„Nedirbsi sau jokio atvaizdo!“ Skirtingose krikščioniškose tradicijose pastebimos vis kitokios šio dieviškojo įsakymo sampratos. Pristatome pokalbį su menotyrininke, katalike Sigita Maslauskaite-Mažyliene ir evangelikų reformatų dvasininku Holgeriu Lahayne. Pasistengsime aptarti, koks yra krikščionybės santykis su vaizduojamuoju menu, ką apie tai sako Šventasis Raštas, kodėl vienos tikėjimo tradicijos yra išplėtojusios ir vertina ikonografiją, o kitos jos atžvilgiu nusiteikusios skeptiškai arba apskritai neigia.
Pokalbio pradžioje norėtųsi labiau susipažinti su pašnekovais, suprasti, kuo ši tema jiems svarbi. Sigita, koks jūsų santykis su krikščioniškuoju tikėjimu?
Sigita: Džiaugiuosi, kad užaugau, gerąja prasme, tradicinėje katalikų šeimoje. Nors mano vaikystė – gūdus sovietmetis, bet tėvai man įskiepijo bekompromisinės laikysenos supratimą. Nebuvo kažkokios labai ypatingos disidensijos, bet sekmadieniais į bažnyčią eidavome nesislapstydami. Tėvai buvo susitaikę su tuo, kad nedarys jokios karjeros, bet viskas vyko be ypatingų traumų. Prisimenu tai kaip labai šviesų laikotarpį šeimos rate, nepaisant aplinkui esančio ganėtinai pilko vaizdo tiek mokykloje, tiek apskritai.
Mano studijos Dailės akademijoje prasidėjo su Nepriklausomybe. Tas metas buvo pasaulio, geležinių sienų griuvimo, vakarietiškos kultūros, meno pažinimo, bet taip pat šiokio tokio nutolimo nuo Bažnyčios laikotarpis. Jaunystė, o ir užgriuvusios svaiginančios permainos, svaiginanti nepriklausomos Lietuvos istorijos pradžia. Tapybos studijomis Dailės akademijoje esu labai patenkinta, bet jas baiginėdama pajutau žinių troškimą. Buvome labiau empirikai: tapyti, dirbti… Kaip muzikantas griežia kiekvieną dieną, tai ir mes nuolat dirbome. Taigi pajutau proto alkį. Juolab, kad mano mama, atgavus Nepriklausomybę, iš baldų inžinierės persikvalifikavo į katechetę. Įkvėpė jos knygos, pogrindinės studijos, kurioms vadovavo kunigas Vaclovas Aliulis, Vilniaus universitete apgintas magistro laipsnis iš Heideggerio ir Kierkegaardo.
Dėl šeimos aplinkos ir tėvų raginimo pradėjau ieškoti galimybių išvykti mokytis kažko kito nei tapybos. Svajojau apie restauraciją Romoje, bet ten patekti nebuvo įmanoma. Įstojau į Jėzuitų Grigaliaus universitetą, kur baigiau meno istorijos studijas. Tai ypatingo laipsnio nesuteikė, bet aukštasis mokslas pasotino žinių alkį. Treji metai Romoje, ir apskritai Italijoje, buvo begalinė euforija. Prisimenu tai kaip pirmosios meilės laikotarpį.
Grįžus į Lietuvą, į Vilnių, 2000–2001 m. pamačiau jį visai kitokį, nei jis yra dabar. Kasdienybė ir veiklos buvo ganėtinai sustingusios, užplūdo lyg kažkoks nusivylimas po mūsų Dainuojančios revoliucijos. Po Romos pamačiau aplinkos skurdumą, didelį kontrastą, buvo sunku aklimatizuotis. Bet pamažu įsijungiau į darbą Vilniaus arkivyskupijoje inventorizuodama meno vertybes – labai paprastas, techninis darbas, bet atitinkantis mano menotyrines žinias. Taip ir važinėjau po Rytų Lietuvą. Pamenu, vieną kartą važiuoju kažkokiu žvyrkeliu iš vienos bažnytėlės, kurioje su kolege viską aprašėme ir nufotografavome, ir pajutau, kad yra gyvenimo prasmė, kad faina ir Lietuvoje. Tuometinis Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis ir jo aplinka rūpinosi Muziejaus steigimu ir įtraukė mane kartu su kitais į darbo grupę. Taip atsidūriau Bažnytinio paveldo muziejuje.
Turint omenyje Sigitos profesiją ir išsilavinimą bei konfesinį priklausomumą, tampa aišku, kodėl ši tema jai svarbi. Holgeri, jūs esate evangelikas reformatas. O kodėl jums įdomūs šie klausimai? Juk ir straipsnį „Reformatai prieš meną?“ pasirinkote rašyti tokį, kurio imtųsi ne kiekvienas teologas. Tad kodėl menas jums yra svarbus ir kokios jo sąsajos su krikščionybe?
Holgeris: Pirma, reikia pasakyti, kad man pačiam menas yra svarbus. Aš panašiai kaip Sigita jaunystėje norėjau tapti menininku, rimtai mąsčiau tapti tapytoju. Po to studijavau komunikacijos dizainą Wiesbadene, tačiau nepabaigiau. Tada jau po truputį labiau traukė teologija, todėl vėliau perėjau į teologijos seminariją. Tačiau menas, meno istorija man visada yra labai prie širdies, mielai vaikštau į muziejus, parodas. Dievas mus taip sukūrė, kad mums, žmonėms, daugiau ar mažiau patinka menas, visi daugiau ar mažiau esam kūrybingi. Ne visiems turi patikti tapybos darbai ar panašiai, bet mes tokie esame, nesvarbu, kokiai bažnyčiai priklausome.
Jūsų minėtą straipsnį parašiau, nes mums, reformatams, priekaištaujama, kad esame nusistatę prieš meną. Akivaizdu, kad tai netiesa. Turime kitokį požiūrį į bažnytinį meną ir praeityje netgi buvo didelė įtampa, bet bendru požiūriu į meną mes iš esmės sutariame. Šiek tiek skiriasi bažnytinio meno samprata. Iki šiol turime skirtingą požiūrį į tai, kokie vaizduojamojo meno darbai turėtų būti bažnyčios pastatuose.
Lietuvos kontekste, ypač evangeliniuose ratuose, dažnai pasigirsta kaltinimas: katalikai, ypač ortodoksai, garbina atvaizdus. Katalikų Bažnyčia pasauliniu mastu buvo viena didžiausių meno vertybių saugotojų ir sekuliarių, nebūtinai bažnytinių. Tuo tarpu reformatų bažnyčių pastatuose pastebime daug mažiau paveikslų, puošybos. Šiame kontekste dažnai cituojamas antrasis Dievo įsakymas: „Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje, čia žemėje ir vandenyse po žeme. Nesilenksi jiems ir negarbinsi jų, nes aš, VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydulingas Dievas, skiriantis bausmę vaikams už tėvų kaltę iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“ (Iš 20, 4-6). Kartais šis įsakymas yra primenamas tiems, kurie vertina ikonas, tarsi jie apie tai nieko nebūtų girdėję. Tad kodėl katalikų bažnyčiose yra tiek daug piešinių? Pakalbėkime apie pačią ikonografiją ir jos sampratą.
Sigita: Man atrodo, kad esmė čia nėra ikonografija, atvaizdai, o tai, kaip su jais elgiamasi – pamaldumas, kulto dalykas. Kai Bažnyčia dar nebuvo suskilusi, Nikėjos Antrasis susirinkimas 787-aisiais metais konstatuoja, kad krikščionys gerbia ne atvaizdą, nes tai yra pagonybė, bet pirmavaizdį. Bazilijus Didysis sako: „Gerbiame pirmavaizdį“. VIII a. ikona yra kaip langas, kaip tiltas. Ir šiandien, jeigu yra ypač pavojingos kulto apraiškos, pavyzdžiui, Marijos skulptūra sutapatinama su Marija, žinau, kad katalikų dvasininkai kovoja, aiškina, šviečia, edukuoja žmones. Man atrodo, kad tai jau praeitas etapas. Katalikai negali gerbti atvaizdo, nes tai yra nuodėmė – stabmeldystė.
Reikėtų kelti klausimą, kodėl yra daug atvaizdų: kaip priemonių, kaip pagalbos, kaip tam tikro lango? Šiandieninėje Katalikų Bažnyčioje po Tridento susirinkimo, po kontroversijos, kai suskilome į katalikiškas ir protestantiškas šalis, tai konstatuojama kaip mano tradicija, kaip mano savastis, kaip brangus mano šeimai dalykas. Manau, su visais susitartume dėl ikonografijos, meno istorijos, pačių atvaizdų, gal šiek tiek papildydami, pasiaiškindami, bet klausimas, kuris nėra lengvas, yra atvaizdų gerbimo formos. Kalbant apie Lietuvą, šiandieninė katalikybė yra labai reformatiška. Šių dienų katalikai yra intelektualūs, racionalūs, kurie klausia: „Kas čia nutapyta?“, „Kada nutapyta?“, „Turi meninę vertę ar ne?“ Bet, kad pultų ant kelių, degtų žvakes ir statytų gėles…
Holgeri, panašu, jog ne visiškai tam pritarsite. Juk, jeigu žmogus ir negarbina atvaizdo, gali būti pastūmėtas neteisingu keliu. Be to, ar nėra taip, kad kai kurie vis tik garbina pačius atvaizdus, nors ir nederėtų, ir ar tai nėra problema?
Holgeris: Mes pritariame, kad negalima garbinti atvaizdų. Evangelikai į jūsų cituotą Dekalogo įsakymą, į draudimą apskritai vaizduoti Dievą žiūri rimtai. Pačiame Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma, cituoju: „Dievo nurodymu draudžiama vaizduoti Dievą bet kokiais žmogaus rankų kūriniais“. Po to, žinoma, sakoma daugiau, bet evangelikai šį prisakymą priimtų rimtai. Būtent čia ir sustojame sakydami, kad gal geriau iš viso Dievo nevaizduoti. Dėl to paveikslai ir tampa problema. Turbūt vienintelė išimtis – Jėzaus vaizdavimas, nes Jis įsikūnijo, žemėje buvo žmogaus pavidalu. Tačiau mes pakankamai griežtai atmetame Dievo Tėvo vaizdavimą. Vieną kitą išimtį turi liuteronai, bet Dievo Tėvo vaizdavimą reformatai tradiciškai atmeta ir, mano manymu, tą daro teisėtai. Apie garbinimą apskritai negali būti kalbos. Mes, kaip ir visi evangelikai, žinoma, negarbiname paveikslų. Tiesa, liuteronai turi paveikslus. Dažniausiai virš altoriaus dominuoja Paskutinės vakarienės scena, kur Jėzus pavaizduotas su savo mokiniais…
Koks tada motyvas vaizduoti Paskutinės vakarienės sceną liuteronų tradicijoje, jeigu tikslas, skirtingai nei katalikų tradicijoje, nėra padėti dievogarbai?
Holgeris: Liuteronai ir anglikonai neturi paveikslų garbinimo funkcijos, jie iliustruoja, tačiau nėra kulto objektas, ir tai yra rimtas skirtumas. Visi evangelikai sutaria šiuo klausimu. Ir pats Liuteris, nors ir prieštaravo ikonoklastams, šveicarams ir kitiems reformatams, kurie ėmėsi radikalaus paveikslų šalinimo, už paveikslus taip pat nepasisakė. Galima juos palikti, tačiau, priešingai nei ortodoksams, jie visiškai nereikalingi. Bažnyčia gali būti be jokių paveikslų, bet vis dėlto jų išmesti irgi nėra būtina.
Reformatai žengia žingsnį toliau. Jie nuo pat pradžių teigia: „Ne, paveikslų negali likti bažnyčiose“. Vilniaus reformatų bažnyčioje virš kolonų jau matome bareljefą – ten pavaizduotas Jėzus. Taip pat po remonto ant stogo stovės du angelai ir pats Jėzus, panašiai kaip Vilniaus Arkikatedroje. Tačiau ne viduje, kur vyksta apeigos, pamaldos, kad žmonės nesugalvotų kokiais nors būdais pradėti jų garbinti.
Panašu, jog, remiantis reformuotąja mintimi, net jeigu nėra garbinamas pats atvaizdas ir yra naudojamas tik kaip pagalba Dievą garbinti, vis tik tai yra problematiška. Kokiais būdais katalikai atremtų tokią argumentaciją?
Sigita: Kaip jau minėjau, 787-ais metais, remdamasis Įsikūnijimo dogma, šv. Jonas Demaskietis visą ikonoklastų diskusiją apie teisingą gerbimą konceptualiai perkelia į kristologinę, teologinę plotmę. Teigiama, kad jeigu Viešpats Jėzus, kurį išpažįstame visi – ir ikonoklastai, kovojantys su atvaizdais, ir ikonodulai, juos gerbiantys, – įsikūnijo ir tapo žmogumi, tai Jį galima vaizduoti: Jo stebuklus, Jo gimimą, Jo kančią, t. y. išganingos istorijos ženklus yra leidžiama ir netgi būtina vaizduoti. Jonas Damaskietis klausia ikonoklastų: „Kodėl jūs sakote, kad teptukas yra nuodėmingesnis už plunksną? Kodėl visos istorijos gali būti aprašytos, bet negali būti nutapytos?“ Žinome, kad ikona irgi yra raštas. Taigi, katalikams yra ramu. Tai buvo pasakyta VIII a. Kaip meno istorikė galiu teigti, kad ikonografija yra kristocentriška. Tiesa, Holgeris gerai užsiminė apie Dievo Tėvo vaizdavimą. Net jeigu bizantai vaizduoja pasaulio sukūrimo scenas, tai Dievas Tėvas, pasaulio Sutvėrėjas, vaizduojamas kristologine ikonografija ir netgi su ritiniu rankoje, kas rodo, kad jis yra Logos – įsikūnijęs žodis. Tridento susirinkimas po visų kontroversijų Liuterio ir reformacijos plėtros dėka tiesiog patvirtino, kad šis klausimas jau buvo nuspręstas, tačiau dabar rūpinkimės, kad tas pamaldumas netaptų stabmeldyste.
Holgeri, norėčiau, kad sureaguotumėte į ką tik minėtą Jono Demaskiečio citatą, kuria paveikslai prilyginami raštui. Reformatai Raštą ir Žodžio skelbimą labai brangina, o katalikai klausia, kodėl istorijos negalima papasakoti atvaizdais?
Holgeris: Ta citata skamba taip: „Argi teptukas prastesnis už plunksną?“ Žinoma, teptukas yra prastesnis ta prasme, kad užrašytas Dievo Žodis iš esmės skiriasi nuo ikonų arba paveikslų. Užrašant Dievo Žodį dalyvavo ir žmogus, ir pats Dievas; Raštas yra įkvėptas. Ikonos, paveikslai nėra įkvėpti, ir Dievas tiesiogiai tame nedalyvauja. Tai yra tiesiog meno kūriniai. Šis skirtumas ir yra esminis. Dėl šios priežasties protestantai sako, kad mums to Žodžio visiškai pakanka.
Tačiau reformatų susirinkimuose yra skaitoma ir skelbiama ne vien Biblija. Skaitomos žmonių užrašytos maldos, sveikinimai ir pan. Kodėl panašiai negalėtų tarnauti ir paveikslas, ikonografija?
Holgeris: Paveikslai gali tarnauti, mes to visiškai neatmetame. Jėzus vaizduojamas vaikų Biblijose ir t. t. Nepasisakome prieš viską. Aišku, reformatai irgi labai skeptiškai žiūri į paveikslus kaip pedagoginę priemonę. Šis bei tas leidžiama, tačiau remiamės protestantišku principu Sola Scriptura. Pačiame Naujajame Testamente mums niekur nenurodoma vaizduoti Kristų, tapyti Jį – neturime jokio nurodymo. Jokio nurodymo nėra ir Senajame Testamente. Kaip bebūtų keista, Dievas nurodė kurti meno kūrinius Jeruzalės Šventykloje, pats nurodydamas, kaip tai reikia padaryti. Tačiau nei Naujajame, nei Senajame Testamente neturime dieviško nurodymo Dievą-Tėvą, Sūnų, Dvasią kaip nors pavaizduoti. Žinome, kad Dvasia tradiciškai vaizduojama kaip balandis, nes tokiu pavidalu Ji pasirodė. Net ir hugenotų kryžiuje matome balandį. Mūsų Vilniaus Reformatų bažnyčios vitraže yra pavaizduotas hugenotų kryžius su balandžiu. Tačiau tai yra viskas. Mums tie paveikslai tiesiog nereikalingi.
Sigita: Mums reikėtų pažymėti dar vieną dalyką – šiame pokalbyje mums trūksta ortodokso. Ikona ir paveikslas yra skirtingos kategorijos. Ortodoksas tikrai sakytų, kad ikona yra нерукотворный (sutverta ne rankomis). Ji tikrai yra Dievo įkvėpta, sakramentalija. Aš, būdama katalikė, mąstydama apie paveikslus, galvočiau, kad kolega reformatas turbūt teisingai svarsto. Nors iš dalies ir pritariu, tačiau man tai yra labai brangi tradicija ir kodėl aš turėčiau viską ištuštinti. Tačiau ortodoksas, manau, įsiskaudinęs klausytų šio pokalbio ir nepritartų, nes ikonos, relikvijoriai, bizantiška penkių eilučių vieno sakinio koncepcija ir t. t. jiems yra turtas, jų lobynas. Aš gerbiu tuos žmones, turiu ir tokių draugų katalikų, kurie sako, kad jiems atvaizdų nereikia. Tačiau pas ortodoksus yra tikrai kitaip. Jų нерукотворный samprata yra pamaldumo plotmė. Ji yra visiškai kitokia nei ta, apie kurią mes dabar diskutuojame. Pavyzdžiui, viename Bulgarijos vienuolyne, kuriame ikonos tapomos vienuolių, ir tai yra jų, kaip ikonų teologų, darbas, jeigu ikona išnešta į viešą erdvę – šventovę, bažnyčią, cerkvę per 9 dienas netampa pamaldumo objektu, t. y. prie jos neatsiranda žvakių, jeigu kunigas nepradeda registruoti malonės atsiliepimo iš anapus tos ikonos kaip lango dėka, ji įmetama į krosnį ir sudeginama. Taigi, dar vieno pašnekovo – ortodokso čia tikrai trūksta, nes mes čia tarpusavyje tarsi ir neblogai sutariame.
Pokalbio tęsinys bus spausdinamas kitame žurnalo numeryje.
Šį pokalbį galite išgirsti teksto autoriaus Lauryno Jacevičiaus kuriamame Youtube kanale apologetika.lt