Pagalba priklausomam: gailestingumas ar savidestrukcija?

Vilniuje vykęs Apaštališkasis Gailestingumo kongresas kviečia tikinčiuosius ne tik giliau apmąstyti Dievo gailestingumo slėpinį, bet ir patiems tapti jo liudytojais. Šis kvietimas skatina atpažinti šiandienos visuomenės žaizdas ir pastebėti kiekvieną žmogų kaip savo artimą, atveriant širdį jo skausmui ir išgyvenimams. Tai leidžia mums pastebėti, kur šiandien labiausiai trūksta gailestingumo, o tikėjimą daro gyvu ir visa atnaujinančiu.

Dievo gailestingumas pasiekia žmogų ne tik jo džiaugsme ar stiprybėje, bet ir tada, kai jis jaučiasi palūžęs, įkalintas skausmo, kaltės, gėdos ar priklausomybės. Būtent tokiose situacijose ypač išryškėja bendruomenės svarba. Žmogui reikia ne tik žodžių apie viltį, bet žmogiško artumo, priėmimo, kantraus lydėjimo bei erdvės, kurioje jis nebūtų tapatinamas vien su savo silpnumu. Todėl priklausomybių tema tampa svarbiu visuomenės gailestingumo išbandymu: ar gebame matyti ne tik problemą, bet ir žmogų, kuris ilgisi laisvės, orumo ir naujos pradžios.

Kas slypi už priklausomybės?

Nors priklausomybių tema Lietuvoje yra labai opi ir vien Respublikinis priklausomybės ligų centras kasmet suteikia pagalbą daugiau nei 13 tūkst. asmenų, ši tema vis dar neretai lieka paraštėse, tarsi per skaudi, per sudėtinga ar per daug nepatogi, jog apie ją būtų viešai kalbama. Tačiau už priklausomybės dažnai slypi ne vien silpnumas ar blogi pasirinkimai, bet ir skausmas, vienatvė, traumos, nesaugumas, prarastas ryšys su savimi, kitu žmogumi ir Dievu. Apie tai viename iš Apaštališkojo Gailestingumo kongreso susitikimų kalbėjo prof. dr. Laima Bulotaitė ir dr. Justina Kymantienė.

Ne vienerius metus su žmonėmis, kenčiančiais nuo priklausomybių dirbanti profesorė, psichologė Laima Bulotaitė pirmiausia atkreipė dėmesį į vis dar dažnai nusistovėjusį požiūrį, jog žmogus pats pasirenka tapti priklausomu. Tačiau profesorė atkreipia dėmesį, jog laimingi žmonės priklausomais netampa, o už priklausomybės dažniausiai slypi ankstyvosios trauminės patirtys, nestabili ar nesaugi šeimos aplinka, smurtas, nepriežiūra, netektys, ilgalaikis emocinis skausmas ir neviltis. Todėl priklausomybė neturėtų būti suprantama vien kaip asmens silpnumas. Dažnai ji tampa būdu išgyventi vidinę įtampą, nuslopinti skausmą ar bent trumpam pabėgti nuo patirties, su kuria žmogus nebepajėgia susidoroti vien savo jėgomis.

Ši perspektyva leidžia priklausomybių problemą nagrinėti kaip nuo visuomenės neatsiejamą problemą. Žmogaus sunkumai dažnai būna pastebimi dar gerokai anksčiau, nei jie virsta priklausomybe. Vaiko nesaugumą, smurtą ar nepriežiūrą gali matyti mokytojai, kaimynai, gydytojai, giminaičiai ar kiti šalia esantys žmonės. Suaugusio žmogaus atveju panašiai svarbi tampa darbo aplinka, draugų ratas, artimieji ir bendruomenė. Tačiau, kai skausmo ženklai lieka nepastebėti arba sąmoningai ignoruojami, žmogus gali būti paliekamas vienas su patirtimis, kurios ilgainiui pastumi priklausomybės link.

Ką gali padaryti artimiausia aplinka?

Svarbu pripažinti ir tai, kad priklausomybės formuojasi ne atskirai nuo žmogų supančios aplinkos, bet konkrečiame kultūriniame ir socialiniame kontekste. Alkoholio vartojimo normalizavimas, spaudimas pritapti, rūkymo ar kitų žalingų įpročių pateisinimas, taip pat skaitmeninės pramogos, kuriamos taip, kad kuo ilgiau išlaikytų žmogaus dėmesį, parodo, jog visuomenė ne visada pakankamai atsakingai vertina savo pačios kuriamas rizikas. Kartais žmogus pirmiausia yra paskatinamas įsitraukti į tam tikrą elgesį, tačiau vėliau, kai šis elgesys tampa problema, jis paliekamas vienas tvarkytis su tokio elgesio sukeltomis pasekmėmis. Tad priklausomybių statistika yra ir tam tikras visuomenės veidrodis, parodantis mūsų jautrumo ir dėmesingumo artimui lygį. Tačiau, asmenys su priklausomybėmis vis dar susiduria su daugybe stigmų, kurios dažnai apsunkina žmogaus gijimo procesą, atgrasindamos jį nuo pagalbos prašymo. Nors priklausomybė yra klasifikuojama ir pripažįstama kaip liga, apie trečdalis Lietuvos visuomenės vis dar mano, jog žmonės su priklausomybėmis yra patys kalti dėl situacijos, į kurią yra patekę. Tarptautiniai tyrimai rodo, jog priklausomybę turintys žmonės gali susidurti su socialiniu atstūmimu, mažesniu pasitikėjimu jų gebėjimais ir net ribotu pagalbos prieinamumu. Ypač svarbu tai, kad stigmatizuojančios nuostatos gali būti būdingos ne tik plačiajai visuomenei, bet ir sveikatos priežiūros specialistams, kurie turėtų tokiems asmenims suteikti pagalbą.

Todėl kalbant apie priklausomybes svarbu pabrėžti, kad stigma nėra tik netinkamas požiūris, bet ji dažnai tampa realia kliūtimi žmogaus sveikimui. Kai žmogus bijo būti pasmerktas, prarasti darbą, būti laikomas nepatikimu ar sulaukti šalto požiūrio sveikatos priežiūros įstaigoje, jis gali delsti kreiptis pagalbos arba slėpti savo problemą. Taip žmogus patenka į amžiną ratą „geriu, nes man gėda, gėda, nes geriu“.

Dažnai priklausomybę turintys žmonės vertinami per kaltės prizmę: sakoma, kad priklausomybė išsivystė dėl netinkamo elgesio, kad niekas žmogaus nevertė pradėti vartoti alkoholio, narkotikų, lošti ar įsitraukti į kitą rizikingą veiklą. Tačiau toks požiūris yra labai supaprastintas. Daugelio ligų atsiradimui ar eigai įtakos gali turėti žmogaus elgesys, gyvenimo būdas, aplinka ar ankstesni pasirinkimai. Pavyzdžiui, II tipo diabeto, širdies ir kraujagyslių ligų ar kai kurių kitų lėtinių susirgimų rizika taip pat gali būti susijusi su gyvenimo būdo veiksniais, tačiau dėl to sergantis žmogus nepraranda teisės į gydymą, pagarbą ar socialinį palaikymą.

Todėl ir priklausomybės atveju neturėtume ligos aiškinti vien kaltės ar moralinio silpnumo kategorijomis. Net jei tam tikri žmogaus pasirinkimai prisidėjo prie problemos atsiradimo, tai nereiškia, kad jis turi būti paliktas be pagalbos, stigmatizuojamas ar laikomas mažiau vertu pasitikėjimo. Liga išlieka liga, o žmogaus orumas neturėtų priklausyti nuo to, ar visuomenė jo kančią laiko „pakankamai pateisinama“.

Poveikis artimiesiems

Psichologė dr. Justina Kymantienė atkreipė dėmesį, kad nuo priklausomybės kenčia ne tik pats priklausomas žmogus, bet ji paliečia ir visą jo šeimą. Kenčiančius artimuosius psichologė palygino su Hanso Christiano Anderseno personažu Undinėle, kuri taip pamilsta princą, kad dėl jo atsisako visko, kas jai brangiausia: savo namų, ryšio su seserimis, savo pasaulio ir net balso. Visa jos viltis, meilė ir gyvenimo prasmė tarsi sutelkiama į vieną žmogų. Tačiau, kai ši meilė nesulaukia atsako, Undinėlė lieka tarsi tarp dviejų pasaulių, nebegalėdama grįžti į ankstesnį gyvenimą ir negalėdama pilnai įsitvirtinti naujame.

Ši metafora jautriai atskleidžia priklausomybę turinčių žmonių artimųjų patirtį. Mylėdami savo šeimos narį, jie dažnai bando jį gelbėti visomis išgalėmis: dengia jo klaidas, sprendžia jo problemas, stengiasi išsaugoti jo darbą, studijas, santykius ar reputaciją. Ilgainiui visas jų gyvenimas ima suktis apie priklausomą žmogų. Jie atsisako savo poreikių, poilsio, santykių, vidinės ramybės ir ateities, nes nuolat gyvena laukimu, baime ir bandymu kontroliuoti tai, ko iš tiesų kontroliuoti negali.

Bendravimas su priklausomybę turinčiu žmogumi šeimai dažnai primena bendravimą su žmogumi iš kito pasaulio. Kaip ir Undinėlė siekdama princo turėjo persikelti į jo žmogiškąjį pasaulį, bet nebegalėjo su juo susikalbėti, taip ir artimieji dažnai nebegali susikalbėti su priklausomu asmeniu. Jam apsvaigus, rišlus pokalbis tampa tiesiog neįmanomas, o prablaivėjus žmogų dažnai apima pyktis, gėda ir jis tampa ypač jautriu tam tikrom temom. Šeimoje atsiranda temos, kurių nebegalima liesti, klausimai, kurių bijoma paklausti. Jos nutylimos bandant išvengti konfliktų ar išlaikyti bent kažkokį santykį, bet jis tampa nebenuoširdžiu, o artimieji yra paliekami vieni dorotis su nuolatine įtampa, kaltės jausmu ir viltimi, kad galbūt dar vienas jų bandymas išgelbėti žmogų pagaliau viską pakeis.

Vis dėlto toks gelbėjimas, nors ir kylantis iš meilės, ne visada tampa tikra pagalba. Krikščionybėje meilė ir gailestingumas kyla ne iš noro kontroliuoti ar bandymo išgelbėti kitą prieš jo paties valią. Dievas žmogui dovanoja laisvą valią: Jis kviečia ieškoti atsakymo, atleidžia, kai žmogus suklumpa, tačiau neverčia žmogaus mylėti, tikėti ar grįžti pas Jį per prievartą. Dievo gailestingumas žmogų ne pavergia, bet įgalina ir kviečia rinktis tiesą, meilę ir gyvenimą. Todėl ir artimųjų gailestingumas turėtų ne perimti priklausomo žmogaus gyvenimą į savo rankas, bet padėti jam pamažu atgauti sužeistą laisvę.

Nuolat traukdami priklausomą žmogų iš jo paties veiksmų pasekmių, artimieji gali netyčia padėti jam toliau neigti problemą. Jei kas nors visada užglaisto jo klaidas, išsprendžia finansinius sunkumus, pateisina neatvykimą į darbą ar apsaugo nuo nemalonių pasekmių, žmogus gali ir toliau manyti, kad jo priklausomybės pasaulis dar kažkaip veikia. Tokiu būdu meilė, pati to nenorėdama, gali tapti priklausomybę palaikančiu mechanizmu.

Kartu toks nuolatinis gelbėjimas gali priversti kitą žmogų jaustis bejėgiu, netinkamu ir per silpnu atsitiesti, atimdamas iš jo viltį. Kai artimieji viską padaro už jį, žmogus pamažu gali imti tikėti, kad pats nebėra pajėgus nieko pakeisti. Net ir blaivėjimo kelyje jam gali atrodyti, kad jis nebesugeba savarankiškai gyventi, priimti sprendimų ar prisiimti atsakomybės. Tuomet silpnėja ne tik jo pasitikėjimas savimi, bet ir motyvacija sveikti.

Todėl svarbu atskirti gailestingumą nuo savęs naikinimo. Gailestingumas nereiškia, kad artimasis turi paaukoti visą savo gyvenimą, prisiimti kito žmogaus atsakomybę ar nuolat dengti priklausomybės pasekmes. Tikras gailestingumas reiškia toliau mylėti žmogų, bet neperimti jo gyvenimo; palaikyti, bet neapsaugoti nuo kiekvienos pasekmės; išlikti šalia, bet neprarasti savęs. Artimieji gali padrąsinti, lydėti, brėžti ribas ir padėti ieškoti pagalbos, tačiau jie negali pasirinkti sveikimo už kitą žmogų.

Tai atsispindi ir undinėlės istorijoje. Ji negalėjo priversti princo jos pamilti, kaip ir priklausomybę turinčio žmogaus artimieji negali priversti jo pasveikti. Tačiau jos gailestingumas pasirodo ne tada, kai ji viską paaukoja tam, jog galėtų būti su princu, bet kai ji atsisako jį nužudyti tam, jog pati galėtų būti išgelbėta. Panašiai ir šeimos narių gailestingumas gali reikštis ne aklu gelbėjimu, bet ištverminga meile, kuri nepraranda vilties dėl priklausomo žmogaus, tačiau kartu neleidžia priklausomybei sunaikinti visos šeimos gyvenimo.

Apaštališkasis Gailestingumo kongresas kviečia iš naujo klausti, kaip Dievo gailestingumas gali tapti konkrečiu atsaku į šiandienos visuomenės žaizdas. Priklausomybės parodo, kaip lengvai žmogaus laisvė gali būti sužeista, bet kartu primena, kad jokia nelaisvė nėra stipresnė už Dievo kvietimą į gyvenimą. Todėl Bažnyčios kaip gailestingos bendruomenės vaidmuo čia tampa ypač svarbiu, suteikiančiu atramą ne tik nuo priklausomybių kenčiantiems asmenimis, bet ir jų šeimoms, nuolat atnaujinant žmogaus viltį ir stiprinant žmogaus sielą bei taip leidžiant jam išsilaisvinti iš kūną apėmusių negandų.