Oro pavojus? Nėra elektros?? Ruoškimės.

Nors dronų skrydžiai ir stiprios audros kartojasi ne pirmą kartą, kyla įspūdis, kad niekaip nepasimokome ir vis liekame nukentėję. Po rugpjūčio audros kai kurie gyventojai elektros neturėjo kelias savaites, o suskambus oro pavojaus pranešimui nerimas ir baimė užkerta kelią elgtis racionaliai. Žinojimas saugo. O kad žinotume, pakalbinome išgyvenimo akademijos KlimEndka bendraįkūrėją ir instruktorių Gabrielių E. Klimenką.

Straipsnis trumpai

Pasirengimas oro pavojui: apie pavojų galvokite iš anksto — žinokite artimiausią priedangą, įsijunkite perspėjimo pranešimus telefone ir turėkite paruoštą išvykimo krepšį.

Perspėjimo signalai ir veiksmai:

• • Geltonas: išlikite ramūs, sekite informaciją.
  • Raudonas: nedelsiant judėkite į priedangą arba slėpkitės patalpoje be langų, taikydami 2 sienų taisyklę.
  • Baltas: pavojus praėjo.

Atsargos namuose (72 val. taisyklė): atsakingos tarnybos pirmiausia padeda atsidūrusiems didžiausiame pavojuje, todėl kiekvienas namų ūkis turi gebėti bent 72 valandas gyventi savarankiškai (turėti vandens, maisto, vaistų, žibintuvėlį, išorinę bateriją ir grynųjų).

Sauga audros metu: neikite į lauką filmuoti ar tvarkyti turto. Daugiabučiuose nesinaudokite liftais, o automobiliu nevažiuokite per apsemtas vietas ar šalia medžių.

Svarbūs kontaktai: Apie dingusią elektrą ar nutrūkusius laidus praneškite ESO tel. 1852. Numeriu 112 skambinkite tikkilus tiesioginei grėsmei gyvybei ar sveikatai.

Vėl oro pavojaus pranešimai. Kaip pasiruošti galimam pavojui?

Savaime suprantama, kad oro pavojui reikia ruoštis ne tada, kai jau gauname perspėjimą, bet iš anksto. Pirmiausia kiekvienas turėtų žinoti, kur yra artimiausia priedanga ir kaip į ją patenkama, taip pat reikėtų numatyti, kokia saugiausia vieta galėtų būti namuose, darbe ar kitoje dažnai lankomoje vietoje, jei iki priedangos nėra galimybės nukakti. Taip pat svarbu telefone įjungti korinio transliavimo perspėjimus, aptarti šeimos veiksmų planą ir turėti paruoštą išvykimo krepšį.

Oro pavojų nusako trys perspėjimo lygiai. Geltonas kodas – tikėtinas oro pavojus; tai reiškia, kad reikia išlikti ramiems, sekti oficialią informaciją ir numatyti saugią vietą. Raudonas kodas – reiškia, kad reikia nedelsiant vykdyti gautus nurodymus ir judėti į artimiausią priedangą. Jeigu jos per kelias minutes pasiekti negalima, reikia slėptis rūsyje, cokoliniame aukšte arba patalpoje be langų, laikantis dviejų sienų taisyklės. Baltas kodas reiškia, kad pavojaus nebėra ir galima grįžti prie įprastinės veiklos. Dviejų sienų taisyklė reiškia, kad tarp žmogaus ir lauko turėtų būti bent dvi tvirtos sienos. Langai yra viena pavojingiausių vietų, nes smūgio metu jų duženos gali sužeisti.

Einant į priedangą verta pasiimti dokumentus, telefoną, išorinę bateriją, vandens, būtinųjų vaistų, žibintuvėlį, nedidelį kiekį negendančio maisto, radijo imtuvą bei šiltą pledą. Šie daiktai turi būti parengti iš anksto, t. y. raudonas kodas neturėtų reikšti, kad laikas ieškoti daiktų, bent jau geltonojo kodo fazėje. Jeigu perspėjimas užklupo lauke, reikėtų kuo greičiau ieškoti artimiausio tvirto pastato, rūsio, požeminės perėjos, tunelio ar bent daubos. Jei tokios vietos greta nėra, galima pasinaudoti reljefo pažemėjimu ar grioviu. Nereikėtų likti atviroje vietoje, stovėti prie stiklinių konstrukcijų, reklaminių stendų ar kitų galinčių griūti objektų.

Jeigu esate darbe, prekybos centre ar kitoje įstaigoje, reikėtų vykdyti atsakingų darbuotojų nurodymus. Negavus tokių nurodymų, reikėtų eiti į artimiausią priedangą, požeminę automobilių stovėjimo aikštelę, rūsį arba pasirinkti saugiausią pastato patalpą be langų. Pastebėjus skrendantį ar nukritusį įtartiną objektą, nereikia jo filmuoti, fotografuoti, liesti ar prie jo artintis. Reikia atsitraukti, perspėti aplinkinius ir apie objektą pranešti numeriu 112.

Praūžus rugpjūčio 22 d. audrai šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų neteko elektros, dalis ir vandens. Ką patartumėte norintiems tinkamai pasiruošti panašiems scenarijams ateityje?

Svarbiausias patarimas būtų ruoštis ne konkrečiai audrai ar kitam ekstremaliam įvykiui. Bendras pasirengimas 72 valandų laikotarpiui, kai gali neveikti elektra, vandentiekis, internetas, parduotuvės ar elektroninė bankininkystė, yra pasirengimo pagrindas, tačiau greta jo reikėtų būti pasirengus atsargas namuose bent dviem savaitėm. Namuose būtina turėti geriamojo vandens, negendančio ir lengvai paruošiamo maisto, vaistų, žibintuvėlių, išorinių baterijų, radijo imtuvą ir šiek tiek grynųjų pinigų. Taip pat reikia iš anksto žinoti, kurie namų įrenginiai priklauso nuo elektros, pvz., vandens siurblys, šildymas ar medicininė įranga, tad pravartu numatyti ir elektros generatorius. Tačiau vien atsargų gali nepakakti, nes reikia įvaldyti tam tikrus įgūdžius ir mokėti naudotis priemonėmis kurios padės daugiau mažiau komfortiškai sulaukti kol situacija normalizuosis, šiuo atveju kol bus atkurta elektra.

Kaip patartumėte elgtis panašios audros metu? Pvz., žmogui esančiam daugiabutyje, nuosavame name ir keliaujančiam.

Audros metu svarbiausias uždavinys ne apsaugoti turtą, bet save ir kitus žmones. Gavus oficialų perspėjimą, reikėtų nedelsiant nutraukti veiklą lauke, ieškoti saugios vietos ir vadovautis perspėjime pateiktais nurodymais. Saugiausia audrą pralaukti tvirtame pastate, atokiau nuo langų.

Daugiabutyje reikėtų sandariai uždaryti langus ir duris, iš balkono pašalinti arba gerai pritvirtinti vėjo pakeliamus daiktus. Audros metu nereikėtų eiti į balkoną stebėti stichijų šėlsmo ar filmuoti, taip pat nederėtų stovėti prie didelių langų. Jei dingsta elektra, saugiau naudoti žibintuvėlį, o ne atvirą liepsną. Taip pat nereikėtų naudotis liftu, nes nutrūkus elektros tiekimui jame galima įstrigti.

Nuosavame name principai panašūs, tačiau esama ir papildomų pavojų. Dar prieš audrą reikėtų uždaryti langus, duris ir stoglangius, pritvirtinti lauko baldus, batutus, grilius, įrankius bei kitus lengvus daiktus. Automobilį, jeigu dar saugu tai padaryti, verta pastatyti atokiau nuo medžių, elektros linijų ir nestabilių konstrukcijų. Jei ūkyje esama naminių gyvūnų, jie turėtų būti suvaryti į tvartus. Pačios audros metu nereikėtų eiti į lauką taisyti stogo, rinkti daiktų ar šalinti nulūžusių šakų, visi šie darbai atliekami pasibaigus audrai, pvz., jeigu namą užlieja arba kyla elektros gedimo pavojus, elektros tiekimą galima išjungti tik tada, kai tai padaryti saugu ir nereikia stovėti vandenyje ar saugotis vėjo skraidinamų daiktų.

Keliaujant automobiliu pirmiausia reikia sumažinti greitį, padidinti atstumą iki kitų transporto priemonių, tvirtai laikyti vairą ir vengti staigių manevrų. Jeigu matomumas tampa labai prastas, prasideda kruša arba stiprūs vėjo gūsiai trukdantys valdyti automobilį, reikėtų sustoti saugioje vietoje: kuo toliau nuo medžių, elektros linijų, reklaminių stendų ir vietų, kurias gali užlieti vanduo. Sustojus saugioje vietoje geriausia likti automobilyje ir palaukti, kol pavojingiausia audros dalis praeis. Taip pat svarbu nevažiuoti važiuoti per apsemtą kelio ruožą, ypač jeigu nėra aiškus vandens gylis ar kelio būklė. Vanduo gali slėpti nuplautą kelio dalį, duobę arba srovę, galinčią nunešti automobilį nuo kelio. Taip pat nereikėtų sustoti po viadukais ar tuneliuose, jeigu ten trukdytumėte eismui arba kiltų užtvindymo pavojus.

Jeigu audra užklupo keliaujant pėsčiomis, tuomet reikėtų kuo greičiau pasiekti tvirtą pastatą arba automobilį. Negalima slėptis po pavieniais medžiu, prie elektros linijų, metalinių bokštų, reklaminių stendų ar lengvų laikinų konstrukcijų, nes jie gali griūti ir sužaloti žmogų. Jei žaibuoja, tokie objektai gali tapti žaibo trenkimo vieta. Taip pat reikia pasitraukti nuo vandens telkinių, nesimaudyti, vengti atvirų laukų bei kitų aukštų objektų.

Daugiausiai nuostolių audra padarė miestelių ir kaimų gyventojams. Ar tai reiškia, kad miestiečiai saugūs ir jiems prevencija nereikalinga?

Tai, kad šį kartą daugiau nuostolių patyrė miestelių ir kaimų gyventojai, nereiškia, kad miestai yra apsaugoti nuo audrų. Skiriasi ne pats prevencijos poreikis, o rizikų pobūdis ir galimų padarinių mastas. Kaimo vietovėse elektros linijos dažnai driekiasi didesniais atstumais, šalia jų būna daugiau medžių, o pavienius gedimus pasiekti ir pašalinti gali užtrukti gerokai ilgiau. Be to, nuosavuose namuose nuo elektros neretai priklauso ne tik apšvietimas, bet ir vandens gręžinio siurblys, šildymo sistema, nuotekų įrenginiai, vartai ar kiti ūkio prietaisai. Todėl elektros sutrikimas vienoje vietoje, gali vienu metu paveikti keletą gyvybiškai svarbių funkcijų.

Tačiau ir miestuose rizikos niekur nedingsta. Stiprus vėjas gali versti medžius, laužyti šakas, nuplėšti pastatų apdailos elementus, pakelti balkonuose paliktus daiktus, apgadinti automobilius, elektros tinklus ir kitą infrastruktūrą. Stiprus vėjas kelia pavojų žmonėms, pastatams, transporto priemonėms ir elektros tiekimui, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.

Didelis gyventojų ir transporto priemonių tankis mieste gali net padidinti kai kurių nelaimių tikimybę. Nuo daugiabučio balkono pakeltas daiktas gali sužeisti praeivį, nulūžusi šaka gali užblokuoti intensyvią gatvę, o smarki liūtis gali užtvindyti požemines perėjas, tunelius, rūsius ar automobilių stovėjimo aikšteles. Dingus elektrai gali sustoti liftai, neveikti šviesoforai, sutrikti elektroniniai atsiskaitymai, mobilusis ryšys ir vandens tiekimas aukštesniuose daugiabučių aukštuose.

Miesto gyventojai taip pat gali būti labiau priklausomi nuo nuolat veikiančių paslaugų. Daugelis neturi alternatyvaus šildymo, vandens šaltinio ar galimybės gaminti maistą dingus elektrai. Todėl kiek ilgesnis infrastruktūros sutrikimas gali paveikti labai didelį kiekį gyventojų.

Kokiu numeriu reikėtų skambinti norint pranešti apie nutrūkusius laidus arba dingusią elektrą?

Apie nutrūkusius laidus arba dingusią elektrą reikia pranešti ESO trumpuoju numeriu 1852. Kai kurie žmonės skambina bendruoju pagalbos numeriu 112, tačiau šis numeris skirtas skubiai iškviesti specialiąsias tarnybas, kai kyla tiesioginė grėsmė gyvybei, sveikatai, saugumui, aplinkai ar turtui. Nutrūkę laidai ar dingusi elektra neįeina į šią kategoriją, nebent dėl to kyla tiesioginis pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai arba turtui, pvz. nutrūkę laidai sukėlė gaisrą arba sužalojo žmogų.

Svarbu atminti, kad prie nukritusių elektros laidų negalima artintis ar jų liesti, net jeigu atrodo, kad jie nekelia pavojaus. Tai yra specialistų darbas. Asmuo be specialių žinių ir apsaugos priemonių gali lengvai tapti priežastimi, kada reikės skambinti ne 1852, o 112 numeriu.

Rugpjūčio pabaigoje dešimtimis kartų šoktelėjo generatorių pardavimai. Jų atsargomis turėtų rūpintis namų ūkiai savarankiškai, ar reikėtų kaupti valstybės lygmens rezervą?

Manau, kad čia neturėtų būti pasirinkimas gyventojai arba valstybė. Visas pasirengimas ekstremaliosioms situacijoms prasideda nuo kiekvieno iš mūsų padarytų namų darbų. Žinoma, efektyviausias modelis yra dviejų lygių: individualaus ir institucinio: savo baziniu pasirengimu rūpinasi kiekvienas namų ūkis, o valstybė, savivaldybės ir už ekstremaliųjų situacijų valdymą bei padarinių pašalinimą atsakingos institucijos kaupia rezervą gyvybiškai svarbioms funkcijoms užtikrinti bei atstatymui.

Rugpjūčio audros patirtis parodė, kad toks viešasis rezervas nėra teorinis. Rugpjūčio 29 dieną, ESO prašymu, buvo atvertas valstybės generatorių rezervas. Tuo metu skirtingose šalies vietose laikinam elektros tiekimui jau buvo naudojama daugiau kaip 300 generatorių, o papildomas poreikis buvo derinamas su savivaldybėmis. Tačiau vien nupirkti generatorius neužtenka. Reikia iš anksto žinoti, kur jie saugomi, kas juos transportuos, per kiek laiko jie pasieks konkrečią vietą, kas prijungs ir prižiūrės, kaip bus užtikrinamas kuras, apsauga bei remontas. Rezervas, kuris nebuvo išbandytas ir neturi parengtų operatorių, krizės metu gali būti beprasmis.

Kaip vertinate Lietuvos atsparumą panašaus pobūdžio situacijoms? Atrodo, neprireikė nė drono ar kitokios agresijos, pati gamta mūsų šaliai paruošė pratybas. Ar gyventojai turėtų tikėtis iš valstybės efektyvios pagalbos, ar verčiau ruoštis patiems?

Viso atsparumo pamatas yra individualus žmogaus pasirengimas ir šeimos planas. Kiekvienas namų ūkis turėtų būti iš anksto apgalvojęs, kaip elgsis dingus elektrai, vandeniui, ryšiui bei esant būtinybei evakuotis, kokių atsargų turės, kaip susisieks šeimos nariai ir kaip pasirūpins vaikais, vyresnio amžiaus artimaisiais, negalią turinčiais žmonėmis ar augintiniais.

Nepaisant to, kad valstybės ir savivaldybių pasirengime dar yra kur augti, negalima sakyti, kad Lietuva nėra pasirengusi. Turime veikiančias tarnybas, ekstremaliųjų situacijų valdymo mechanizmus, rezervus ir infrastruktūros atkūrimo pajėgumus. Tačiau net ir geriausiai pasirengusios institucijos nebus pakankamai efektyvios, jeigu gyventojai visiškai nepasiruošę ir tikisi, kad pagalba juos pasieks iš karto. Žmonės neretai mano, kad nelaimės atveju jais automatiškai ir nedelsiant bus pasirūpinta. Tačiau didelio masto krizės ekstremaliosios situacijos metu tarnybos pirmiausia spręs svarbiausias problemas: gelbės gyvybes, šalins tiesioginį pavojų, užtikrins kritinių paslaugų veikimą ir stengsis išvengti naujų aukų. Tai reiškia, kad pagalba kiekvieno namų ūkio gali nepasiekti pirmosiomis valandomis ar net pirmosiomis paromis. Todėl gyventojai turėtų tikėtis valstybės pagalbos, bet negali būti nuo jos visiškai priklausomi. Pagal bendrą Europos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms koncepciją, kiekvienas žmogus turėtų gebėti bent 72 valandas savarankiškai pasirūpinti pagrindiniais savo poreikiais. Ir tai nėra raginimas nepasitikėti valstybe. Priešingai, savarankiškai pasirengę gyventojai leidžia tarnyboms pirmiausia padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai.

Ar ESO ir kitos institucijos tinkamai komunikavo su gyventojais?

Vertinant audros mastą, gedimų skaičių ir vienu metu gautų pranešimų kiekį, institucijų komunikaciją vertinčiau gerai. Gyventojams buvo teikiama informacija apie bendrą situaciją, vykdomus darbus ir numatomus elektros tiekimo atkūrimo terminus. Žinoma, esant tokiam dideliam pažeidimų skaičiui, atskirais atvejais informacija galėjo vėluoti ar keistis, tačiau tai nebūtinai reiškia, kad komunikacija neveikė. Be to, kai toks kiekis gedimų, būtų naivu tikėtis tobulos komunikacijos, nes kokius tobulus beturėtum krizių komunikavimo algoritmus, jie niekada neveiks taip kaip suplanuota bus techninės strigtys, žmogiški faktoriai ar kiti iššūkiai kurių iš anksto nesuplanuosi.

Svarbu suprasti, kad komunikacija ir gedimų šalinimas yra susiję, tačiau skirtingi procesai. Kol gyventojai informuojami, brigados nuolat dirba vietoje, vertina pažeidimus, šalina nuvirtusius medžius, remontuoja linijas ir atkuria elektros tiekimą. Vienus vartotojus elektra pasiekia anksčiau, kitus vėliau. Tai priklauso nuo gedimo sudėtingumo, vietovės pasiekiamumo, saugos sąlygų ir nuo to, kokios infrastruktūros veikimą būtina atkurti pirmiausia.

Todėl vėl grįžtame prie individualaus pasirengimo. Institucijos turi informuoti, šalinti gedimus ir organizuoti pagalbą, tačiau žmogus taip pat turi būti pasirengęs bent pirmąsias 72 valandas savarankiškai pasirūpinti pagrindiniais savo ir šeimos poreikiais. Jeigu gyventojas iš anksto nepasirūpina vandeniu, maistu, vaistais, apšvietimu ar kitais būtinais elementais, visa atsakomybė negali būti perkeliama tarnyboms, kurios tuo metu sprendžia tūkstančius sudėtingų atvejų ir pirmiausia siekia apsaugoti žmonių gyvybes. Siūlau tokius atvejus vertinti taip: jei kažkam buvo suteikta pagalba, o tau ne, vadinasi tas kažkas buvo didesniame pavojuje nei tu. Šis principas veikia daugumoje ekstremalų įvykių ir nelaimių padarinių šalinimo atvejų.