Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas – Dievo ir žmonių stebuklas

Įžengus į pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso kiemą, apsodintą įvairiaspalvėmis gėlėmis, pravėrus hospiso duris, pasijunti lyg namuose. Jaukias patalpas puošia paveikslai, piešiniai, suvenyrai – beveik viskas žmonių padovanota. Pacientai su artimaisiais gali susitikti ir laiką leisti jaukiame svečių kambaryje su minkštais krėslais, iš šalia esančios virtuvės sklinda naminio maisto kvapas. Kaip teigia ilgametė hospiso darbuotoja, direktorės pavaduotoja Aneta Gurnevič, tikslas toks ir yra, kad čia kiekvienas kuo labiau pasijaustų lyg namuose. Su Aneta kalbamės apie Dievo Gailestingumą, kuris hospise reiškiasi konkrečiais darbais. Pasak pašnekovės, hospise galvojama ne tiek apie mirtį, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, bet apie gyvenimą, kurio sklidina kiekviena diena – juk mes visi turime tik šią dieną.

Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisas – pirmasis hospisas Lietuvoje. Kokia buvo pati pradžia, kodėl suteiktas būtent Sopočkos vardas?

Mūsų hospiso pradžia siekia 2008 metus, kai hospiso įkūrėja ir direktorė sesuo Michaela Rak iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio buvo pakviesta į Lietuvą įkurti pirmąjį hospisą Lietuvoje. Kadangi kardinolas važinėjo į Prancūziją ir kitas Vakarų šalis bei matė, kaip funkcionuoja hospisai, jis jautė poreikį, kad tokia profesionali įstaiga atsirastų ir Lietuvoje. 

Sesuo Michaela anksčiau Lenkijos Gožuvo mieste apie penkiolika metų vadovavo hospisui, dalyvavo įvairiuose mokymuose, tad gerai žinojo, kaip turi būti organizuojama paliatyvi pagalba, kaip atrodo hospiso kasdienybė. 2008 metais sesuo Michaela atvažiavo į Lietuvą ir gavo pastatą, esantį Rasų g. 4, kuris mena XVI amžių – tuomet čia buvo seserų vizitiečių vienuolyno ansamblis. Pastatas buvo kone avarinės būklės, apleistas. Toje vietoje, kur dabar yra Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos vienuoliniai namai, buvo pataisos namų administracinis pastatas, o dabartinis hospiso pastatas buvo sandėliavimo patalpa, ilgainiui tapusi benamių pastoge. Atnaujinti pastatą ir pritaikyti jį hospiso reikmėms buvo didelis iššūkis, trukęs ketverius metus – iki 2012 metų.

Kodėl pal. kun. Mykolas Sopočka yra mūsų globėjas? Ši vieta glaudžiai susijusi su Dievo Gailestingumu. Kartais sakome, kad turime garbę vaikščioti ta pačia žeme, tais pačiais takeliais kaip šv. Faustina ir pal. kun. Mykolas Sopočka. Priešais dabartinį hospiso pastatą yra Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos pastatas – tame name gyveno Mykolas Sopočka ir buvo įsikūrusi dailininko Eugenijaus Kazimirovskio dirbtuvė. Gailestingojo Jėzaus paveikslui pagal šv. Faustinos regėjimus nutapyti kun. Sopočka pasikvietė, galima sakyti, savo kaimyną. Sopočka žinojo, kad Kazimirovskis yra puikus dailininkas, turintis gerą išsilavinimą, tad jam buvo pavesta misija nutapyti Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Į šį namą, esantį Rasų g. 4a, kur šiuo metu įsikūrę Gailestingojo Jėzaus seserų vienuoliniai namai, sesuo Faustina ateidavo pėsčiomis iš Antakalnio ir, dalyvaujant ir kun. Sopočkai, čia buvo tapomas Gailestingojo Jėzaus paveikslas, kurį šiandien matome Dievo Gailestingumo šventovės Vilniuje pagrindiniame altoriuje. 

Gailestingumas labai įsismelkęs į šią žemę ir geresnio globėjo už kun. Sopočką negalėjome rasti. Tikime, kad jis užtaria hospiso kasdienybės iššūkiuose. Hospisas veikia jau daugiau negu dešimt metų – teikiama profesionali pagalba tiek vaikams, tiek suaugusiems ir stacionariomis sąlygomis, ir namuose. Nuo 2013 m. vasario mėn. teikiama pagalba suaugusiems, turime ir vaikų virš trejų metų hospiso skyrių. Džiaugiamės, kad nuo praėjusių metų hospise turime nedidelę koplytėlę su Švč. Sakramentu – tai ta vieta, kur tiek pacientai, tiek jų artimieji gali pasimelsti ir atiduoti Viešpačiui tai, kas sunku jų kasdienybėje, ką sunku paprastai žmogiškai priimti. Mūsų užduotis – suteikti pacientams ir jų šeimos nariams namų aplinką, saugumo jausmą, kur jie jaustųsi saugiai, būtų prižiūrimi ir mylimi.

Kokių profesijų darbuotojai čia dirba, kokias pareigas turi savanoriai?

Šiuo metu turime apie 70 darbuotojų – tai yra gydytojai, slaugytojos, slaugytojų padėjėjai, kineziterapeutai, psichologas, socialinis darbuotojas, vairuotojai, administracijos darbuotojai bei virtuvės darbuotojai. Turime nuosavą virtuvę, kur gaminami patiekalai pagal ligonių dietas, paskirtas gydytojo, o jeigu pacientas pageidauja kokio nors patiekalo, mūsų virtuvė irgi tai paruošia. 

Taip pat turime virš 200 savanorių. Hospise yra trys pagrindinės savanorystės rūšys – kiekvienas žmogus, kuris jaučia norą čia tarnauti, gali pasirinkti sritį, kurioje jaustųsi geriausiai. Pirmoji sritis yra medicininė – tai paciento lydėjimas, buvimas kartu, pagalba skyriuje, išėjimas kartu pasivaikščioti. Prisimenu ir tokią situaciją, kai viena pacientė labai mėgo eiles, kai jėgos nebeleido pačiai skaityti, jai skaitydavo savanorė. Dažnai tarp savanorio ir paciento užsimezga labai gražus, šiltas, šeimyninis ryšys. 

Kitą savanorystės rūšį vadiname akcijine arba viešinimo – tai įvairių renginių organizavimas, idėjų generavimas, kaip surinkti trūkstamas lėšas veiklai išlaikyti, įsitraukimas per projektines, koncertines veiklas. Trečioji savanorystės sritis – tai pagalba hospiso buityje. Čia prisidėti gali kiekvienas – atlikti smulkius namų ruošos darbus, prižiūrėti mūsų gėlyną, sodą, nupjauti žolę.

Savanorius stengiamės paruošti, kad jie būtų emociškai, dvasiškai, fiziškai pasirengę. Yra ir tokių žmonių, kurie prisideda savo talentais, pavyzdžiui, pacientams surengia muzikinį pasirodymą, koncertą. Pacientams didelis džiaugsmas būti tokių įvykių centre, patirti, kad nepaisant ligos ir jos sukeltų apribojimų jie vis tiek yra svarbūs, mylimi, kiti žmonės nori dalintis su jais savo laiku, talentais.

Tikriausiai čia susirenkantys pacientų artimieji vieni kitus palaiko, kuriasi nedidelė jų bendruomenė?

Tikrai taip, dažniausiai palatos yra dvivietės, tad tos dvi pacientų šeimos susipažįsta, susidraugauja. Prisimenu tokią situaciją, kai dvi pacientės ir jų šeimos labai susibendravo. Po kiek laiko viena iš moterų iškeliavo į amžinybę, o kita dar kelis mėnesius gyveno gana kokybišką gyvenimą. Vieną dieną į hospiso pašto dėžutę atėjo laiškas šiai mūsų pacientei. Ji buvo labai nustebusi, kad kažkas parašė tikrą popierinį laišką. Moteris apsidžiaugė ir susigraudino, nes laišką jai parašė buvusios palatos draugės dukra, gyvenanti užsienyje. Parašė, kad vis dar ją šiltai prisimena, dažnai pagalvoja apie ją. 

Kai kurių iškeliavusių pacientų šeimų artimieji būna jau išgyvenę gedulo laikotarpį, o kiti yra netekties išgyvenimo pradžioje – susikuria savotiška savipagalbos grupė, žmonės vieni kitus palaiko. Praėjusieji artimojo netekties kelią duoda patarimų, palaiko ryšį, padeda išbūti sunkiausią laikotarpį. Taip pat yra ir tokių džiugių istorijų, kai mūsų pacientų artimieji, išgyvenę gedulo laikotarpį ir pasijutę emociškai tvirčiau, grįžta pas mus kaip savanoriai. Pavyzdžiui, ateina ir sako, kad turi vairuotojo pažymėjimą ir truputį laiko – gali ką nors kur nors nuvežti, atvežti, kaip nors kitaip padėti. Džiugu, kad ryšys su pacientų artimaisiais nenutrūksta ir žmonės nori grįžti, toliau pasilikti hospiso šeimoje, nešti gerumą, padėti žmonėms.

Kaip kito jūsų pačios požiūris į mirtį, koks tapo mirties suvokimas pradėjus čia dirbti, kai mirtis taip arti, kai su ja susiduriama beveik kiekvieną dieną?

Visada sakau, kad hospisas yra gyvenimas su visomis jo spalvomis: tai ir džiaugsmas, kai švenčiame gimtadienius, kitas šventes, pildome svajones ir norus, bet kartu tai ir akimirkos, kai tenka su kažkuo atsisveikinti. Ateidama čia dirbti suvokiau faktą, kad sutiksiu daug žmonių, kurių dienos hospise bus paskutinioji žemiškojo gyvenimo kelionė ir būtent čia jie iškeliaus į amžinybę, susitiks su Kūrėju. Dirbdama čia bėgant metams vis labiau vertinau laiką, kurį dar turime, pradedi suvokti, kad reikia dėkoti Dievui už laiką, kurį turi. Susipažinimas su pacientais, jų liga taip pat moko pastebėti ir įvertinti mažus dalykus, kurie mums atrodo savaime suprantami – kad galime patys pavalgyti, paimti šaukštą į ranką. Nesusimąstome, kad gali būti kitaip. Hospisas – gyvenimo mokykla, verčianti susimąstyti apie laiko sąnaudas, ar prasmingai leidi savo laiką. Hospisas moko būti čia ir dabar. Kai esi prie paciento, negali galvoti, ką veiksi rytoj, po penkių ar dešimties metų – būni čia ir dabar, atiduodi save visu šimtu procentų.

Požiūris į mirtį irgi keitėsi. Visi suprantame, kad tikresnio dalyko už tai, kad kažkada turėsime palikti šią žemę, gyvenime nėra. Atėjęs į šią žemę kažkada turėsi ją ir palikti, tačiau svarbiausia, ką mes nuveikėme, kiek meilės, gailestingumo parodėme kitiems. Hospise turime ir kapelionus, rūpinamės pacientų dvasiniais poreikiais – ir katalikų, ir stačiatikių, yra buvę ir kitų tikėjimų žmonių. Stengiamės, kad prieš iškeliaudami pacientai susitaikytų su Dievu, priimtų sakramentus, galbūt ko nors atsiprašytų, susitaikytų ar kam nors atleistų. Manau, mirties faktą, iškeliavimo momentą yra lengviau priimti, kai esi tikintis žmogus, nes tada tikrai supranti, kad mirtimi niekas nesibaigia, gyvenimas tik pasikeičia. Išsiskyrimas su artimaisiais yra laikinas, žinome, kad vis tiek kažkada susitiksime. 

Hospise gailestingumas reiškiasi konkrečiais darbais. Kad parodytum meilę ligoniui, nepakanka šaltai atlikti slaugos ar medicinines procedūras, tikriausiai pacientas trokšta ir pokalbio, ir nuraminimo, ir šypsenos. Kokie tie pagrindiniai ne fiziniai, bet dvasiniai ir emociniai poreikiai?

Taip, pacientui iš tiesų neužtenka vien medicininių ir slaugos procedūrų – personalas tai puikiai žino. Pacientui reikia ir širdies, meilės, empatijos. Poreikiai būna labai įvairūs – kartais pacientas pageidauja pokalbio, kartais tiesiog paprasto buvimo kartu tyloje, palaikymo už rankos. Net jeigu pacientas dėl ligos ne visai sąmoningas, jis vis tiek jaučia, kad nėra vienas, jaučiasi saugiai, kai žino, kad šalia yra kitas žmogus. Kiekvienam žmogui reikia ryšio ir bendravimo, kito žmogaus šalia. Šis darbas yra ne vien paprastas darbas, tai labiau tarnystė, gailestingumas, pasilenkimas prie sergančiojo.

Yra išskirtos penkios susitaikymo su liga stadijos. Reikia atpažinti, kurioje iš tų stadijų yra žmogus. Galbūt jis dar išgyvena vidinį maištą, nėra susitaikęs su esama situacija. Reikia mokėti įsiklausyti į paciento poreikius, norus. Viena iš hospiso taisyklių yra pagarba paciento laisvei. Jeigu pacientas ko nors nenori, nieko nedarome per jėgą, gerbiame jo apsisprendimą. Mūsų užduotis, kad per pokalbius, buvimą šalia, pajuokavimą, kavos drauge išgėrimą, žinių pasižiūrėjimą pacientas prieitų susitaikymo fazę, priimtų situaciją, kokia ji yra, ir stengtųsi kiekvieną dieną nugyventi maksimaliai, kad kasdienybė būtų ori, su daugiau džiaugsmo.

Kokių ypatingų hospiso pacientų istorijų teko patirti arba išgirsti, kurios jus asmeniškai labai palietė, per kurias ypatingai reiškėsi gailestingumas?

Tokių istorijų yra labai daug, kiekvienas pacientas yra atskira istorija. Vienas iš įsiminusių pavyzdžių buvo vidinio žmogaus noro gyventi ir kovoti dėl kiekvienos dienos istorija, kai pamatai, kad dėl žmogaus stiprybės, profesionalios specialistų pagalbos ir atjautos galima pasiekti labai daug. Turėjome pacientę, kuri atvažiavo pas mus dėl onkologinės ligos, viena jos kūno pusė buvo suparalyžiuota, ji pati negalėjo nei pasiversti lovoje, nei pati valgyti ar nusiprausti. Šiai pacientei buvo taikoma kineziterapija ir visas kitas kompleksinis gydymas. Moteris savo darbe buvo užėmusi aukštas pareigas, visada būdavo pasitempusi, mėgdavo puoštis. Na o mūsų užduotis yra stengtis išpildyti paciento troškimus ir norus, kiek leidžia mūsų jėgos. Ši pacientė išreiškė norą, kad jai būtų atliktas manikiūras ir pedikiūras, tad pasikvietėme meistrę. Procedūros metu įvyko netikėtas dalykas – sujudėjo paralyžiuotos kojos pirštai. Pacientė nuo tos dienos pradėjo po truputį atgauti fizines jėgas, iš naujo mokėsi vaikščioti, galėjo pati judėti. Po kelių mėnesių kompleksinės pagalbos hospise ji tapo savarankiška ir galėjo grįžti į namus. Po kurio laiko liga vis dėlto atsinaujino, pacientei teko pas mus sugrįžti ir likti čia iki pabaigos, kol ji iškeliavo pas Viešpatį. Tačiau nuo pirmojo patekimo pas mus pacientė dar pusantrų metų nugyveno savarankišką kokybišką gyvenimą.

Turime gražią istoriją, kaip hospiso pacientės liga suartino du jos sūnus, kurie buvo vienas nuo kito atitolę, jų ryšys buvo nutrūkęs. Pagalba ir priežiūra, kurios reikėjo mamai, juos vėl suvedė, prie sergančios mamos lovos įvyko jų susitaikymas. Atėjus mamos gimtadieniui sūnūs taip pat surengė didelę gimtadienio šventę, į hospiso svečių salę sukvietė visus artimiausius gimines ir draugus, kad pradžiugintų mamą ir atšvęstų.

Atsimenu ir dar vieną pacientę, kurios istorija glaudžiai susijusi su gailestingumu. Beveik visose mūsų palatose yra Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Pas mus atvykusi nauja pacientė dalinosi, kad ant sienos pamačiusi Gailestingojo Jėzaus paveikslą mintyse tarė: esu tikinti, suprantu, kad nežinau, kaip klostysis mano ligos eiga, kiek laiko man liko, tačiau, Jėzau, jeigu nori mane pasiimti, esu pasiruošusi susitikimui su Tavimi, o jeigu Tavo valia, kad likčiau čia, žemėje, vadinasi, mano misija dar nesibaigė. Per šią trumpą maldą ji sąmoningai ir atvira širdimi visą savo ligos kelią pavedė Viešpačiui, Jo gailestingumui. Po kelių mėnesių intensyvios priežiūros pacientė tapo stipresnė, galėjo pati judėti. Ji išreiškė norą apsilankyti Aušros Vartuose ir ten nueiti ji norėjo pati, savo kojomis. Lydima mūsų darbuotojų ji nuėjo pas Gailestingumo Motiną į Aušros Vartus ir padėkojo už sugrąžintas jėgas, sveikatą. Moteris vis dalindavosi, kad Dievui iš tiesų pavedė savo gyvenimą ir yra visiškai pasiruošusi priimti tai, kas jos laukia. Ši istorija moko mus, kaip svarbu į Dievo rankas atiduoti tai, kas sunku, tai mus išlaisvina.