Pirmasis Laisvę mylinčių sąskrydis Dzūkijoje: penkios dienos su partizanų istorija

Liepos 2–6 dienomis istorinėje partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje Kasčiūnuose (Varėnos r.) vyko pirmasis Laisvę mylinčių sąskrydis – patriotinė šeimų stovykla, sukvietusi 60 dalyvių, tarp jų – 24 vaikus. Penkias dienas ant Merkio kranto, ten, kur prieš aštuoniasdešimt metų veikė Dainavos apygardos partizanai, šeimos gyveno palapinėse, žygiavo partizanų takais, klausėsi liudijimų ir dainavo prie laužo partizanų dainas.

Sąskrydis buvo skirtas prisiminti ir švęsti partizaninio karo pergalę. Tragiški įvykiai, prasidėję Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metais ir laikinai atėmę iš Lietuvos laisvę, nepalaužė tautos ryžto priešintis. Partizaninis karas, o vėliau jį pratęsęs disidentinis pasipriešinimas tapo tuo pamatu, ant kurio išaugo 1990 m. Kovo 11-oji ir šiandienė klestinti, auganti Lietuva. Kaip stovyklos uždarymo žodyje sakė vienas organizatorių Justinas Jarusevičius, partizaninis karas buvo laimėtas 1990 m. kovo 11-ąją, o susirinkusieji, švęsdami laisvą gyvenimą, galėjo džiaugtis šios pergalės vaisiais: draugystėmis, dainomis, meile savo kraštui.

Data, pasirinkta neatsitiktinai

Sąskrydžio laikas sutapo su ypatinga sukaktimi – 80-osiomis partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties metinėmis. 1946 m. liepos 2 d. Žaliamiškio girioje netoli Liškiavos susirėmime su sovietine kariuomene jis buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.

Juozas Vitkus gimė 1901 m. Ketūnų kaime (Mažeikių r.), baigė Kauno karo mokyklą, žinias gilino aukštesniuosiuose karo technikos kursuose, o 1929–1934 m. studijavo Briuselio Aukštojoje karo mokykloje Belgijoje. Grįžęs tarnavo Inžinerijos bataliono technikos viršininku Kaune, 1938 m. gavo pulkininko leitenanto laipsnį ir dėstė inžineriją Karo mokykloje. Nacių okupacijos metais įsitraukė į pogrindį – buvo Lietuvių fronto Vilniaus štabo narys, įkūrė antinacinę „Kęstučio“ organizaciją, dėstė pogrindinėje karo mokykloje.

Antrosios sovietinės okupacijos metais J. Vitkus buvo vienas iš nedaugelio aukščiausio rango Lietuvos karininkų, pats pasitraukusių į mišką ir tiesiogiai partizanavusių. Jo indėlis į partizaninio karo organizavimą buvo didžiulis: jis įsteigė Dzūkų grupės štabą ir parengė pirmuosius direktyvinius dokumentus, suformavo Merkio rinktinę (po žūties pavadintą Kazimieraičio vardu), įkūrė „A“ apygardą, o 1946 m. pavasarį – Pietų Lietuvos partizanų sritį ir buvo išrinktas jos vadu. 1946 m. balandžio 22 d. jis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“. Bendražygiams Kazimieraitis liko partizanų idealu – kitas legendinis vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas jį apibūdino kaip karininką, „kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai, karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotą priesaiką“, taip pat nepaprastai darbštų, teisingą, kantrų ir giliai tikintį žmogų.

Sąskrydį inicijavo Kazimieraičio proanūkės Rūta ir Marija su šeimomis – Rūtos ir Justino Jarusevičių bei Marijos ir Martyno Tirlikų šeimos. Renginys vyko simbolinėje vietoje: Jakavonių sodyboje 1945 m. įrengtame bunkeryje buvo įsikūręs Dainavos apygardos štabas, čia gyveno ir dirbo pats Kazimieraitis bei A. Ramanauskas-Vanagas, čia buvo spausdinamas „Laisvės varpas“. Šiandien sodyboje veikia atstatyta vadavietė ir Partizanų muziejus, o sąskrydžio dienomis Kazimieraičio vaikaičiai į muziejaus ekspoziciją atvežė Vitkų šeimoje saugomas relikvijas – kartu su Kazimieraičio palaikais rastus jo asmeninius daiktus.

Diena su karo inžinieriais

Sąskrydžio globėjas – Kazimieraičio vardą tęsiantis Lietuvos kariuomenės Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas – dalyviams surengė edukacinę dieną. Kariai stovyklautojus supažindino su bataliono istorija ir uždaviniais, pagrindine ginkluote, kario žygio ekipuote ir inžinerine technika. Kariai paramedikai pravedė pirmosios medicinos pagalbos edukaciją, buvo pristatyta apsauga nuo cheminių, biologinių ir radiacinių grėsmių, karo inžinieriaus bei išminuotojo profesijos. Ypač aktualiai skambėjo paskaita apie Lietuvos teritorijoje iki šiol randamus sprogmenis ir tai, ką daryti radus daiktą, panašų į sprogmenį, o mažiausius stovyklautojus labiausiai sužavėjo kinologų pasirodymas su tarnybiniais šunimis.

Minėjimo diena: nuo Merkinės iki Žaliamiškio

Liepos 4-ąją visi sąskrydžio dalyviai dalyvavo tradiciniame Juozo Vitkaus-Kazimieraičio žūties metinių minėjime, kurį organizavo Kazimieraičio šeima ir kuris sukvietė gausų būrį istorinės atminties puoselėtojų iš visos Lietuvos. Minėjimas prasidėjo Šv. Mišiomis Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje, kurias už Kazimieraitį ir visus laisvės kovotojus aukojo dekanas Robertas Rumšas ir kunigas disidentas Robertas Grigas. Šv. Mišių metu skambėjo nuostabi muzika, kurią atliko vargonininkas Vadimas Navickas ir smuikininkė, Kazimieraičio provaikaitė Marija Pranskutė, giedojo Kauno muzikinio teatro solistė Rita Preikšaitė. Homilijoje kun. R. Grigas pabrėžė, kad tautos laisvės gynimas išlieka garbingas tada, kai yra subordinuojamas aukštesnėms vertybėms – Dievo meilės ir žmoniškumo principams. Giliai tikinčio Kazimieraičio asmenybėje tai atsiskleidė labai ryškiai: jis reikalavo kovotojų drausmės ir stengėsi sulaikyti vyrus nuo spontaniškų keršto akcijų.

Po Mišių sąskrydžio dalyvius pasveikino ir disidentinės kovos prisiminimais pasidalijo Laisvės premijos laureatė, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ redaktorė sesuo Bernadeta Mališkaitė. Ji pasakojo, kaip pogrindžio sąlygomis, žinant KGB sekimo mastą, „Kronika“ sugebėjo eiti net septyniolika metų – išėjo 81 numeris, o už leidinio dauginimą ir platinimą buvo nuteista keturiolika žmonių. „Kronikos“ stiprybe ji vadino faktus: leidinyje buvo dokumentuojami suėmimai, tardymai ir persekiojimai, o ši tiesa sovietiniam režimui buvo pavojingesnė už bet kokius šūkius. Leidėjus saugojo paprasta taisyklė – kuo mažiau žinosi, tuo mažiau pasakysi – ir, kaip liudija pati sesuo Bernadeta, Apvaizdos ranka, buvo ypač jaučiama sunkiausiais „Kronikai“ momentais. Jos įsitikinimu, tiesoje glūdi laisvės galia, o laisvės be moralės ir atsakomybės nebūna. Renginio dalyviams s. Bernadeta parodė autentiškas fotojuosteles, kuriomis „Kronika“ būdavo perduodama į Vakarus.

Minėjimas tęsėsi Leipalingyje, buvusios NKVD būstinės kieme – vietoje, kur 2022 m. spalio 20 d. po ilgų paieškų buvo atrasti Kazimieraičio palaikai. Apie paieškų istoriją pasakojo Leipalingio progimnazijos A. Volungevičiaus kraštotyros muziejaus muziejininkė Laima Žukauskaitė, priminusi, kad šioje vietoje rasta daug užkastų palaikų, o daugelis partizanų savo atradimo dar laukia. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pranešė, kad Leipalingyje jau šių metų lapkritį planuojama įrengti kolumbariumą šiame valsčiuje žuvusiems partizanams.

Minėjime dalyvavęs Europos Parlamento narys profesorius Liudas Mažylis Kazimieraičio artimiesiems padovanojo Belgijos laikraščio archyvinį numerį, kuriame aprašytas Belgijos karaliaus susitikimas su tuo metu Belgijoje studijavusiais Lietuvos karininkais – tarp jų buvo ir Briuselio Aukštojoje karo mokykloje besimokęs Juozas Vitkus.

Minėjimo kulminacija tapo Kazimieraičio žūties vietos aplankymas Žaliamiškio girioje: čia aidėjo karių iššautos salvės, buvo padėtos gėlės ir uždegtos atminimo žvakutės, skambėjo mielos Vaicenavičių šeimos atliekamos dainos. Iki sielos gelmių susirinkusiuosius sujaudino Kazimieraičio sūnaus Rimgaudo žodžiai – padėka visiems, kurie neleidžia užgesti Lietuvos laisvės kovų atminčiai, ir priminimas, kad šiandien, kai pasaulis vėl susiduria su grėsmėmis laisvei, partizanų istorija tampa dar aktualesnė. „Laisvė gyva, kol ją giname ir branginame, perduodami savo vaikams ir vaikaičiams“, – kalbėjo jis.

Partizanų takais: Priesaikos kalnas ir partizanų kapų pagerbimas

Liepos 5-ąją sąskrydžio dalyviai leidosi į žygį partizanų apylinkėmis – miško takais, du kartus kabančiais tiltais kirsdami Merkį. Žygio kelyje buvo aplankytas Priesaikos kalnas – vieta, kurios istorija dalyviams paliko gilų įspūdį. Pagal partizano Jono Jakavonio-Dobilo pasakojimą, būtent šio kalno šlaite, prie vienintelės čia tuo metu augusios dvikamienės pušies, jis Adolfo Ramanausko-Vanago akivaizdoje davė partizano priesaiką. Priesaikos tekstą Vanagas sakė atmintinai, o prisiekiantieji turėdavo jį garsiai kartoti. Anuomet kalnas buvo beveik plikas – jame žaliavo tik toji dvikamienė pušis, o prieš akis, už nušienautos pievos, tekėjo Merkys. Stovint šioje vietoje po aštuoniasdešimties metų, priesaikos žodžiai tarsi vėl tapo apčiuopiami.

Vėliau žygeiviai aplankė partizanų kapus, drauge dainavo partizaniškas dainas, o vakare visi susibūrė į protmūšį Laisvės kovų tema. Žygiui ir protmūšiui vadovavo istorikė Arijana Kotova su bendraminčiais Karolina, Tolmintu, Tomu ir Elvija.

Paskutinę sąskrydžio dieną dalyviai aplankė Merkinės miestelį. Merkinės krašto muziejaus gidas, ilgametis muziejaus vadovas Mindaugas Černiauskas dalyvius šiltai priėmė ir papasakojo apie didingą Merkinės – svarbiausio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miesto Pietų Lietuvoje – istoriją, supažindino su svarbiausiais istoriniais faktais bei parodė pagrindines partizaninio pasipriešinimo kovų vietas miestelyje ir jo apylinkėse.

Laisvė prasideda šeimoje

Kitos sąskrydžio akimirkos buvo skirtos bendrystei ir gyvam istorijos pažinimui: vakarais prie laužo skambėjo partizanų dainos, buvo žiūrimi filmai – tarp jų ir Agnės Zalanskaitės dokumentinės juostos apie Kazimieraitį „Nepaprasta auka“ ir „Bučiuoju, Juozas“, Ramunės Rakauskaitės juosta „Toks kaimas Amerikoje“. Seimo narė Angelė Jakavonytė, sodybos šeimininkė ir partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra, stovyklautojams pasakojo apie tėvo bei partizanų vadų veiklą šioje sodyboje ir Dzūkijoje. Mažųjų dalyvių ugdymu sąskrydžio metu rūpinosi Vilniaus jėzuitų gimnazijos abiturientė Justa Sadauskaitė.

Bene brangiausias sąskrydžio vaisius – šeimose atgimęs domėjimasis savo giminės istorija. Ne vienas dalyvis po minėjimo prisipažino pajutęs norą giliau pasidomėti savo šeimos partizaniška praeitimi, o vaikai namo išsivežė ne tik įspūdžius, bet ir suvokimą, kokia kaina yra iškovota dabar išgyvenama Lietuvos laisvė. Organizatorių žodžiais, laisvė prasideda šeimoje – pokalbiuose, bendrystėje, istorijos pažinime ir vaikams perduodamose vertybėse.

Pirmasis Laisvę mylinčių sąskrydis paliudijo paprastą, bet esminę tiesą: laisvės kova yra svarbi, o kovotojų prisiminimas, gyvenant laisvoje Lietuvoje, šiandien kaip niekada reikalingas. Atmintis nėra vien žvilgsnis atgal – ji sudabartina Laisvės kovas, moko jas branginti ir įpareigoja toliau kurti Lietuvą, už kurią Kazimieraitis ir jo bendražygiai atidavė gyvybes. Kol partizanų istorija pasakojama prie laužo vaikams, kol jų takais žengia naujos kartos, laisvė lieka gyva. Laisvę mylinčių sąskrydis vyks ir kitais metais – šiuo metu buriamas organizacinis komitetas, siekiantis renginį padaryti dar įdomesnį ir labiau praturtinantį.

Sąskrydį globojo Pulkininko Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas, LR Seimo narė Angelė Jakavonytė ir Varėnos rajono meras Algis Kašėta, renginį parėmė UAB „Edjusta“ ir UAB „Varėnos vandenys“.