Kaip pristatyti kokio nors rašytojo ar, dar daugiau, rašančio kunigo, vyskupo gyvenimą? Gyvenimą, kurio gylį bei plotį vargiai riboja laiko ar erdvės ribos. Tiksliausiai, matyt, tokį žmogų apibūdintum tiesiog sakydamas: „šventas“. Bet juk imdamasi pristatyti pal. arkivyskupą Jurgį Matulaitį MIC, nė nesitikiu sutalpinti, žodžiais aprėpti viso jo gyvenimo. Kita prieštara, lydinti vos pradėjus rašyti, – nenoriu vien tik tiksliai ir plačiai nupasakoti jo gyvenimo vingius, svarbiausius puoselėto dvasingumo aspektus. Nors tai, iš tiesų, būtų tikrai daug, verta ir laiko, ir pastangų, ir, tikiu, sudomintų skaitytojus. Bet biografiniai faktai lengvai pasiekiami rūpimą pavardę įvedus į paieškos laukelį internete. Paprasta, atrodo, ir susipažinti su to meto istoriniu kontekstu, tam tikru viešumoje aktyviai veikusiojo dvasininko paveikslu…
Norėčiau tikėti, kad be žinių, to nenumaldomo informacijos troškimo, kurį neišvengiamai lydi dar didesnės pastangos sužinoti, žmogų pažįstame gyvendami su juo. Toks pasiūlymas – ne pažinties aktyviai domintis ir gilinantis priešybė. Laikyčiau jį tiesiog viltingu žingsniu į laisvę, nežinomybę, į neplanuotą, niekaip nerežisuotą susitikimą. Kai pati pažintis praturtina pirmiausia dėl netikėtumo: „O, štai ir susitikome!“ Mąstant apie save ir pal. Jurgį, atrodo, kad taip pat netikėtai susitikome ir mes. Ir vis susitinkame: skaitant „Užrašus“, laiškus, biografines knygas apie jį ar ką nors kita, tiesiog kasdienybėje. Džiugu kasmet sausio ar liepos mėnesiais lankytis Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. O ypač – Grigališkojo choralo savaitės Marijampolėje metu kasdien melstis prie 1934 m. iš Kauno arkikatedros bazilikos perkeltų palaimintojo relikvijų. Šiemet liepos 28–rugpjūčio 4 d. vykstančios Savaitės šūkis „O Crux, ave!“ stulbinančiai matulaitiškas.
Keli biografijos štrichai
Jurgis Matulaitis (Matulevičius) gimė 1871 m. balandžio 13 d. Lūginės (Orinų) kaime. Anksti liko našlaitis. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, bet dėl kaulų tuberkuliozės mokslus nutraukė. Mokydamasis privačiai, juos tęsė Kelcuose, vėliau Kelcų, Varšuvos kunigų seminarijose, Sankt Peterburgo imperatoriškojoje Romos katalikų dvasinėje akademijoje. 1898 m. lapkričio 20 d. įšventintas kunigu. Po metų Matulaitis pradėjo studijas Fribūro universitete, kuriame, apgynęs disertaciją, 1902 m. įgijo teologijos daktaro laipsnį. Dėstė jau minėtoje Kelcų kunigų seminarijoje, po kiek laiko persikėlė gyventi į Varšuvą. 1907–1911 m. Sankt Peterburgo dvasinėje akademijoje dėstė sociologiją, buvo paskirtas akademijos vicerektoriumi. Pasiryžo slapta atnaujinti Marijonus (Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregaciją). 1909 m., įgaliotas tuometinio Marijonų generolo kun. Vincento Senkaus bei rekomenduotas vysk. Kazimiero Rūškio (Ruškevičiaus), vyko į Romą. Vildamasis susitikti Marijampolėje, 1909 m. rugpjūčio 12-osios laiške iš Varšuvos Matulaitis kun. Pranciškui Būčiui rašė:
Brolau! nesigailėk laiko ir rašyk ko dažniausia, nes laukiu Tavo laiškų; savo valia ir nuomone nenoriu taip svarbių dalykų atlikti. –
Aš ir taip kaip įmanydamas gal per drąsiai variau dalykus Ryme; pasitikėdamas, kad // Senk. ir Tu ant visko sutiksita; – vien atsižiūrėjau į Dievo garbę ir Bažnyčios naudą, žinoma, sulig mano menko ir silpno supratimo. –
Kaip aš norėčiau dabar su Tavim ir ku[n]. Senk. pasikalbėti! – bet reikia pakęsti! –
Tų pačių metų rugpjūčio 29 d. Varšuvoje vysk. K. Rūškys Matulaitį priėmė į Marijonų vienuoliją. Atnaujintos Marijonų vienuolijos įstatus 1910 m. lapkričio 28 d. patvirtino Šv. Tėvas Pijus X. 1911 m., po kun. V. Senkaus mirties, Matulaitis tapo carinės valdžios persekiojamos vienuolijos atnaujintoju bei generolu. Tais pačiais metais iš Sankt Peterburgo į Fribūrą perkėlė Marijonų noviciatą (naujokyną), kuriam vadovavo 1911–1914 m. 1911–1912 m. lotynų kalba trečiuoju asmeniu rašė Marijonų naujokyno „Diarium“. Iš šio dienoraščio ir sužinome apie pirmųjų Marijonų gyvenimą, aktualius kongregacijos organizavimo klausimus (noviciato steigimas, dienotvarkė, dvasinės rekolekcijos ir kt.). 1913 m. jis kartu su kun. Feliksu Kudirka bei kun. Julijonu Kazaku nuvyko į Ameriką. Čikagos arkivyskupui leidus, įsteigė ten Marijonų namus.
1914–1918 m. Matulaitis gyveno Varšuvoje, užsiėmė socialine veikla, įkūrė vienuolyną Bielianuose. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, atkūrė vienuolyno namus Marijampolėje ir ten iš Fribūro perkėlė noviciatą. Norėjo atsidėti vienuolijos veiklai, tačiau buvo paskirtas Vilniaus vyskupu (1918–1925). Įsteigė ir parengė įstatus dviem moterų vienuolijoms: Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų kongregacijai (1918) ir Jėzaus Eucharistijoje Tarnaičių seserų kongregacijai (1924), gelbėjo sielovadoje. 1923 m. Matulaitis buvo perrinktas Marijonų vienuolijos generolu. 1926 m. dalyvavo Eucharistiniame kongrese JAV, aplankė išeivių lietuvių parapijas. Nuo 1925 iki 1927 m. Matulaitis – arkivyskupas ir apaštalinis vizitatorius Lietuvoje. Parengė Lietuvos Bažnytinės provincijos Lietuvos ir apaštalų Sosto konkordato projektus. Mirė 1927 sausio 27 d. Kaune. 1987 m. popiežius Jonas Paulius II Matulaitį paskelbė palaimintuoju. Toks į įvykių chronologiją bei geografiją sutelktas pasakojimas labiau paviršinis, tačiau padeda suvokti Matulaičio gyvenimo savitumą: katalikiški idealai, neišvengiama konspiracija, diplomatiška laikysena.
Tapti visiems viskuo – net ir Vilniaus vyskupu
Vyskupavimo Vilniuje laikotarpiu Matulaičio tarno-lyderio, diplomato savybės tapo itin reikšmingos. Nors žinios apie galimą paskyrimą Vilniaus vyskupu sklandė jau seniau, jis vylėsi, jog to pavyks išvengti ir jis galėsiąs atsidėti vienuolijai. „Tą naktį negalėjau miegoti: pajutau visą naštą, kuri [ant] manęs sugriuvo. Sunku man buvo, bet reikėjo su Dievo valia susitaikyti“, – taip gavus žinią savo reakciją dienoraštyje aprašo būsimasis vyskupas. 1918 m. gruodžio 8-ąją, ingreso dieną, Vilniaus Katedroje nuskambėjo žodžiai:
Didžios manęs laukia priedermės. Įdėsiu į jas visą savo darbą, visą sveikatą, kad tik jos būtų atliktos. Rūpinsiuos, kaip Kristus, apglobti visus; būti visiems visu kuo. Dėl tiesos esu pasiryžęs guldyti galvą. Noriu jums būti ne kuo kitu, kaip tik tėvu ir ganytoju, Kristaus sekėju. Mano darbo dirva – Kristaus karalija (Kovojanti Bažnyčia). Mano partija – Kristus. Tikiuosi, kad Dievo malonė bus su manim ir tinkamais kreips visus mano žingsnius.
Ko iš jūsų laukti ir reikalauti? Jei nuo šiol mes būsime tik viena didelė šeima, tai išvien turime dirbti.
Situacija Vilniuje dėl besikeičiančios valdžios ir karo stovio buvo komplikuota – lietuvių valdžią keitė bolševikai, lenkai. Reikėjo gesinti politinę, tautinę nesantaiką: „pasižadėjau jokios tautos, jokio žmogaus neapykantos neįsileisti į širdį, pasižadėjau visiems lygiai tarnauti, kad ir kažin kiek nemalonumų patirčiau. Duok, Dieve, kad ištesėčiau savo pasiketinimuose“. Matulaitis savo veikimą grindė evangeliniu imperatyvu, vylėsi Dievo malone. Net kai grėsė pavojus gyvybei, nei išvyko iš Vilniaus, nei į kitą namą išsikraustė, o „Užrašuose“ nuogąstavo, jog „mirtis visur gali užklupti, o į dangų iš visur tas pats kelias“. Jis buvo pirmas Vilniaus vyskupas lietuvis, per jo ingresą Vilniaus Katedroje Šv. Tėvo bulė buvo skaitoma lietuvių kalba. Jis tapo ir pirmuoju lietuviu, savo ingreso kalbą sakiusiu lietuviškai, bei pirmuoju arkivyskupu lietuviu.
Tobulumas kasdienybėje – J. Matulaičio gyvenimo šūkiai
Sunku keliais žodžiais ar sakiniais apibūdinti pal. Jurgio dvasingumą. Vyskupystės metai dėl kilusių iššūkių atrodo esminiai: būtent čia, rodos, išsiskleidžia jo uolumas, pasitikėjimas Dievo valia bei atsidėjimas tarnystei. Pal. Jurgio kanoniniame paveiksle vaizduojami šie jo dvasingumo dėmenys: pats vyskupas, Marijonų vienuolijos šūkis „Kristui ir Bažnyčiai“ lotynų kalba, lietuviška kaimo sodyba ir kryžius, Vilniaus Katedra, atversta knyga su žodžiu „Constitutiones“, Aušros Vartų Dievo Motina. Matulaitis stovi nutviekstas Kristaus kryžiaus šviesos, jame atpažinęs savąjį gyvenimo kelią. Kelią, kurio kryptis įvardijama jau pirmojoje „Užrašų“ pastraipoje:
Mano obalsis tebūna: Visame kame Dievo ieškoti, visą ką dėl didesnės Dievo garbės daryti, į viską Dievo dvasią įnešti ir viską ja perimti.
Dievas ir Jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo, ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai.
1910 m. spalio 14 dienos įrašas rodo, jog tuomet dar tik kunigo dėmesio centre – mintis, jausmus, norus ir darbus persmelkiantis Dievas ir Jo garbė. Tai – visa keičiančio tobulumo matmens kasdienybėje ieškanti ir jį užčiuopianti perspektyva. Panašus raginimas formuluojamas ir Instrukcijose, ir Nurodymuose Marijonų vienuolijai: „1. Vienuolijos obalsis – visame ieškoti Dievo, visa kuo Dievui patikti, visa daryti didesnei Dievo garbei, į visa įnešti Dievą, kad Dievas tikrai būtų visos Vienuolijos ir atskirų jos narių gyvenmo centras“. Prisiminkime dar ir Matulaičio vyskupiškąjį šūkį „Blogį nugalėti gerumu“. Žinoma, pastarasis, kaip ir ingreso kalboje nuskambėję „visiems būti visu kuo“, vien jais besižavint, gali paskęsti absraktybės ar diplomatiškų teiginių jūroje. Tačiau dėl pal. Jurgio tikėjimo pavyzdžio jie įgyja konkretumo, net natūralumo – o kaip kitaip atpažinti šventumą? Ieškoti Dievo, drąsiai ir su pasitikėjimu visur ir visiems jį nešti – tai ir yra gyvenimas, nepavaldus mirčiai. Norėtųsi išskirti ir dar du pal. Jurgio dvasinio gyvenimo dėmenis – Dievo sūnų laisvę, renkantis apsimarinimus, didelį darbštumą, leidusį kitiems jį vadinti „darbštumo milžinu“.
Vietoje pabaigos
Kryptingo, kantraus veržimosi Dievop kupiną Matulaičio gyvenimo kelionę savitai pildo ir liudijimai apie jo laidotuves. Ypač liudijimai apie ant savo pečių eisenos pradžoje didelį ąžuolinį karstą su Matulaičio palaikais į Kauno arkikatedrą baziliką nešusius studentus ateitininkus. „Su kuo susitikdavo, tą sužavėdavo. Sužavėjo Jis ir ateitininkų jaunimą“ – taip ateitininkų ir pal. Jurgio ryšį įvardijo prof. Pranas Dovydaitis. Į Matulaičio gyvenimą, nors ir prabėgomis, norisi ir pavyksta žvelgti turint asmeninį interesą susitikti, susižavėti. Tik jo, kito, žodžius, pavyzdį priimant nelyg klausimus ir paraginimus pačiai, tiesiai iš palaimintojo lūpų. Žinoma, toks pasakojimas apie arkivyskupo gyvenimą visada liks subjektyvus, dalinis, visad kitoks ir todėl netikėtas, vis naujas.
Nuotraukos
