Greta Plaskovičiūtė
10 min.
Categories
Visuomenė

Pareigūno sprendimas – tarp būtinybės ir teisingumo

Nuotr. L. Balandžio/ BNS

Pareigūnų darbas – tai kasdienė kova su pavojais, kurie gali palaužti ne tik kūną, bet ir dvasią. Jie stovi ten, kur kiti pasitrauktų, priima sprendimus tada, kai laikas matuojamas sekundėmis. Tačiau, kaip reaguoja visuomenė, kai jų pasirinkimai, padaryti ekstremaliose situacijose, virsta teismo salės kaltinimais? Ar mes suvokiame, kokia plona yra linija tarp būtinosios ginties ir neišvengiamo teismo sprendimo? Ši dilema reikalauja ne tik teisinio įvertinimo, bet ir moralinio atsakymo sau, kokioje visuomenėje norime gyventi, jei tuos, kurie mus saugo, paliekame teisti?

2023 m. gruodžio 12 d. Vilniaus rajone įvykęs incidentas įnešė daug neaiškumų į diskusiją apie teisėsaugos darbo vertinimą ir jų sprendimų teisingumą ekstremaliose situacijose. Policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie agresyvią moterį, kuri kelia grėsmę medikams, atvyko į įvykio vietą. 1972 m. gimusi moteris, turinti psichinės negalios diagnozę, kastuvu ir peiliu užpuolė į pagalbą atvykusius medikus, taip pat apgadino greitosios pagalbos automobilį. Situacija darėsi vis pavojingesnė.

Gavę informaciją apie agresyvų moters elgesį ir tai, kad ji slepiasi namuose, pareigūnai ėmėsi veiksmų. Tarp pareigūnų buvo ir Darius Šerpytis. Užsidariusi namuose, moteris, švaistėsi peiliu, žodžiu grasino visus nužudyti ir laikė peilį sau prie gerklės. Nepaisant žodinių raginimų, ji atsisakė paklusti ir toliau elgėsi agresyviai ir neprognozuojamai. Todėl pareigūnai nedelsdami pradėjo veržtis į namą, siekdami užkirsti kelią galimoms pasekmėms.

Pareigūnų veiksmai

Pareigūnai bandė moterį raminti, tačiau ši peiliu puolė juos. Siekiant sutramdyti moters agresiją, buvo panaudotos specialios priemonės: dujos ir elektros impulsinis prietaisas „Taser“ (4 kartus). Tačiau moteris nereagavo ir toliau elgėsi agresyviai. Po „Taser“ elektros iškrovos ji suklupo tik porai sekundžių ir vėl puolė. Pareigūnai neturėjo galimybės trauktis nuo pavojaus dėl tvoros ir pusnies kliūčių. Taip moteris sužalojo vieną pareigūnų peiliu. Tuomet D. Šerpytis, gindamasis nuo užpuolimo, išsitraukė šaunamąjį pistoletą „Glock 19“ ir perspėjo moterį, kad ginklas bus panaudotas. Tačiau moteris nereagavo į perspėjimus. Pirmieji šūviai buvo įspėjamieji į orą ir sniegą. Kiti šūviai pataikė į moters rankas ir kojas, tačiau ir tai jos nesustabdė. Rėkdama „Aš jus papjausiu!“, ji puolė toliau. Moterį sustabdė tik paskutinis lemiamas šūvis į pilvą. Nieko nelaukdami, medikai puolė gelbėti moterį, tačiau pastangos buvo nesėkmingos.

Teisinis vertinimas ir moralinė atsakomybė

Dėl šių įvykių policijos pareigūnui D. Šerpyčiui buvo pareikšti kaltinimai dėl moters nužudymo, viršijus įgaliojimus ir piktnaudžiavimo tarnyba. Prokuroras Rolandas Imbrasas kaltinamajam siūlo skirti 2 metų laisvės apribojimą ir tiek pat laiko uždrausti dirbti darbą, susijusį su disponavimu šaunamuoju ginklu.

Ši situacija – tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kai pareigūnams tenka priimti greitus ir lemiamus sprendimus. Kiekvienas iškvietimas gali būti pavojingas ir baigtis didelėmis tragedijomis. D. Šerpyčio byla yra puikus pavyzdys, kad pareigūnai turi veikti, kai laiko apmąstymams nėra, o jų sprendimai gali nulemti ne tik jų pačių, bet ir aplinkinių žmonių gyvenimus. Atsimindamas įvykį ir moters veidą, D. Šerpytis dalinasi: „Vėl ir vėl prisimenu moters veidą, vis užduodu sau klausimą, ką galėjau dar padaryti.“[1] Tad kaip turėtų būti vertinamas pareigūno sprendimas ekstremalioje situacijoje, kai jis yra priverstas rinktis tarp dviejų blogybių – leisti agresyviai moteriai sužeisti aplinkinius ar naudoti jėgą, kad būtų užkirstas kelias didesnei nelaimei?

Argumentai prieš teistumą

Ši situacija yra ypač jautri ir sudėtinga, nes apima tiek teisinius, tiek moralinius argumentus. Tačiau, mano nuomone, teisti pareigūną yra neteisinga.

  1. Pagal Policijos įstatymo 5 straipsnį[2], policijos pagrindinis uždavinys yra užkirsti kelią nusikaltimams ir apsaugoti piliečius. Moteris, švaistydamasi peiliu, kėlė tiesioginę grėsmę aplinkiniams, todėl pareigūnai privalėjo veikti. Neveikimas šioje situacijoje būtų reiškęs pareigūno tarnybinių pareigų nevykdymą. Pagal Lietuvos Konstituciją, kiekvienas žmogus turi teisę į gyvybę, o valstybė turi užtikrinti šią teisę. Tai reiškia, kad teisėsaugos institucijos, kai būtina, turi teisę imtis veiksmų, kad apsaugotų tiek savo, tiek kitų asmenų gyvybes.
  2. Pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 28 straipsnį[3], pareigūno veiksmai buvo atlikti dėl būtinybės apsaugoti gyvybę ir sveikatą nuo realios ir tiesioginės grėsmės. Šioje situacijoje agresyvi moteris kėlė tiesioginį pavojų, todėl pareigūnas turėjo teisę veikti gindamas save ir kitus.
  3. Pagal Policijos įstatymo 27 straipsnį[4], pareigūnai turi teisę naudoti jėgą tik tada, kai kitos priemonės, kaip žodinis įspėjimas ar psichinė prievarta, nesuteikia rezultatų arba pavojus gyvybei ir sveikatai yra tiesioginis ir neišvengiamas. Pareigūnas iš pradžių panaudojo žodinius įspėjimus, dujas ir elektros šoko prietaisą, tačiau tai nebuvo veiksminga. Todėl siekdamas užtikrinti saugumą, jis buvo priverstas panaudoti šaunamąjį ginklą. Tai rodo, kad pareigūnas siekė sumažinti žalą ir ėmėsi kraštutinės priemonės tik tada, kai kitos priemonės nepadėjo.
  4. Pagal Policijos įstatymo 28 straipsnį[5]: „Šaunamieji ginklai ar sprogmenys gali būti panaudoti tik išimtiniais atvejais, kai tai neišvengiamai būtina ir kai psichinė ar fizinė prievarta buvo neveiksminga arba kyla neišvengiamas pavojus asmens gyvybei, sveikatai <…>“. Pareigūno proporcingai panaudota psichinė ir fizinė prievarta (dujos ir „Taser“) nepadėjo sustabdyti grėsmės. To pačio straipsnio antra dalis nustato, kad pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį: „gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo gyvybei ar sveikatai nusikalstamo kėsinimosi“. Taip pat to pačio straipsnio ketvirta dalis nurodo, kad pareigūnas, ketindamas naudoti šaunamąjį ginklą, privalo įspėti asmenį ir suteikti galimybę paklusti. D. Šerpytis iššovė du įspėjamuosius šūvius ir įspėjo žodžiais: „Policija! Šausiu!“, tačiau moters tai nesustabdė.

Taigi pareigūno veiksmai atitiko įstatymuose numatytus reikalavimus dėl specialiųjų priemonių naudojimo, o šaunamasis ginklas buvo panaudotas tik kaip kraštutinė priemonė, kai kitų sprendimų jau nebebuvo.

Neišnaudotos visos galimos priemonės – teisti?

Prokuroras teismo baigiamojoje kalboje teigė, kad pareigūnas galėjo gintis teleskopine lazda nuo peiliu ginkluotos moters, argumentuodamas, jog lazda yra ilgesnė už peilį[6]. Kadangi ši priemonė nebuvo panaudota, anot prokuroro, pareigūnas išnaudojo ne visas galimas priemones, todėl turi būti baudžiamas.

Teoriškai toks argumentas atrodo logiškas ir tinkamai pagrįstas, tačiau praktinėje situacijoje nėra labai realus. Nors įstatymai pateikia bendras gaires ir taisykles, tačiau realybėje pareigūnams dažnai tenka priimti sprendimus akimirksniu, kurie ne visada atitinka teisėje numatytą vaizdą.

  1. Šerpytis, veikdamas ekstremalioje situacijoje, panaudojo šaunamąjį ginklą kaip kraštutinę priemonę. Tad kyla klausimas: ar teleskopinės lazdos panaudojimas būtų buvęs efektyvus ir sumažinęs riziką, o gal toks sprendimas būtų tik padidinęs pavojų pareigūnui ir aplinkiniams? Nenoriu leistis į „o kas jei“ svarstymus, nes įvykis įvyko ir priemonės buvo panaudotos tokios, kokios buvo panaudotos, tačiau nemanau, kad teleskopinės lazdos ar kitų priemonių neišnaudojimas (pvz: tas pats kastuvas, sniegas ir kt.) turi būti lemiama nuteisimo priežastis. Tad kyla klausimas, ar buvo galima panaudoti teleskopinę lazdą, siekiant neutralizuoti grėsmę? Teoriškai, žinoma, kad taip, tačiau atsižvelgiant į praktines aplinkybes:
  2. Teleskopinė lazda nėra tokia ilga ir efektyvi peilio atžvilgiu, kad užtikrintai padėtų išvengti grėsmės – jos panaudojimas sumažintų atstumą tarp pareigūno ir agresyviai besielgiančios moters, kas savaime sukeltų tik dar didesnę riziką.
  3. Peilis, kaip greitai ir lengvai valdomas aštrus ginklas, šioje situacijoje suteikia pranašumą, nes juo naudojantis galima veikti greičiau nei su teleskopine lazda.
  4. Dėl neprognozuojamų moters veiksmų būtų sudėtinga tiksliai pataikyti į moters ranką ar peilį. Teleskopinės lazdos panaudojimas reikalauja tikslaus smūgio ir tam tikro atstumo, kuris būtų sukėlęs grėsmę pareigūno gyvybei.
  5. Jei būtų mėginta smūgiuoti į jautrų rankos tašką, tikintis, kad moteris išmes peilį, nebūtų jokios garantijos, jog toks veiksmas būtų buvęs veiksmingas, juolab kad anksčiau panaudotos fizinės prievartos priemonės nesustabdė puolimo.

Jeigu dujos, „Taser“ ir įspėjamieji šūviai į galūnes nebuvo veiksmingi, ar tikrai kitos esamos priemonės galėjo užkirsti kelią nelaimei ir pavojui? Tai yra praktinis situacijos vertinimas, kurį ne visada galima grįsti tik teisinėmis teorinėmis žiniomis. Todėl teisėjai ir turi diskreciją teisės aktų taikyme, kurią gali taikyti vertindami situaciją pagal aplinkybes, o ne tik pagal griežtas teisines normas.

Manau, kiekvienas iš mūsų yra patyręs situaciją, kai praėjus tam tikram laikui po ginčo su žmogumi sugalvojam stipresnius ir geresnius argumentus, kuriuos galėjome panaudoti tuo metu, bet nesugebėjome jų iškart sugalvoti. Dažnai panašiai vyksta ir visuomenėje, kai yra vertinami įvykiai. Kur kas lengviau analizuoti situaciją praėjus tam tikram laikui, ypač teoriškai. Atsiranda nemažai „teorinių specialistų“, kurie sėdėdami minkštoje sofoje šiltame kambaryje, kritikuoja kraštutinėmis sąlygomis priimtus pareigūnų sprendimus.

Galiausiai, šios bylos baigtis gali sukurti precedentą, kaip teismai ateityje vertins pareigūnų veiksmus, kai jie naudoja jėgą, siekdami apsaugoti save ar kitus nuo neišvengiamo pavojaus. Jei teismas nuspręs, kad D. Šerpyčio veiksmai viršijo būtinąją gintį, tai gali tapti pavyzdžiu, pagal kurį bus griežčiau vertinami panašūs atvejai ateityje. Taip pat bylos sprendimas gali turėti įtakos visuomenės pasitikėjimui teisėsaugos institucijomis. Jei pareigūnai jausis nesaugūs priimdami sprendimus ekstremaliose situacijose dėl baimės būti nubaustiems, tai gali turėti neigiamą poveikį jų gebėjimui efektyviai atlikti savo pareigas. Galiausiai, bylos nagrinėjimo metu gali būti išryškintos įstatyminės spragos, kurios paskatintų teisėkūros institucijas svarstyti įstatymų pataisas, kuriose aiškiau būtų reglamentuotos jėgos naudojimo sąlygos ir ribos.

Taigi šis atvejis nėra vien apie pareigūną ir incidentą. Tai apie mūsų visuomenės ir teisėsaugos ateitį. Pareigūno darbas – tai nuolatinis balansavimas tarp gyvybės ir mirties, tarp moralės ir įstatymo. Jei mes, kaip visuomenė ir valstybės institucijos, nesugebėsime suteikti pasitikėjimo ir palaikymo, kai policininkai rizikuoja savo gyvybe vardan mūsų saugumo – pralaimėsime visi. Teisingumas turi būti grindžiamas ne tik įstatymų taikymu, bet ir supratimu apie ekstremalių situacijų realybę. Todėl ši byla yra išbandymas ne tik teismui, bet ir mums visiems – ar mes galime būti sąžiningi ir teisingi tiems, kurie prisiekė mus ginti net ir savo gyvybės kaina?

 

Šis straipsnis yra nuomonės tekstas, o ne ekspertinė ir objektyvi analizė. Situacijos aprašymas ir apmąstymai buvo paremti informacija, kuri yra prieinama viešai. Tačiau šioje byloje ne visa informacija yra prieinama, pavyzdžiui, vaizdinė medžiaga iš įvykio vietos – todėl tekstas sis tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė.

[1] https://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/moteri-tarnybos-metu-nusoves-policininkas-man-nekilo-abejoniu-kad-ji-mane-nuzudys-120073053

[2] https://www.infolex.lt/ta/100125:str5#

[3] https://www.infolex.lt/ta/66150:str28

[4] https://www.infolex.lt/teise/DocumentSinglePart.aspx?AktoId=100125&StrNr=27

[5] https://www.infolex.lt/teise/DocumentSinglePart.aspx?AktoId=100125&StrNr=28

[6] https://www.tv3.lt/naujiena/lietuva/naujos-detales-nusautos-moters-istorijoje-skelbia-kokia-bausme-siulo-pareigunui-n1385831