O juk pamenu save mažą. Kelionės į parodas su močiute būdavo šventas reikalas. Pakeliui nuo pagarbaus mano šnopavimo į stiklą aprasodavo troleibuso langai. Ir, jau atvykus, iškilminga nuotaika niekur nedingdavo. Močiutės lūpos visuomet tamsiai padažytos, sustojus prie kurio nors kūrinio, pasigirsdavo tai viena, tai kita jaunystės istorija, mano dėmesį atkreipdavo į reikiamas kūrinių detales, spalvas, kompoziciją, į viską įsipindavo autoriaus biografija. Dar ir dabar mintyse užsilikusios suknelės iš A. Vasiljevo kolekcijos ir jų klostės, M. K. Čiurlionio tapyba ir tas vienas paveikslas su angelu, kurio paskui ieškojau daug metų. Tai būdavo tokia proga, kuriai norėdavosi pasipuošti.
Tačiau dabar, kai porą metų gyvenau Kaune, buvau smarkiai išsunkta. Ne parodų gausos, kurios, dabar palyginus, tikrai pasiilgstu gyvendama Žemaitijoje. Parodos nuvargindavo jų pasirinktomis temomis ir kūrinių bei pačio eksponavimo kokybe. Kuomet visur ėmė mirgėti „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ plakatai, žadantys Kauno atgijimą ir didelį šuolį kultūrinio centro įvaizdžio link, būtent tada Kaunas pasijuto labiausiai tuščias. Užuot atsisukę į vietinius menininkus ir turistams, kurių tais metais tikėjosi sulauksią daugiau, parodydami savo kultūrą, kuri, drįstu teigti, unikali ir įspūdinga, organizatoriai pasirinko eksponuoti globalių menininkų parodas, kurios visą dėmesį pasigrobė sau. Prakąstas obuolys, padėtas ant pakylos, pakabinti lapeliai su abstrakčiais performansų aprašais tarsi instrukcijomis ir televizorius, be perstojo rodantis einančių žmonių nuogas sėdynes iš arti, man įspūdžio nepadarė. Trūko jausmo, kad koncepcijų įgyvendinimui nebūtų buvę patingėta sukurti kūrinius, kuriuose matytųsi ir meninis procesas, o ne vien pakili idėja. Tad Kaunas tuščias pasirodė dėl taip trūkstamo jausmo, kurį pagauname, kai džiaugiamės tuo, ką patys savame krašte esame užgyvenę ir sukūrę. Nesupraskit neteisingai, nekritikuoju fakto, kad eskponuojami užsienio menininkai, juos pažinti privalu ir reikia. Kritikuoju savų kūrėjų užmarštį ir taip pajaustą pasididžiavimo Lietuvos menu trūkumą.
Ši problema, kurią pastebiu parodose, yra gerokai senesnė, nei mums gali pasirodyti. Juk jau praeitame šimtmetyje meno istorija vystėsi taip, kad kiekviena naujai užgimusi menininkų karta siekė paneigti normas ir vienokiu ar kitokiu būdu išgauti iš žiūrovo reakciją. Tik ir patys nepastebėjome, kad tai, ką matome, mus vis labiau šokiruodavo. O žmogus tokia būtybė, kad palaipsniui pripranta prie visko. Tad tai, kas anksčiau būtų buvęs neįsivaizduojamas parodos eksponatas, mums dabar jau yra tapę norma. Norma pavirto ir atgrasūs, ant žiaurumo ir grotesko ribos balansuojantys vaizdiniai, kurių dabar tikrai gausu. Natūralu, kad nuėjus į tokias parodas, pakylėjimo jausmo po jų tikrai nejaučiame.
Taigi klausimas, kuris man kyla, yra toks: kaip toli galime nueiti? Kiek stipriai galėsime plėsti ribas, kada tai, ką mes, kaip menininkai, rodome publikai, jau taps nebepakeliama? Jei mes priprasime prie klaikių vaizdinių, ypač meno pasaulyje, kada tas kelias siaubo link nutrūks ir mes vėl norėsime grįžti prie grožio? Nežinau, kaip jūs, bet aš šį ilgesį jaučiu itin stipriai..
Ilgesys kyla ir iš to, kad gyvename tikrai nelengvame pasaulyje. Pati matydama didelę meno „pabėgimo“ (angl. escapism) galią, nuliūstu, kai menas kuriamas destrukcijos pagrindu. Žinoma, kartais tos destrukcijos atvaizdavimo reikia, tam, kad nekartotume praeities klaidų. Niekas taip nepriminė apie karo siaubą kaip Varšuvos katedroje užtiktas horeljefas, vaizduojantis Antrojo pasaulinio karo žiaurumus. Tačiau norėtųsi retkarčiais nuo to ir pailsėti, pasinaudojant menu kaip priemone tam pasiekti.
Man vidinis pasipriešinimas kyla ir tada, kai tą, kas eksponuojama parodose, o ypač globalesnėse, mes priimame labai asmeniškai. Juk mūsų šalyje, kur mažėjanti demografija ir senstanti visuomenė yra labai aktualios problemos, mes einame į parodas, kur mums pasakojama apie augančios populiacijos žalą. Tą supratus, nė kiek nebestebina tas neretai sutinkamas jaunimo požiūris, kad nenorima turėti vaikų, nes tai bendra pasaulio problema, prie kurios sprendimo jie taip prisidėsią. Tokiu būdu parodos tampa viena iš priemonių, padedančių apjungti visą pasaulį globaliu idėjų tinklu, kur rūpesčiai persimaišo ir problemos susilieja, nepriklausomai nuo jų aktualumo viename ar kitame krašte.
Pasakoju jums visa tai apie pakylėjimo jausmą, kylantį po geros parodos, močiutės figūrą, įvedusią į meno pasaulį ir prastas parodų patirtis, kai šios buvo visiškai neartimos mano kultūrai ir prigimčiai, bei taip trūkstamą Lietuvos kūrėjų iškėlimą, nes naujojoje MO muziejaus parodoje „Iš vidaus“ susijungia visi šie elementai.
Galbūt esate kaip aš ir, nuėję į bet kokią parodą, atkreipiate dėmesį į ore tvyrantį garsinį foną. Jei nesate sustoję ir įsiklausę, rekomenduoju kitąkart pabandyti. Kažkuo savitai garsai, kurie supa parodą, daug atskleidžia ir apie jos kokybę, ir tiesiogiai koreliuoja su tuo, kaip jausitės išėję iš parodos. Neretai įvairūs aparatai, leidžiantys gąsdinančius ar grėsmingus garsus, kurių pagalba autorius siekia išgauti reakciją iš žiūrovo, susilieja į kakofoniją, nuo kurios norisi kuo greičiau pabėgti. Tad įdomu, kad nuėjusi į parodą „Iš vidaus“, pastovėjau užsimerkusi tiesiog klausydamasi ir pajutau, kad atsimerkti dar šiek tiek nenoriu. Įsisupau į visą K. Kapustaitės specialiai parodai sukurtą garsinį foną, kurį švelniai papildė žmonių murmesys, ir tyliai sau džiūgavau.
Apskritai parodoje daug grožio ir erdvės. D. Truskaitės balto stiklo atgaivinantis šaltumas, A. Švėgždos gulinčių obuoliukų tyla, B. Mockevičiūtės akį pritraukiantis spindulys ant sienos, A. Petrulio natiurmorto raminantis kasdieniškumas. Ir šiek tiek lengviau kvėpuojasi, kai stovi prie P. Mazūro beaugančių ir žydinčių granatmedžio ir greipfruto. Jie gyvi ir liudija, kad dar liko, dėl ko gyventi, juk kasdien ateina žmogus ir juos palaisto. Parodos aktualumas ir artimumas pasiekia net ir joje dar neapsilankius, kai mano sesuo atsiunčia nuotrauką draugo, užsikėlusio savo sesę ant pečių ir stovinčio prie S. Maslauskaitės-Mažylienės paveikslo, kuriame dvi figūros būtent taip ir pagautos. Ir save pažinau E. Gineitytės akvarelėse.
Man ši paroda buvo ypač asmeniška. Juk viena iš jos kuratorių, Aldona Dapkutė, ir yra aukščiau mano paminėtoji močiutė. Kadangi augau stebėdama, kaip ji dirba dailės terapeute, klausydama, kaip sekasi žmonių vidų atverti pasitelkus meną, pati sudalyvavusi vienoje kitoje dailės terapijos sesijoje, įgyjau gilų įsitikinimą, kad menas gydo. Ir dabar, kai pati studijuoju juvelyriką, noriu kurti kažką tokio gražaus, kas gebėtų atgaivintų po įprastinės destrukcijos, kuri dažnai atsispindi dabartiniame meno pasaulyje.
Parodoje justi, kad ji skirta tau. Ant sienų prašmėžuojantys klausimai, prašymai atkreipti dėmesį į savo vidaus būseną, pasikeitimus joje, kuriuos sukelia tave apsupę kūriniai. Užplūdo prisiminimai tų klausimų, kuriuos močiutė užduodavo nusivedusi į parodas. Ir gražu, kad parodoje figūruoja Lietuvos menininkai. Nori nenori, jų pasaulėžiūra artimesnė tau, nei užsienio autorių. Mums visiems nepakenkia šioks toks atsisukimas į save.
Tačiau bevaikštant po neatpažįstamai pakeistas MO muziejaus erdves, pastebi, kad kūrinių gausa kiek per didelė. Parodoje, teigiančioje, kad tikslas – atgaivinti sielą, atsigręžti į save ir parodos kūrinius išjausti, tikrai per daug darbų. Vos prasipraudžiau tarp glaudžiai sustatytų skulptūrų, šiaip ne taip neužkliudžiau sustatytų šakų ir pasukus už kampo pasimesdavau, nuo kur reikėtų pradėti. Norėtųsi daugiau erdvės meditacijai ir vietos sustoti bei apžiūrėti kūrinį pilnai, tačiau dėl jų kiekio kartais tą padaryti sunku. Užtat pati ekspozicija labai kokybiškai sukurta architektų grupės 2XJ – gera matyti tikras medines konstrukcijas, puikiai sudėliotą apšvietimą ir naujai išdygusias sienas, kurios priverčia pamiršti, kad esi jau tiek kartų lankytoje salėje.
Esu įsitikinusi, kad žmogus gali kurti meną, kuris būtų tikrai vertingas tik tada, kai turi tvirtą amato pagrindą. Į tas amato taisykles kiek vėliau galima spjauti, mesti į šalį normas ir kurti kitaip, tačiau negali paneigti taisyklių, jeigu jų nemoki ir nesi su jomis susipažinęs. O ir paprastas meistriškumas natūraliai papildo kūrinio idėjinį aspektą. Džiugu, tad buvo matyti parodoje tikrų tvirtų kūrėjų darbus. Ir gyvai išvysti A. Petrašiūnaitės ryškius potėpius, kuriuos atradau eilinės močiutės ekskursijos Užupyje metu, A. Mončio medines konstrukcijas, kurias pirmąkart pamačiau jau po Knygų mugėje įykusio gyvo susitikimo ir pokalbio prancūziškai su jo sūnumi J. Christophu Mončiu, bei S. Eidrigevičiaus kaukių akis, kurios nuo knygų viršelių mane lydi nuo vaikystės. Ėjau ir jaučiau, kad didžiuojuosi, kokie kūrėjai yra gimę maname krašte. Žinoma, buvo ir tokių, kurie priminė, kad nuo šiuolaikinių tendencijų nepabėgsime. Bet, pamiršusi M. Furmanos mikimauzą iš nuogų kūnų, užsispoksojau į A. Šaltenio nutapytą gulinčią nuogą moterį ir sėmiausi iš jos jėgų. Ir nurimusi pakvėpavau prie G. Skudžinsko fotografijų „Tyla“. Tad, kad ir kokia būtų puiki koncepcija, jei ji bus perteikiama prasta menine raiška, paprasčiausiai neužkabins. Galbūt šioje vietoje esu gana senamadiška, bet aiškiai matau, kad, pabėgus nuo amato, kūrinyje prarandama daug gylio.
Džiugu matyti, kad vis daugiau atsiranda apsilankymo vertų parodų. Ir kad jose vis daugiau Lietuvos menininkų darbų. Turbūt didžiausią grožį matau tame, kad visą tą meną sukūrėme net ir sovietinės cenzūros gūdumos laikais. Juk tuose darbuose atsispindi skausmas, nesvarbu, ar tas skausmas išgyvenamas esant okupuotoje šalyje, ar ilgintis Lietuvos, gyvenant svetur (kaip buvusiai emigrantei, šie ypač artimi). Galiausiai, visuose juose justi nepalaužiama maišto dvasia. O ir šiuolaikiniuose kūriniuose užčiuopama stiprybė, kuri kyla iš bendroje tautos sąmonėje išlikusio suvokimo apie gedulą, apie džiaugsmą, apie mirtį ir gyvenimą. Toje kūryboje pulsuojantis veržlumas, priverčia susimąstyti, ar tikrai ir manojoje atsispindi tai, kuo tikiu. Paroda „Iš vidaus“ liudija, kad geras parodas galima sukurti ir šiais laikais, kad galima pažvelgti naujai ir leisti, kad menas gydytų sielą, o ne ją žalotų.
Verta ten nueiti. Tam, kad pastovėtumėte užsimerkę ir pasimėgautumėte retai kur besutinkamu gražiu parodos garsiniu fonu ir ramybe, sklindančią iš paveikslų rėmų. O ir užsilikite kiek ilgiau prie tų kūrinių, kurie kabina sielą, juose bus šiek tiek jūsų.
Nuotraukų autorė Marija Zaleskytė