi liudijimai tų žmonių, kuriuos teko sutikti asmeniškai prieš keletą metų viešint Krokuvoje. Dabar jau guvūs senukai, kuriuos sutikau lankydamasi piligrimystės parodoje 2018 ir 2019 metais, pristatė piligriminius kelius, išsidėsčiusius daugiausia Lenkijos Beskiduose ir Tatruose, kalnuose, į kuriuos tuometinis vikaras Karolis Vojtyla nuolat vyko slidinėti, žygiuoti, plaukti baidarėmis. Vikariaudamas Šv. Florijono parapijoje Krokuvoje, vėliau dėstydamas studentams, kunigas nuolat ieškojo būdų būti su jaunimu ne vien tik bažnyčios aplinkoje. Žygiai į kalnus, išvykos, aktyvus laisvalaikis gamtoje buvo nuolatinė entuziastingo dvasininko veikla, prie kurios prisidėti jis kvietė parapijos jaunimą, studentus. Meiliai vadindavę kunigą „Dėde“, jauni žmonės net ir sovietinėje Lenkijoje galėjo vykti į išvykas garsiai neskelbdami ir nedeklaruodami, kad jų metu gamtoje aukojamos Šv. Mišios, meldžiamasi.
Asmeniškai teko sutikti tų išvykų dalyvius, kurie, Karolį Vojtylą išrinkus popiežiumi, rūpinosi, kad žygių maršrutai būtų išsaugoti ir prižiūrėti. Jie ne tik sužymėjo daugelį kartu su K. Vojtyla aplankytų vietų, bet ir įrengė trasas ten, kur prisiminė kunigą aukojus Šv. Mišias, pastatė kryžius, išleido tokių maršrutų žemėlapius ir kelionių vadovus. Tokį vadovą padovanojo rodydami nuotraukas ir pasakodami, kai po žygio baidarėmis išlipęs į krantą kunigas Karolis Vojtyla apvertė baidarę dugnu aukštyn ir uždėjęs ant akmenų pasidarė Šv. Mišioms skirtą altorių. Labiausiai jaunimą žavėjo jo paprastumas, betarpiškumas ir nuoširdus dėmesys. Jam labai rūpėjo, kuo gyvena ir ką svarsto jaunimas. Tai buvo ne jo gerbėjų būrelis, bet auklėtiniai, su kuriais jį siejo dvasinės tėvystės ir bendrystės išpildymas. Šiandien šie auklėtiniai jau senukai, toliau liudijantys Jono Pauliau II asmens svarbą ir šventumą, kurį jie galėjo pažinti. Juos siejusi draugystė liko gyva iki pat popiežiaus mirties: iš Vatikano dažnai ateidavo popiežiaus rašyti laiškai, kuriuose siuntėjas pasirašydavo „Dėdė“, o laiškų adresatai tradiciškai buvo kviečiami į Vatikaną švęsti Kalėdų ar kitų švenčių – susiburiant prie stalo, dainuojant kartu, džiaugiantis, kad tarp visų pareigų ir atsakomybių popiežius rasdavo laiko savo jaunystės auklėtiniams.
Kalbantis su šiais „jaunuoliais“, šiandien jau sulaukusiais garbaus amžiaus, kyla nuostaba ir pasigėrėjimas tuo, kaip šie prisiminimai ir susitikimų patirtis ir toliau veikė jų gyvenimuose. Atrodo, tai buvo paprastos išvykos gamtoje, žygiai, pokalbiai prie laužų, iškylos, tačiau likę prisiminimai liudija, jog tai buvo meilės patirtis. Jie jautėsi iš tiesų mylimi, išklausyti. Iki šiol jie liudija dėkingumą dėl to, kad su jais buvo kalbama temomis, kurioms tėvai neturėjo laiko arba kuriomis nekalbėjo niekas. Įdomu tai, kad dvasininkas nesiekė tiesiogiai katechizuoti. Šių iškylų dalyviai pažymi pokalbių svarbą. Dialogo metu jie jautėsi mylimi. Pokalbiai apie tai, ar patinka pasirinktos studijos, kaip sekasi rasti draugų, kas yra jausmai – meilė, ištikimybė, pareiga – ar gyvenimo prasmė, buvo svarbiausi.
Žinoma, kad sovietų pareigūnai įdėmiai stebėjo kunigo Karolio Vojtylos veiklą. Vienas studentas buvo infiltruotas į šių jaunų žmonių grupę ir turėjo sekti dvasininką, ką jis kalba apie religiją, Bažnyčią, tikėjimą, turėjo perduoti informaciją, rinko užrašus ir įdėmiai klausydavosi tokių pokalbių su jaunimu. Tiesa, atėjus laikui perduoti informaciją saugumo pareigūnams, jaunuolis negalėjo pateikti nieko, kas galėtų kompromituoti K. Vojtylą. „Jis kalba apie meilę“, – agentams sakė jaunuolis. Negana to, ši infiltracija prisidėjo ir prie jo paties asmeninio atsivertimo. Yra žinoma, kad jis pats atėjo ir prisipažino kunigui K. Vojtylai, jog jį sekė, perdavinėjo informaciją apie jį bei apsimetinėjo. Visgi, ši priedanga veikė jo širdį, ir jis ne tik atsiprašė kunigo už apgaulę, bet ir atsivertė, tapo tikėjimo žmogumi.
Šios istorijos gali būti įdomios šių PJD dalyviams. Panašiai, kaip po priedanga dirbęs agentas, kai kurie dalyviai, vykdami į PJD, gali įtariai žvelgti į tikinčiuosius, Bažnyčią, dvasininkus. Visas festivalį primenantis džiugesys gali atrodyti fake (klastotė) ta prasme, kad dabar vis sunkiau patikėti nuoširdumu. Patikėti, kad kitas asmuo gali nuoširdžiai domėtis ir tavimi rūpintis nieko už tai nenorėdamas, nesiekdamas tave patraukti į kažkurią pusę, įtikinti, atversti, o tiesiog rūpindamasis tavo žmogiškume atranda tai, ką verta puoselėti kaip vidinį stuburą, grožį, talentus, vidinę laisvę, kūrybiškumą, savitumą. Tą jautė Karolio Vojtylos iškylų dalyviai – betarpiškumą ne dėl noro išlaikyti jaunus žmones Bažnyčioje, o dėl noro padėti jaunam žmogui nustatyti vidinį kompasą, vedantį jį link prasmės, meilės ir tikėjimo patirties. Kita vertus, niekada nežinai, kada vidinis skeptikas bus palaužtas – kaip nepavyko slaptoji K. Vojtylos persekiojimo operacija. Dievo malonė didelė, jos veikimo nesupaisysi. Svarbiausia nelikti stuobriu ar kietakakčiu, bet jautriai ir pagaviai atsiliepti į malonės kvietimą, kaip tą padarė infiltravęsis jaunuolis. Į PJD susitikimą irgi gali būti vykstama dėl skirtingų priežasčių – noro keliauti, atostogų poreikio, draugų, vidinės prievolės ar tiesiog smalsumo, bet kartais susitikimų, ypač jei juose dalyvauja Šv. Dvasia, baigties nesupaisysi, reikia tik ja pasitikėti ir atsiverti.
Panašų, neabejotinai Šv. Dvasios įkvėptą, susitikimą išgyveno ir pats dar jaunuoliu būdamas Karolis Vojtyla. Susitikimą, kuris prisidėjo prie jo paties pašaukimo atpažinimo, galima vadinti Dievo globos liudijimu. 1938 metų rudenį į Krokuvą su tėvu atsikraustęs Karolis Vojtylą Jogailaičių universitete pradėjo studijuoti lenkų filologiją. Pats Karolis įsivaizdavo išpildysiantis savo kaip krikščionio pašaukimą gyvendamas pasauliečio gyvenimą, būdamas teatro aktoriumi arba režisieriumi, vėliau galbūt tapdamas netgi lenkų kalbos ir literatūros profesoriumi. Deja, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas nutraukė studijas, ir jaunuolis ėmė dirbti akmenų skaldykloje, slapta rengdavo teatrinius pjesių ir literatūrinius poezijos skaitymus. 1940 m. dvidešimtmetis jaunuolis susipažino su kaimynystėje ir tą pačią Denbnikų (Dębniki) parapiją Krokuvoje lankiusiu pasauliečiu Janu Tyranowskiu, tapusiu pirmuoju jo dvasiniu vadovu.
Janas Tyranowskis – siuvėjas, nors pagal išsilavinimą buhalteris, buvo gilios maldos ir kontempliacijos žmogus. Kaip rašo Jono Pauliaus II oficialusis biografas George Weigel, pirmąją kiekvienos dienos pusę jis skirdavo savo amatui, o kitą laiką – meditacijai ir maldai, griežtesnei nei daugumos vienuolių. J. Tyranowskis ne tik rūpinosi asmeniniu dvasiniu gyvenimu, bet ir būrė parapijos jaunuolius į Gyvojo rožinio grupę, duodavo skaityti dvasinių knygų, skatino rašyti kasdienio gyvenimo dienotvarkę (kiek laiko skiriama miegui, darbui, poilsiui, maldai, studijoms, sportui, pomėgiams), rūpintis vidine disciplina. Prie tokio vidinio gyvenimo kurso grupės buvo pakviestas prisidėti ir K. Vojtyla. Be to, kiekvienas iš šiame kurse dalyvaujančių jaunuolių turėdavo kassavaitinį valandos trukmės asmeninį susitikimą su J. Tyranowskiu, kaip su kurso vadovu ir Gyvojo rožinio grupelės kuratoriumi. Aplink besiburiantį jaunimą pasaulietis mokė kurti savo gyvenimą ant pamato, kuris yra Kristus. Įspūdinga tai, kad pasauliečio suburtoje maldos grupėje iš tiesų veikė pati Šventoji Dvasia – net 11 iš 15 jai priklaususių jaunuolių tapo kunigais, tarp jų ir Karolis. Kas nutiko, kad nuo vaikystės aktoriumi tapti norėjęs jaunuolis pasirinko dvasininko kelią? Kodėl ilgus metus brandintas pašaukimas tapti aktoriumi buvo atidėtas? Popiežiaus biografas G. Weigel gražiai aprašo 1942 metais įvykusį Karolio apsisprendimą pradėti studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje: „Šis jo sprendimas buvo kitoks. Jis kunigystės nesirinko, kaip būtų pasirinkęs teatrą ar akademinį gyvenimą. Karolis tuo laikotarpiu suvokė, kad būtent jis buvo pasirinktas ir kad tokiam pasirinkimui yra tik vienas atsakymas.“
1941 metų gegužę, išaugus Gyvojo rožinio grupei ir didėjant jaunuolių skaičiui, J. Tyranowskis nepajėgė vienas rūpintis jaunuolių sielovada, todėl labiau subrendę jaunuoliai, tarp ir jų Karolis Vojtyla, buvo skiriami naujų besiformuojančių rožinio grupelių lyderiais. Karolis turėjo rūpintis jam pavestų 14 jaunuolių dvasiniu ugdymu, ne tik skirti jiems kalbėti rožinio dalį, bet ir susitikti kassavaitiniams dvasiniams pokalbiams. Tuo laikotarpiu Solvay gamykloje dirbusio K. Vojtylos pamaina trukdavo 10 valandų per dieną, kartais tekdavo dirbti ir naktimis, tačiau Karolis uoliai rūpinosi jam pavestais jaunuoliais, nors ir neturėdamas laisvo laiko. Vojtyla paskirstydavo pokalbiams su jaunuoliais skirtą laiką taip, kad vienas galėtų lydėti jį pėsčiomis į darbą, o antrasis pasitiktų po darbo ir lydėtų jį namo Tynieckos gatvėje. Prisimindamas savo svarstymus apie pašaukimą, būtent šį laikotarpį popiežius Jonas Paulius II išskyrė kaip ypač reikšmingą: „Akmenų skaldykloje dirbau nuo 1940 m. rugsėjo, o po metų perėjau į fabriko vandens valymo cechą. Taigi tie metai, kada galutinai nusprendžiau stoti į seminariją, susiję būtent su šiuo laikotarpiu.“ Karolio kontaktas su jaunuoliais ir rūpinimasis jų dvasiniu gyvenimu vaikinui buvo „kopernikiškas“ atradimas. Kaip mini šį laikotarpį studijavę autoriai, vienas gyvenimo lūžis įvyko Karoliui Vojtylai sutikus Janą Tyranovskį, antrasis – jam pačiam tapus Gyvojo rožinio grupelės kuratoriumi ir pradėjus jaunuolių dvasinį ugdymą.
Karolis, asmeniškai bendraudamas su savo keturiolikos jaunuolių grupele, galėjo matyti didelę svarbą ir gilią prasmę ugdyti ir lavinti jaunuolius, drąsinti juos nepamesti prasmės ir vidinių tikslų, skatinti tyrinti sąžinės balsą, kuris padėtų siekti gėrio ir tiesos. Bendravimas su jaunimu, rūpestis ir už juos prisiimta asmeninė atsakomybė atvėrė jam esminį suvokimą apie tai, kaip svarbu turėti teisingus ir patikimus autoritetus, kurie padėtų jaunuoliams patiems, tarsi skulptoriams, lipdyti savo gyvenimus. Jaunimo ugdymą Karolis suprato ne kaip moralizuojantį ir išoriškai disciplinuojantį, bet, pirmiausia, kaip įgalinantį patį jaunuolį, įtraukiant jį į bendruomenę, kurioje suteikiama atsakomybė, lavinamas pareigos jausmas, raginama kelti dvasinius tikslus ir ugdyti vidinę discipliną, valią.
Susitikimai su jaunais žmonėmis, buvimas grupelės vadovu buvo svarbūs pačiam Karoliui atpažįstant savo pašaukimą. Karolis Vojtyla atrado jauną žmogų, prie kurio sielos galėjo prisiliesti, kuriam galėjo įkvėpti viltį ieškoti pagrindo, prasmės, krypties. K. Vojtylai duota atsakomybė – rūpintis keturiolika jaunuolių – buvo didelės meilės ir apsisprendimo išraiška. Jis prisiėmė pareigą – rūpintis jam pavestais. Susitikimų su jaunuoliais metu, K. Vojtylai einant į darbą ar grįžtant po darbo namo, vyko svarbūs pokalbiai, pasidalijimai, prisilietimai prie kito asmens gelmės, kurie leido Vojtylai tarsi atrakinti sutikto asmens širdį ir protą.
Įtaką atpažįstant savo pašaukimą darę susitikimai su jaunimu K. Vojtylai suformavo įsipareigojimą rūpintis jaunais žmonėmis ir toliau, skatino jį ieškoti būdų burti, pažinti, išgirsti jaunimo balsą. Susitikimai su jaunais žmonėmis Jonui Pauliui II liko brangūs viso jo pontifikato metu – jis ir toliau, tarsi bendraudamas su pirmąja savo auklėtinių grupe, troško, kad jaunas žmogus pasijustų mylimas ir reikalingas Bažnyčiai. Jaunystę popiežius Jonas Paulius II suprato ne kaip tam tikrą žmogaus gyvenimo tarpsnį, apibrėžtą metų skaičiumi, bet kaip laiką, kuris skirtas asmeniui kaip užduotis. Ta užduotis susijusi su konkretaus pagrindo, pagal kurį galima pradėti kurti savo gyvenimą, paieška.
Šv. Jonai Pauliau II, Jaunimo drauge ir auklėtojau, melski už mus!